ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-04-18 nr. 889

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Tostas. GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ (61) • JAN NARVESON. Atvėskite dėl to atšilimo (29) • -js-. Sekmadienio postilė (101) • ALEKSANDR ŠUVALOV. Beprotiškos talento briaunos: Hitleris (1889–1945) (36) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (13) • VIDAS POŠKUS. Dažytojai, tapytojai (39) • CARLOS DRUMMOND DE ANDRADE. KompanijaMAX ALHAU. Eilės (6) • PHILIP LARKIN. JOSEPH PIERRE HILAIRE BELLOC. Eilės (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Grįžimo paslaptis AGNĖ RIMKUTĖ. Paskutinio lenko istorijaLAURA VALAUSKAITĖ. Istorijos refleksijos prie NeriesŠimto poetų šimtas eilių (2) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Erdvių sumuštiniai (4) • tarsi laiškas nuo elfo (433) • 2008 m. balandžio 25 d. Nr. 16 (890) turinys (4) • Tuk tuk tuk. Ar galima įeiti? (80) •

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Tostas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kadras iš filmo „Meilužiai“ (rež. Louis Malle, 1958)

Mieli mano žmonės, Mildute ir Aleksandrai... Prieš keturias dienas, kai tarėmės telefonu dėl šio vakaro restorane, sakėt – galėsi kalbėti, kiek norėsi, esi rašytoja. „Pro neobjasnimuju pečial’ pišuščiaja kuzina mojei ženy“, – ar kaip tu ten, Saša, apie mane pasakoji savo draugams Peterburge? Kaip gerai, kad jūs nutarėt švęsti šį jubiliejų tame pačiame restorane, kuriame atšokome jūsų vestuves, tada čia buvo „Astorija“, dabar – „Radisson SAS“. 11-oje klasėje per ilgąją pertrauką iš mokyklos Milda atbėgdavo čia prie baro su draugėm išgerti kavos ir parūkyti. Milda, atsimeni? Rūkydavai už kampo, nes būdavai su uniforma.

B. Schulzas rašė: „Aš neatsakau už savo sapnus.“ Aš neatsakau už savo tostus. Juos, kaip ir sapnus, kuria gyvenimas. Alkoholis, žinoma, irgi... Kalbos sakyti nenorėjau dėl trijų priežasčių. Pirmoji – esu išsiskyrusi. Nesulaukiau net dešimties vedybinio gyvenimo metų jubiliejaus ir viskas, ką pasakysiu, gali būti priimta kaip kompleksai. Manau, kad vedybų dvidešimtmetį, o ypač tokių sėkmingų vedybų kaip jūsų, aptarti gali tik laimingai susituokę arba svajotojai. Apie kosmosą juk geriausiai pasakoja kosmonautai ir vaikai. Po skyrybų nebuvome susitikę, bet aš jau seniai pasveikau. Vienas rašytojas tą periodą apibūdino taip: atprasti nuo žmogaus priprantant prie tuštumos, turinčios jo formą. Dabar nieko nemyliu ir jau niekada nieko nemylėsiu. Vienatvė įgijo autentiškus, natūralius, sakyčiau, sąžiningus pavidalus daugiau nebeapsimetinėdama: jeigu neinu į kiną, Bernardinų kapines ar kazino, tai yra – sekmadienio popiečių tąsumas. Guliu lovoje su knyga rankose, bet jos neskaitau. Girdžiu stabdomo traukinio cypimą, tikriausiai juo nevažiuosiu. Klausausi seno lango stiklo virpėjimo. Nežinau, ar jis virpa dėl traukinių, ar nuo vėjo... Kartais, kai tarp storų senamiesčio sienų vėl stoja tyla, stačiakampiame kieme pasigirsta moters, dainuojančios sopranu, balso nuotrupa: visada trumpa, nulaužta operos arijos frazė, tarsi kas nors, gyvenantis šalia, uždėtų ant jos lūpų švitrinį delną, priversdamas praryti melodiją išbaigiančias gaidas. „Girdėjai?“ – klausiu tada savo vaiko. „Ką?“ – sako ji... Manau, kad kai kurių itin svarbių garsų negirdėjimą ji paveldėjo iš tėvo. Vienąkart, kai dukters dar nebuvo (tiksliau, ji jau buvo, bet jos beldimosi trečią mėnesį negirdėjau net aš), į mudviejų su vyru nuomojamo buto tarpulangį naktį įskrido šikšnosparnis ir bandė, kabindamasis į stiklą, lipti aukštyn. Vyrą žadinau tris kartus. Jis – nieko negirdėjo. Sakė, kad mano fobijos galų gale išves jį iš pusiausvyros. Kaip galima išvesti iš pusiausvyros gulintį? – pašnibždomis paklausiau. Jis šoko iš lovos, paėmė stalinę lempą ir pašvietė į tarpulangį. Liepos naktis atsigręžė į mus aksominė, išsižiojusi, stengdamasi išmatuoti odiniais virpančiais sparnais. Užsimerkiau. Pasidarė gaila to gyvūnėlio, savęs, vyro, visų trijų – piktų, išsigandusių, įkalintų nesusikalbėjimo ir susisaistymo. Ant mano ištuokos liudijimo dabar yra išblukęs teismo antspaudas ištrupėjusiais kraštais. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis ištrupėjo netaisyklingai, – kiekviena išsiskyrusi moteris patvirtintų, kad apskritimas išdilo skrendančio šikšnosparnio forma.

