SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-25 nr. 786

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Linara Dovydaitytė
Nekanoniškas meno istorijos kanonas?
20

Savaitė 
• Režisieriaus debiutas
• Vytenis Imbrasas (1928–2008)1
• Kęstutis Šidiškis (1950–2008)1

Muzika 
• Vytautas Barkauskas
Apie muzikos magą, legendą ir meilę
7
• Kamilė Rupeikaitė
Emocijų ir intelekto kontrapunktas
1
• 2008-ųjų muzikos kalendorius
• Muzikų sąjungos iniciatyvos3
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse
6
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pernykščiai atspaudai
1
• Viktorija Šiaulytė
Menininko komentarai
14
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Naujas „Nepaklusniųjų“ teatro projektas1
• In bocca al lupo, signor Nekrošius!
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Lietuviškų mitų keliais
1
• Žiemą kino reikia labiau
• Kovotojos parengtis
• Mirtis ir keturi metų laikai2
• Legendos atgyja senuose filmuose
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarpusavio nesupratimas
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Nekanoniškas meno istorijos kanonas?

Paroda „Eksperimentas. XX–XXI a. Lietuvos dailė“ Radvilų rūmuose

Linara Dovydaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nomeda ir Gediminas Urbonai. Akcija „Parduota“. 2005 m.
Iš „Pro-testo“ laboratorijų archyvo

Turbūt radikaliausias XX amžiaus lietuvių dailės eksperimentuotojas Jurgis Mačiūnas aistringai domėjosi meno istorija, tiksliau – meno istorijos rašymu. Vieną įspūdingiausių fluxus įkūrėjo projektų sudaro 1953–1978 m. kurta „mokymosi mašina“ – gausybė lentelių ir diagramų, kuriose autoriaus valia rikiavosi priešistorinių laikų, naujųjų amžių ir moderniojo meno faktai (šio projekto pavyzdžių esama J. Meko vizualiųjų menų centro kolekcijoje). Aišku, kad Jurgį Mačiūną, siekusį perprasti meno istorijos raidą ir dėsningumus, jaudino „kilmės“ mitas. Tačiau jo projektas priklauso ne modernistinei, o postmodernistinei istorijos suvokimo perspektyvai. Fliuksistiniai atlasai buvo pagrįsti ne linijinės meno formų kaitos idėja, o įvairių politinių, socialinių ir meninių sąveikų tinklo principu. Antra, jie funkcionavo ne kaip uždara ir baigtinė, o kaip atvira, nuolat taisoma ir pildoma istorijos rašymo sistema. Galop – Mačiūno projektas menine savo forma ir autobiografinėmis nuorodomis artimas ne tiek objektyviam moksliniam tyrimui, kiek subjektyviam drąsių istorinių paralelių ir netikėtos faktų interpretacijos menui. Įdomu, kad neoavangardinio menininko požiūris į istoriją tapo aktualus XX amžiaus pabaigoje reformuojantis pačiai meno istorijos disciplinai.

Šiuo metu Radvilų rūmuose veikiančioje parodoje iškalbingu pavadinimu „Eksperimentas. XX–XXI a. Lietuvos dailė“ Jurgio Mačiūno kūryba neeksponuojama (nors rodomi kitų išeivių, tokių kaip Elena Urbaitis ar Kazimieras Žoromskis, svetur gyvenant sukurti darbai). Tačiau skaičiuoti, kiek ir ko neparodyta šioje parodoje, bent jau iš pat pradžių, nėra vaisinga. Viduriniosios kartos menotyrininkių Erikos Grigoravičienės, Lolitos Jablonskienės ir Jolitos Mulevičiūtės parengtas „Eksperimentas“ puikiai atspindi minėtas permainas meno istorijos lauke, todėl verčiau pradėti nuo jų.