Antra priežastis, dėl kurios nenoriu sakyti tosto, – nemėgstu net ir trumpai atsirasti dėmesio centre. Daktarai neseniai apskaičiavo, kad viešumos baimė yra didžiausia iš visų baimių, stipresnė net už baimę numirti. Vienas mano drovus (kol būna blaivus) pažįstamas, kartą atsidūręs svetimoje kompanijoje, stengdamasis suardyti tylą, tokią pat nejaukią kaip dabar, gerdamas stiklą po stiklo, irgi kaip aš dabar, ėmė pasakoti tikriausiai jums visiems žinomą anekdotą apie Štirlicą. Išeina Štirlicas iš gestapo, sėda į taksi ir sako vairuotojui: „Trogai...“ „Taksist potrogal. Štirlicu ponravilos’.“ Pasakodamas pažįstamas staiga pamiršo lemiamą, vulgaria dviprasmybe virstantį veiksmažodį, bet, nedrįsdamas to pripažinti, nesustojo – anekdoto pabaigos nebuvimas būtų reiškęs visišką fiasko. Įbedęs akis į vienintelę toje draugijoje jam simpatišką, irgi drovią moterį, jis anekdotą papasakojo taip: išeina Štirlicas iš gestapo, sėda į taksi ir sako... Sako taksistui: „Pojechali.“ „Taksist pojechal. Štirlicu ponravilos’.“

Dar vienas dalykas, trukdantis man tostą pasakyti šventiškai, taip, kaip jūs tikitės ir kaip derėtų, yra tai, kad paskutiniu metu žmones ėmiau vertinti pagal jų santykį su tiesa. Tostas reikalauja panegirikos, o ne vertinimų. Taip visi, po velnių, manipuliuoja dabar, kad net šleikštu darosi. Ir parduodami mirkytą vandeny kumpį Halės turguje, ir netalentingai parašytas knygas kaip aukso fondą, ir dujas pumpuodami kaip prekę, o ne kaip priklausomybę. Rutina arba akivaizdi poza ilgalaikėse santuokose vadinama darna, o tąsus kaip latviškas kisielius šeimų nuobodulys žurnaluose pateikiamas kaip išsipildymas. Apsivemti gali net tada, jei žmonės tai daro nesąmoningai. Mildute, tu nekreipk dėmesio į netinkamus prie stalo žodžius, – prie lango sėdinčių švedų dėl intonacijų vėliau atsiprašysiu, žinai gi, kad niekada nepasižymėjau geru auklėjimu. Bet buvau nuoširdi. Būnant gero auklėjimo nuoširdžiai daugelyje situacijų likti išvis neįmanoma. Manau, kad nepasotinamas tiesos troškimas galiausiai mane pražudys. Neteksiu, pussesere, ne tik tavęs, bet ir pačių artimiausiųjų.

...Pasakiau „artimiausiųjų“... Reikėtų gerai pamąstyti, kas jie yra. Kartais manau, kad Valinskas. O jei be juoko, mano artimieji yra... saulė ir vėjas. Apakę nuo senatvės senamiesčio rūsių langai. Tuščias polietileninis maišelis, sekantis mane, einančią tiltu, kaip perkaręs šuo. Spynos ant Užupio tilto su išgraviruotais mylimųjų vardais. Visi mirštantys... bet ne laikraščių puslapiuose. Du alkoholikai – vyras ir be dantų moteris – jie šoka bučiuodamiesi prie autobusų stoties alaus kiosko žiemą per pūgą. Pablukę, nuo stangrių ir nuo sukritusių kūnų nuvilkti džiūvantys drabužiai, skalbiniai. Paprastai kieme jie kabo susegti santuokomis: kelis vaikus išmaitinusių patikimų krūtinių liemenukai, apatinės ir viršutinės kelnės, petingi languoti marškiniai, aistringai nuo ryto lig vakaro vėjyje plazdantys sijonai ir savo raukšlių besigėdijančios, praradusios atmintį sovietinės lino paklodės. Mano artimoji dar yra šokoladininkė. (Paveiksle.) Ta romi moteris tiesia nugara neša ir neša man porceliano puodelį ir stiklinę vandens ant padėklo į lovą kiekvieną rytą, kantriai ir ištikimai nuo aštuonioliktojo amžiaus. Artimasis man yra ir toks vyras. (Ne paveiksle.) Kadaise kartu dirbom. Mylėjau jį dvejus, o gal net trejus metus. Visą laiką tylėjau. Bet ir jis tai žinojo, ir aš tai žinojau. Ir jūs turbūt patyrėte... tą stebuklą, kad kai žmogų tikrai myli, gali skaityti jo mintis. Gali net šiek tiek keisti jo gyvenimo būdą, per atstumą, nieko jam nesakydama. Kai pasitaiko tobulas pasaulėjautų atitikimas, situacija tiek pat svaigina, kiek ir liūdina, nes atsiduodant aistrai virstama plėnimis arba svetimais. (Priminkit vėliau, kad papasakočiau jums apie plėnis.) Kartą susitikau tą žmogų su maišu knygų, išeinantį iš rusiškų knygų knygyno. Kol jis lietuje rūkė, išdrįsau paklausti baisaus dalyko. Žinodama, kad jis eis į kairę, nes ten, už stotelės prie miško, gyveno, pasiūliau: „Einam kartu? Suku į kairę...“ Jis nervingai numetė nebaigtą cigaretę, išskleidė dryžuotą elegantišką skėtį, ištiesė jį ir pasakė: „Lis ilgai. Turiu vieną reikalą, žygiuosiu į dešinę.“ Laikiau lietuje šiltą nuo jo rankos medinę skėčio rankeną, jis netaikydamas aplenkti balų tolo pas Vieną Reikalą. Tada ir jis, ir aš (net ir kairė) žinojom, kad niekada kartu net nepriartėsim prie stotelės šalia miško. Kiekvienoje pradžioje matėme atomazgą ir mus vienijo baimės solidarumas. Siejo neišvengiamai po kiek laiko ateisiančio nuobodulio, panašaus į latvišką kisielių, numatymas. Per dulkiantį lietų žiūrėjau į jo nugarą, pernelyg neliūdėjau, nes skaičiau ne tik to žmogaus mintis, bet ir jo citatas. Jei būčiau paklaususi jo apie meilę tiesiai, jis būtų pacitavęs Zygmuntą Baumaną, kurio knygą tarp kitų nešėsi polietileniniame maišelyje: „Vienatvė išperi nesaugumo jausmą, tačiau tą patį daro ir santykiai. Pasikeis, ponia, tik tavo nerimo pavadinimas.“