Poststruktūralizmo paveikta šiuolaikinė menotyra itin skeptiškai vertina vieną svarbiausių savo žanrų – istorinę apžvalgą, kuri asocijuojasi su totalitaristine visumos idėja ir panoptinio žvilgsnio galia. Vis dėlto istorinė apžvalga iki šiol išlieka pagrindine meno istorijos mokymo ir mokymosi priemone (ir, reikia pridurti, paklausiausia meno rinkos preke). Ištisas epochas apimančių meno parodų ir knygų pasaulyje nemažėja, tačiau dažnai jos kuriamos remiantis kitokiais principais nei anksčiau. Pristatydama 76 menininkų darbus, sukurtus praėjusiame šimtmetyje, paroda „Eksperimentas“ pirmą kartą Lietuvoje atskleidžia naujo tipo istorinės apžvalgos galimybes.

Pirmiausia ši paroda žiūrovui pateikia ne apgaulingą praeities rekonstrukciją (kaip būdinga anoniminėms muziejų ekspozicijoms ir politiniams viešų paminklų „atstatymams“), o naują istorijos konstruktą, priklausantį nuo parodos kuratorių pasirinkto požiūrio kampo ir sprendimo galios. Pagrindinė parodos tema – dailės eksperimentai – pristatoma ne kaip nuoseklus meninės išradybos ir stilių kaitos procesas, o kaip transistorinis pavienių autorių ir kūrinių sąveikos laukas. „Eksperimentas“ sudarytas iš septynių teminių skyrių, kuriuose skirtingų laikotarpių kūriniai grupuojami pagal vieną ar kelis kuratorių išskirtus motyvus ir menines strategijas. Pasirinkusios nechronologinį istorijos pasakojimo būdą parodos rengėjos išlošia dvigubai – atsisakiusios organinės meno raidos koncepcijos jos išvengia dar iš XIX a. paveldėto kultūros biologizavimo, o iš žiūrovų atėmusios istoristinį Ariadnės siūlą priverčia juos tapti aktyviais istorijos kūrėjais. Žinoma, evoliucinei paradigmai priešinga paroda atskleidžia nepilną, fragmentišką, galop – šališką šimto metų Lietuvos dailės vaizdą, tačiau taip meno istorijos rašymas tampa atvira ir savirefleksine veikla.

iliustracija
Rimvidas Jankauskas-Kampas. „Debesys“. 1988 m. Ferdinandas Ruščicas. „Tuštuma“. 1901 m.

Šiuolaikiškoms muziejinėms ekspozicijoms artimas „Eksperimentas“ neatsirado tuščioje vietoje. Čia galima prisiminti kad ir nuo 2001 m. LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centro kartu su Nacionaline dailės galerija Vilniuje rengiamas mokslines konferencijas apie „meną rodyti meną“ (parafrazuojant vienos iš jų pavadinimą). Ypač daug apie naujausias XX–XXI a. istorinių parodų rengimo tendencijas diskutuota paskutinėje konferencijoje „Muziejai ir dailės istorijų įvairovė“ (2006). Joje dalyvavusios garsios rusų dailėtyrininkės Jekaterinos Diogot koncepciją apie transistorines ekspozicijas prisiminiau vos pradėjusi apžiūrinėti „Eksperimento“ parodą. Tuomet patyrusios Rytų Europos meno kuratorės klausiausi skeptiškai – ji siūlė aktualizuoti socialistinio realizmo tapybą eksponuojant ją greta šiuolaikinių videoinstaliacijų pagal estetinės analogijos principą, mat tiek vienu, tiek antru atveju dailė esą paklūsta literatūrinio ir kinematografinio pasakojimo dėsniams. Aišku, kad toks gretinimas suteikia daugiau žavesio primirštiems kūriniams arba išryškina naujus gerai žinomų darbų bruožus. Tačiau grupuojant skirtingų laikotarpių dailę vien pagal meninius panašumus rizikuojama ne tiek sustiprinti, kiek nuslopinti už kiekvieno meno kūrinio slypinčios politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos balsą.