Aleksandr, nalei mne ješčio vina. Nebeatsimenu, kodėl ėmiau kalbėti apie tuos artimuosius?.. Ak taip, dėl gero santykio su tiesa. Dabar pasakysiu labai trumpai, ką iš tiesų manau apie meilę, jei ji spėja pavirsti gyvenimu kartu. Mūsų čia yra kiek? Vienas, du, trys, tu, Aurimai, gale stalo, Asta... iš viso – dvylika. Ir dvi poros, įskaitant jubiliatus. Aleksandro bendradarbių iš Peterburgo – Eugenijaus ir Lenos – nepažįstu. Iš dešimties tik Kamilė niekada nebuvo ištekėjusi, visi kiti – išsiskyrę. Iš pradžių vyras ir moteris miega vienas ant kito. Truputį vėliau – šalia vienas kito, bet po ta pačia antklode. Dar vėliau jie miega kartu, bet užsikloja atskirai. Paprastai kaip tik šiuo periodu juos pamažu pradeda stebinti tai, kad vienas yra pelėda, kitas – vyturys. Jei abu mėgo tą pačią muziką, tai vienam iš jų ji ima nebepatikti arba vienas iš jų jos ima klausytis per garsiai. Abu pernelyg karštai ima ginčytis, ar Murakami yra talentingas rašytojas, ar amatininkas, ar patiekalas. Dar vėliau, paauginę vaikus, vyras ir moteris, jei yra vietos, eina miegoti į atskiras lovas atskiruose kambariuose. Moterims tuo metu dėl neaiškių priežasčių ima skaudėti galvą. Vyrus traukia dažniau susitikinėti su draugais (kad ir kas jie būtų – mašinos, meškerės, komandiruotės, kompiuteriai, kitos moterys ar knygos). Tada lieka trys santykių baigties variantai. Pirmas – santuoka tampa sąmoningu kompromisu, sąžiningai pripažįstant, kad meilė, net ir mandagus domėjimasis vienas kitu išnyko, bet prasminga gyventi kartu dėl vaikų, dėl kartu nugyventų metų iš inercijos, dėl vis dar raminančių, ne tik erzinančių bendrų įpročių, dėl to, kad kadaise vienas kitą buvo mylėta. Galų gale dėl to, kad sklandžiai neįmanoma pasidalyti dviejų antklodžių, be to, artėja senatvė. O!.. Kiek save laikiusių dvasia laisvais ar net maištininkais vyrų ir moterų iš baimės prieš didžiąją pabaigą savo bet kokia proga trauktas ir žvangintas špagas paverčia peiliu ir šakute dietiniam maistui... Baugi laisvo klaidžiojimo po miesto gatves prieblanda tada pasklinda jaukia televizoriaus šviesa, kuri ant sienos meta du gunktelėjusius, taikiai arbatą geriančius šešėlius. Antras. Gyvenama kartu net sau bijant pripažinti, kad gyvenama atskirai. Paradoksalu, bet kaip tik šitos poros yra idealiausios ir tokias tobulai vaidina. Jas sutiksi sekmadienio rytais gatvėse, kavinėse, teatruose, šventėse, aikštėse, poliklinikose, žurnaluose, svajonėse ir prie įvairių jūrų. Tokios poros įvardį po keliolikos santuokos metų paverčia įvardžiu mes. Pažinojau tokią porą. Vyras buvo geras kulinaras. Kai paklausiau, kaip jis daro picos tešlą, jis pasakojo, kad jie paprastai kiekvieną šeštadienį einą į turgų ir tik ten perką mėsą. Kai tešlą iškočioją, tai netepą jos konservuotu pomidorų padažu, pasidarą jį šviežią. Ištraukią picą po dvidešimt penkių minučių... Recepto neatsimenu, nes atsiminti jį trukdė „gramatinis tandemas“. Tikrų draugų šeima beveik neturėjo, nes patikti kam nors daugiskaita yra daug sunkiau nei palaikyti ryšį vienaskaita. Iš viso manau, kad patikima ir vienintelė tikra žmonių bendravimo forma yra dialogas. (Jei nenori suidiotėti – daug dialogų.) Kai sutikdavau tą kentaurą parodos atidaryme, tai jis laikydavo ją iš už nugaros apglėbęs pečius. Ji – paglostydavo jį žvilgsniu. Po keliolikos gyvenimo metų jų santuoką jau cementavo hermetika. Šypsodamiesi aplinkiniams jie laikė vienas kitą aksominiuose gniaužtuose, keturių kambarių futliare, praverdami jo dangtį, kad savaitgalio popietėmis visi išgirstų dviejų balsų melodiją. Melodija buvo nuolatos repetuojama, jauki, nuspėjama, be nerimą keliančių improvizacijų ir išbaigta. (Ne tokia kaip tas nulaužtas moters balso sopranas, vis užgniaužiamas kažkieno švitrinio delno, apie kurį jau pasakojau.) Tiesos ta pora bijojo taip, kaip voverė, įsisukusi plastmasiniame rate, bijo žvilgterėti į šoną. Žinote, kas atsitiko toliau? Susitinku ir dabar juos beveik visada kartu, dabar jau stumiančius (irgi dviese, kairiąja ir dešiniąja ranka) dukros dukros vežimėlį, bet per kiekvieną susitikimą vienas iš jų pakaitomis, logika nepaaiškinamu rotacijos principu, tampa peršviečiamas. Tas, kuris susitikus kalba, sako: „Mes buvome tavo rekomenduotame filme „Geismas, įspėjimas“. Labiausiai mums patiko Šanchajaus vaizdai.“ Kitas tuo metu šypsosi, tarsi būtų įstojęs į debesų stebėjimo draugiją. O man tame filme labiausiai patiko tai, kad jame nėra nė vieno teigiamo herojaus, vyras ir moteris pavaizduoti kaip galinga, vienoda jėga, deja, kur kas silpnesnė už likimą. Tiesa, dar viena frazė, kurią įsidėmėjau iš karto: „Honkonge taip karšta. Pakanka sugniaužti ranką ir pasirodo prakaitas.“ Manau, kad jei sutikčiau vyrą, kuriam filme patiko tie patys dalykai, tai tekėčiau už jo ir mūsų santuoka būtų laiminga. (Kokius dvejus trejus metus.)