Iškart reikia pasakyti, kad estetinės analogijos principu sudarytame „Eksperimente“ apstu ne tik formalių, bet ir ideologinių paralelių tarp skirtingiems istorijos tarpsniams, pasaulėžiūroms ir medijoms atstovaujančių Lietuvos dailės istorijos faktų. Štai skyriaus „Tuštuma“ pradžioje greta kabantys Ferdinando Ruščico simbolistinis peizažas (1901) ir Rimvido Jankausko-Kampo abstrakcija (1988) įtaigiai iliustruoja, ką reiškė nacionalinio romantizmo ideologija visoje modernioje Lietuvos dailėje istorinių lūžių periodais. Tuo tarpu šviesos klausimui skirtoje parodos dalyje atidžiau įsižiūrėjus į nutapytus ir nufotografuotus noktiurnus galima atsekti, kaip nuo Petro Kalpoko, 1920 m. nutapusio romantišką naktinės Romos vaizdą, laikų pasikeitė šis žanras, Vytautui Balčyčiui tapęs pokomunistinio kapitalizmo kritikos priemone fotografijoje „Kiduliai“ (2005). Skyriuje „Raidės“ rodomai Nomedos ir Gedimino Urbonų socialinei akcijai „Parduota“ (2005) netikėtų reikšmių suteikia greta eksponuojama sovietmečio tapyba (Vincentas Gečas) ir fotografija (Antanas Sutkus), kurioje atsiskleidžia visa tekstinio pranešimo, kaip pagrindinio politinės propagandos įrankio, galia ir bejėgystė. Medžiagiškumo temos sujungti, vienas priešais kitą atsidūrę Eglės Rakauskaitės videoperformansas „Taukuose“ ir Povilo Ričardo Vaitekūno tapyba paskatina grįžti prie kol kas Lietuvos dailės reprezentacijose neatpažintos lyčių ideologijos klausimo. Tai tik keletas iš daugelio pavyzdžių, kurie įtikina, kad pasirinktas parodos kuravimo modelis išties gali padėti permąstyti ar bent jau atnaujinti „išmoktą“ Lietuvos dailės istorijos pasakojimą. Vis dėlto „Eksperimentas“ turi ir rizikingąjį aspektą.

iliustracija
Vincentas Gečas. „Avarija“. 1964 m.

Turbūt „Geometrijos kūnų“ salėje ne vienas žiūrovas ilgėliau stabteli prie Kazio Varnelio paveikslo „Šešiolika kart keturi“ (1970) – puikaus optinio meno pavyzdžio, šalia kurio eksponuojamos panašiu metu Romualdo Rakausko sukurtos sovietinės architektūros fotografinės abstrakcijos. Iš pirmo žvilgsnio stulbinamai panašūs geometriniai motyvai iš tiesų perteikia skirtingus pranešimus – tuo metu, kai Varnelis, kurdamas optinę iliuziją, analizuoja tikrovės suvokimo mechanizmus, Rakauskas naudojasi optinės apgaulės triukais, kurie prieš žiūrovo akis atveria sudekoratyvintą socialistinių betono džiunglių vaizdą. Be abejonės, Čikagos kultūriniam gyvenimui priklausiusio išeivijos tapytojo ir Lietuvos fotografijos mokyklą aktyviai kūrusio sovietmečio menininko kūriniai priklauso skirtingiems istoriniams kontekstams, kurie parodoje nėra įvardijami. „Eksperimente“ vieni šalia kitų atsiduria carinės Rusijos ir sovietų okupacijos laikotarpio, pirmosios ir antrosios Respublikos, vietinės ir išeivijos dailės kūrėjai, oficialiojo ir neoficialiojo meno gyvenimo dalyviai. Norint perprasti eksponuojamų kūrinių panašumo ir skirtumo logiką, atsekti eksperimentiškų strategijų plitimo Lietuvos dailėje kelius, neretai tenka ne tik mėgautis, bet ir nepasiduoti vizualinių analogijų vilionėms. Tiesa, kuratoriniu požiūriu paroda nėra vienalytė. Drąsiausius istorinius „šuolius“ (o kartu ir didžiausias parodos staigmenas) galima rasti Jolitos Mulevičiūtės ir Lolitos Jablonskienės parengtose ekspozicijose. Tuo tarpu Erika Grigoravičienė, užuot pasikliovusi transistorine kūrinių kaimynyste, skyriuje „Ribos“ pateikia vieno laikotarpio – vėlyvojo sovietmečio – dailėje paplitusių motyvų ir vaizdavimo būdų analizę. Įvairias „Eksperimento“ dalis jungia mokslinis apipavidalinimas – profesionaliai paruošti teoriniai parodos temų aprašai. Vis dėlto atrodo, kad gana keblią užduotį, iškylančią norint suprasti eksperimento vietą ir funkciją pastarojo šimtmečio Lietuvos dailėje – susivokti istorinėse eksperimentavimo sąlygose, – parodos kuratorės paliko pačiam žiūrovui.