Trečias santykių baigties variantas – skyrybos. Kalbu apie tas skyrybas, kurių vienodai trokšta abi pusės. Jos gali įvykti tiek dėl šikšnosparnio, tiek dėl to, kad senstant kartais labiau nei geras santykis su žmogumi parūpsta geras santykis su tiesa. Bet jums, Milda ir Aleksandrai, tai netinka, jūs nugyvenote kartu dvidešimt metų ir, jei taip seksis ir toliau, t. y. jei laikysitės tam tikrų taisyklių, nugyvensite dar tiek. Aleksandr, ponimaju, čto ty ničevo ne ponimaješ. Potomu i ulybaješsia. Nedavno našla v russkom saite reklamu novoi vodki. Nazyvajetsia „Letiat žuravli“. Na verchu letiat – žuravli, a v nizu, na fone neba, letiat bukvy: „Proverte veter na vkus...“ Vaš brak proverian „na vremia“. Ir tai, kad jūs patinkate žmonėms abu, įrodo iš Peterburgo į šią šventę atskridę tavo nekilnojamojo turto verslo bendradarbiai Eugenijus ir Lena.

Prisipažinsiu, 1988 metais nemaniau, kad jūsų romanas turės tokį nuoseklų senovinį siužetą. Kai iš desperacijos, norėdama pabėgti nuo mokyklos skambučių ausyse, Milda, išvažiavai vasarai į pionierių stovyklą Kryme, maniau, kad trijų mėnesių ten neištversi. Mokytojavimas jau buvo tapęs slogia, tačiau saugia rutina. O ten kiekvieną ar kas antrą rytą reikėjo išlyginti septyniasdešimt pionierių, atskridusių iš viso pasaulio, marškinėlių ir tiek pat kaklaraiščių, – kai kurie vaikai iš Kubos buvo panašūs į tavo juodaodę vaikystėj turėtą lėlę vilnoniais plaukais. Tačiau rytais tu galvodavai apie naktį. Naktį Saša tau bučiuodavo kojų tarpupirščius, tu jam... nebeatsimenu, ką darydavai, bet jis, truputį išsigandęs, tai vadindavo baltiškuoju seksu. „Barchatnyj sezon“, „Duch višni“, „Pomni...“, „Mramornaja sliva“... Tu siųsdavai man Sočio kokteilių pavadinimus laiškuose kartu su savo apsvaigimu, kartu su jų chemija, maišymusi ir pasekmėmis. Da, Saša, teper’ kak raz vspominaju načialo vašei romantičeskoi istoriji... Sumigdę vaikus eidavote kelis kilometrus iki miesto pasivaikščioti. Aukštos, nenulyginto tinko, baltai dažytos tvoros kai kuriuose aklagatviuose užtvenkdavo tirštėjantį kaip sirupas laiką. Aplenkdavote gruzinus. Ant šaligatvių jie rengdavo tarakonų varžybas. Tikrųjų tarakonų, jie tokio dydžio kaip... kaip marmurinės slyvos. Lenktynių takai vabalams būdavo atitveriami nugalabytomis akacijų šakelėmis, gruzinai dėl pergalės lažindavosi iš šlykščiausio dalyko. Bet ką daryti, kad tai, kas malonu, dažnai yra nemoralu, o tai, kas padoru, kelia nuobodulį? Vien todėl žmonės darys, darys ir darys nuodėmes iki pasaulio pabaigos. Kai buvau labai jauna, aš į kurortus irgi važiuodavau atsikąsti vasaros kaip arbūzo. Atsikąsdavau. (Sultys varvėdavo net iš sandalų.) Atsimenu vieną fotografiją iš jūsų Krymo vasaros: Milda palaidais plaukais