Dėl lanksčios, nehierarchiškos „Eksperimento“ struktūros šią parodą galima laikyti priešingybe kanoniškoms meno istorijos rašymo praktikoms. Kuratorių pateiktame XX–XXI a. Lietuvos dailės modelyje neišskiriamos pagrindinės figūros ir autsaideriai, šalininkai ir priešininkai, pradininkai ir sekėjai. Čia kartu sugyvena „rimtoji“ viešumai skirta kūryba ir neįpareigojantys laisvalaikio bandymai. Tačiau pats parodos sumanymas, įrašytas jos pavadinime, tarsi siūlo naują kanoną. Kitaip nei tarptautiniame parodiniame gyvenime populiariose teminėse parodose, atspindinčiose „mažųjų istorijų“ idėją, čia eksperimentinė Lietuvos dailė pristatoma pasitelkus ne analitinį, o vertinamąjį aspektą. Juk netotalitarinių valstybių kultūrose meninio eksperimento reiškinys turi išimtinai pozityvią reikšmę, nesvarbu, ar tikima juo kaip istorijos progreso jėga, ar ne. Mat eksperimentas pirmiausia yra pasipriešinimas status quo, esamos tvarkos kvestionavimas ir ardymas, kitaip tariant, viena svarbiausių kūrybinės veiklos sąlygų, o meno istorijoje – lakmuso popierėlis. Apie kanonišką „Eksperimento“ intenciją galima spręsti ir iš parodos atsiradimo aplinkybių (ji sudaryta ruošiantis Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijai), to taip pat neslepia parodos kuratorės, teigdamos, kad paroda „siekiama pristatyti novatorišką XX–XXI a. Lietuvos dailę“. Tad kaip atrodo nekanoniškas Lietuvos eksperimentinės dailės istorijos kanonas?