stovi prie šešėliuotos sienos, o ant jos kabo metalinis laidas, susivijęs širdute. Taip ir nesupratau, ar Saša tai pastebėjo, ar atsistojai ten atsitiktinai. Kad tave ten fotografavo mylimas žmogus, nesigyrei, pati atspėjau, tai visada matosi iš šilto fotografuojamojo žvilgsnio. Tų pačių metų žiemą Vilniuje parašei Aleksandrui į Peterburgą laišką. Siuntei kažkodėl mokyklos, kurioje jis dirbo, adresu. Pasielgėm kaip kaliniai kalėjime, iš kurių vienas turi šiokį tokį literatūrinį skonį. Laišką rašiau aš, Milda pateikinėjo detales, kaip šalutines sakinio dalis prie veiksnio ir tarinio: „Sninga. Tu esi vienas ir aš – viena...“ Vestuves šventėm čia, „Astorijoje“. Kad Nojus ir Rojus gimė greit ir pamečiui, manau, labai gerai. Jūs – dar jauni, jiems – jau tuoj bus po dvidešimt, o mano dukra – dar paauglė. Be akinių nebeįžiūriu jos smulkių piešinių ir jau antrą kartą jai sumoku 20 litų todėl, kad neįvykdau pažado kartu pačiuožinėti „Akropolyje“. Apsiaunu pačiūžas, atsistoju... Pastoviu truputį, sumoku jai praloštus pinigus ir einu namo.

Milda, ar tu atsimeni, kai maža pabėgai nuo savo auklės ir mudvi, pasislėpusios nuo močiutės, su veltiniais stovėdamos ant sniego laužėm nuo sandėliuko stogo varveklius ir juos valgėm? Varvekliai, kai juos kandi, girgžda. Kartais net cypia. Vanduo atitirpino rašalą ant tavo pirštų, labai vėlai parėjai namo mėlyna burna ir sakei mamai, kad tau prasidėjo vidurių gangrena nuo tautinių šokių būrelio. O ar prisipažinsi, kaip nuolat mane apgaudinėdavai, nes buvai šešeriais metais vyresnė. Tik dabar mes tapom vienmetės. Parduodavai man savo rudą kaip šokoladas iš Kubos atvežtą lėlę juodais vilnoniais plaukais už vienuolika kapeikų, o paskui verkdavai, kad lėlė numirs, jei nenupirksiu jai kakavinių ledų. Jie kainavo irgi vienuolika kapeikų. Tų ledų manęs prašei nupirkti ir kai sirgai gelta. Nupirkau dvi porcijas, paskui tu pati vos nenumirei. Mane mama parklupdė už bausmę, o kai liepė keltis, tai dar penkias valandas specialiai nesistojau, keršijau ir mamai, ir geltai. Taip... Mane irgi iš tų dalykų dabar ima juokas. O kai ima juokas ir esu išgėrusi beveik butelį vyno, tai mirtinai užsinoriu į tualetą. Tu, Milda, irgi?.. Še tai tau. Tada eik pirma... Tiesiai, į dešinę, paskui už kampo – vėl į dešinę... Dabar vis tiek pasakosiu tai, kas tau, manau, atmintinai žinoma.

Mieli žmonės... Kamilė man ką tik spyrė po stalu į koją, kad toliau nebekalbėčiau. Kamiliuk, nieko gi blogo nesakau, tiesą tik... Žinokit, Mildutė iš manęs vaikystėje atiminėjo ne tik lėles, bet ir Dievą. Mūsų močiutė buvo tikinti, kadangi ją labai mylėjau, tikėjau ir aš. Papasakojau Mildai, kaip žmonės brenda Indijoje į šventą Gango vandenį ir išsigydo kruvinas žaizdas. Tamsybe tu