iliustracija

Parodos salėse dominuoja formaliomis inovacijomis pasižyminti dailė, neatsitiktinai daugiausia kūrinių rodoma skyriuje „Geometrijos kūnai“. Žvelgiant į meninės išradybos vaisius utopiško Vytauto Kairiūkščio suprematizmo, propagandinės Jono Švažo tapybos ar undergraundinės Kazės Zimblytės abstrakcijos darbuose, neapleidžia mintis, kad eksperimentavimas XX a. mene, panašiai kaip ir to meto moksle, buvo itin dviprasmiška veikla. Paroda taip pat pristato ne mažiau svarbias, ypač vėlyvojo sovietmečio ir posovietiniais metais, struktūrines dailės naujoves: vaizdavimo būdų demaskavimą, vaizdo iškeitimą į daiktą, daikto iškeitimą į idėją. Nemažai kūrinių eksponuojama dėl vieną ar kitą parodos temą iliustruojančio motyvo, taip tarp eksperimentinės dailės faktų atsiduria Antano Žmuidzinavičiaus kūryba, o stambiai (kiekybiniu požiūriu) XX a. antrosios pusės novatoriško meno daliai atstovauja tapytojų Arvydo Šaltenio, Kosto Dereškevičiaus ir Algimanto Kuro darbai. Tačiau įdomiau kas kita. Ar Lietuvos dailėje esama eksperimentų, skirtų įveikti meno ir tikrovės ribą? Tokių duomenų, be minėto Nomedos ir Gedimino Urbonų politinio meno kūrinio iš „Pro-testo“ laboratorijos archyvo, „Eksperimentas“ nepateikia. Parodoje neeksponuojama atvirai politiško turinio tarpukario grafika ar Atgimimo metų akcionistinio meno faktai. Ar tai reiškia, kad ši paroda dar kartą patvirtina, jog XX–XXI a. Lietuvos dailė nesiryžo imtis radikaliausio modernaus eksperimento projekto? Ar vis dėlto „Eksperimentas“ veikia Jurgio Mačiūno „mokymosi mašinos“ principu, palikdamas tuščius laukelius vėlesnėms pastaboms ir korekcijoms?

 

Skaitytojų vertinimai


12542. ss2008-01-28 09:38
fu urbomams ir ju projektams svetimom rankom, tikiuosi projektas, kai reiks pakloti pinigelius uz trukdymus privaciam verslui bus sekmingas.

12548. xX2008-01-28 16:21
ss, nepabaigei minties - trukdymus privačiam verslui dulkinti vilniečius. visi viską daro savom rankom, pas tave irgi savos rankos, kaip matau. Tik skrandis gal kažkur įdarbintas.

12564. vendi2008-01-30 08:38
Mane labiausiai nustebino kai kuriu konceptu interpretacija. Pavyzdziui, "Tustuma" kazkodel ikunijama kaip debeseliu kolekcija,o "Ribos" kazkodel suprantamos kaip durys, langai, veidrodziai ir kt. Dar gerai, kad p. Grigoraviciene nesieme tokiu sunkiu temu kaip langas ir palange, stalas ir pastale ir t.t. Jei ir Nacionalines dailes muziejaus kolekcija bus sudarinejama tokiu principu, turesime tikra juoko atrakciona. Tema "Raides" taip pat iliustruota visiskai paraidziui, nesvarstant, kad kalba turi skirtingas funkcijas kokiame nors ansambliaze ir aktyistinio meno sukiuose (plg. Urbonai). Labai nustebau, pamaciusi Rakauskaites darba skyriuje "Daiktai ir medziagos" - ar menininko kunas daiktas? o gal medziaga? Kodel kuno menas suprantamas kaip daiktas tarp daiktu? Paskutinis klausimas - o kur eksperimentas? Jo parodoje kaip ir nera. Gal geriau paroda reiktu vadinti "Atrakcionas" - tiksliau nusakytu tai, kaip elgiamasi su meno kuriniais.

12567. Katia2008-01-30 14:56
o ko jus tikites is nomenklaturiniu poniu? ) kam experimentuoti, jei jos ir taip shiltai isitaise. va kokia Jurenaitei reikejo duot ar po sale isdalint ivairiems kuriatoriams, vatada gal,,, o cia,,,,

12569. Trys šimtai dešimt 2008-01-30 15:17
Nu jau tikrai, Grigoraviciene su Muleviciute tokios nomenklaturinikes, kaip as balerina:) Jos mokslinikes, istorikes ir teoretikes, ir nevadovauja jokiai institucijai, daranciai realia itaka siuol. LT dailes politikai. O kad Jablonskiene imasi is anksto tikrinti galimus kolekciju pateikimo modelius - labai gerai. O tai turesim toki "bardaka" kap latviai, arba tokia misraine, kaip estai...

12577. kiskis p2008-01-30 20:08
nesutinku del latviu su jumis kategoriskai. latvijos puiki ekspozicija tikrai. atsistojes tik gerekis ir ciulpk prasmes syvus. vienas paveikslas, didokas, vadinosi "Taikos kariai". mamasa latve su vaiku ir penki tarybines armijos karininkai parke ant suoliuko lesina balandzius. karininku portretai atspindi tarybu salies tautine ir rasine ivairove, kaip ir turi buti. vienas aziatas, kitas kaukazietis, trecias jaunas blondinas rusas sibiriakas. vyresni su daugiau medaliu, jaunesni su maziau. veidai labai ivairus ir charakteringi, bet visu labai dorbodušni. mamasa latve irgi verta grieko, su tokia shiny geleta suknele. akivaizdziai dziaugiasi karinininku draugija ir patenkinta, kad jos mazas vaikelis augs saugus. va cia tai paveikslas. kruopsciai istapytas, ne taip kaip kokios zebenkienes. kitas irgi buvo geras, vaizduojantis sunkvezimius su grudais, sustojusius prie gelezinkelio pervazos. sunkvezimiai - polutorkos "GAZ-40A", o ne kokie nors ten vienozinskio romantiskai nuvingiuojantys vezimaiciai, nors irgi grudus veza. traukinys, prie kurio pervazos sustoje sunkvezimiai, veza statybines medziagas, kranus, ekskavatorius ir viska ten. suprask - kaimas miestui, visai saliai - grudus, o salis kaimui irgi skolinga nelieka. ir dar latviai lietuvius zenkliai lenkia jurine tematika. nors musu jura ta pati, bet pas latvius ji daug israiskingesne, pasisiaususi ir piestu atsistojusi. ir zvejai galingesni. nieko nepadarysi, latviai visuomet mus mostu lenkia. sitoj "ekperimento" parodoj neiskabinti Dilkos "kolukio susirinkimo" - mazu maziausia nusikaltimas. tikiuosi, kad tikroji Nacionaline Galerija be jo tikrai neapsieis.

12578. ???2008-01-30 23:30
Marija, nuo kada Dilka - ekspermentatorius?!

12582. kiskis p2008-01-30 23:47
ar norejot pasakyt: jezus marija? dilka toks gime, beibyti.

12583. dar kiskis p2008-01-30 23:48
sita paroda yra menotyrininkiu eksperimentas, nes kurinius, kuriu didzioji dalis jau nugulta dulkiu sluoksniu, sunkoka pavadinti eksperimentu.

12584. hudoznik2008-01-31 11:27
va dabar tai galiu pabuciuot kiskute,-del latviu 100% pritariu! del tokio muziejinio "bardako" kaip pas kaimynus, musiskiam pavydet reiktu. Rygos menu muzieju kaip mazaji tate galima isivaizduot. tiesa, ekspozicine ivairove kur kas platesne nei lietuviski eksperimentai. net ir paemus paskutine jaunuju latviu tapytoju paroda arsenale- prasom, mielos meno teoretikes, surinkit bent 50 lietuvaiciu, kuriu tapybine kokybe butu bent kiek panasesne.

12587. hudoznikui2008-01-31 12:15
Esat naivus, kad menotyrininkės dar imtu kažko ieškot kaip kokioj Latvijoj - jos seniai žino, kurie geriausi, savo sprendimų nekeitė ir nekeis. Todėl gali ištraukti tik dulkėtus paveikslus iš fondų. Būtų eksperimentas, jei gerb. menotyrininkė per stebuklą į kokio nepažįstamo dailininko dirbtuvę įvirstų.

12588. hudoznik2008-01-31 16:00
tik stebiuosi, su kokiu rimtumu, vedamos agrokulturinio instinkto, meno teoretikes renka menininkus kaip bulves i savo krepselius.pavyzdys su tuo paciu Laiviu ka byloja?- pasodintas institucinej terpej abrakadabras isdarineja ir pamirsta nuosirdziai su kuryba elgtis. o stebuklais musu menotyrininkes tik pazistami ir draugai stebina.

12596. kiskis p - hudoznikui2008-02-01 11:32
gal menotyrininkes net nenujaucia, kad jus turpite sau vienisas savo mansardoje ir laukiate kol jos jus suras? bet cia juk ne kavones, cia visai kitas zaidimas.

12598. hudoznik kiskutei2008-02-01 13:07
tupiu ant auksto kalno ir kaskart muojuoju ciurlioniui, tai pakylant, tai leidziantis saulei. ir visai netrokstu, kad menotyrininkes darytu deserta is manes, garsiai cepsetu ir pirstukus laizytusi kaip davatkos ant pagrabo.

12601. kiskis p - hudoznikui2008-02-01 13:44
nesakykite, pirstukus po deserto paprastai laizosi ne davatkos, o paneles per gimtadieni. kiekvienam malonus demesys, tai, kad tave pastebi ir ivertina. cia kaip dukart du. zinoma, gali iskart nepasiduoti, pasilauzyti, ir uzversti akis i dangu. cia jau priklauso nuo nuotaikos.

12602. lll2008-02-01 15:34
na, projektas yra tipiškas, kokius daro stambesni europos miestų meno centrai - tokio edukacinio/pramoginio, orientuoto į turistus pobūdžio. Tie užvadinimai "šviesa", "erdvė", "kūnas" ir t.t. taip pat tipiški, kartu ir nieko neparodantys, nieko neišanalizuojantys, bet leidžiantys turistams nepervarginant smegenų, pasijusti meno "virtuvės" ir apskritai meno žinovais. Tokiu būdu turistas, keliaujantis per neva temines sales pasijunta savotišku irgi menotyrininku, dešifruotoju, žodžiu labiau įsitraukia į ekspoziciją. Todėl pavadinimas "Eksperimentas" atrodo kiek ne vietoje, nebent buvo norima surengti eksperimentą ar žiūrovai supras bajerį. be to, parodos formatas lyg sako, kad ji turėtų būti atspindima kokiame lietuvos ryto priede ar siaip kokiame laisvalaikiui skirtame leidinyje, o projektas ir toliau aptarinejamas kultūrineje spaudoje kaip kažkoks iš tiesų "eksperimentas" ar kažkas nepaprasto. Aišku, susidaro įspūdis keistas įspūdis, kad mūsų menotyrininkės turi visos atsiprintinusios tą patį menininkų sąrašėlį ir juo vadovaujasi bet kada ir bet kur, nes projektai keičiasi, keičiasi koncepcijos, keičiasi ervės, bet autoriai dažniausiai nesikeičia. galų gale pradedi galvoti, kad Vilniuje apskritai visose galerijose ir centruose vyksta vienas ir tas pats projektas - "Eksperimentas - durnius esi ar ne durnius?"

12603. Neringa2008-02-01 16:47
www.neburnok.lt

12606. muilas2008-02-01 21:51
Kodel Juozelis mane pamirso ir kokio nors kulturinio establismento man nesukure, kad buciau eksperimentui pristatytas?

12607. hudoznik > "Neringa"2008-02-01 22:16
kiek galima dziaugtis tuo paciu receptu keptais pyragais, panele? taip ir skoni islavinta prarast galima.o ir situacija pastaruoju metu, menotyrinej kulinarijoj, nemaloniai menas menui problema primena. kaip suprantu, zmones teisingai komentuoja, kad menotyrininkes nieko naujo suprojektuot negali. jus pykstat?- matosi, be abejo,- kiek cukraus pudros palikot ant klaviaturos!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 201 
23:35:15 Apr 29, 2008   
Aug 2005 Dec 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba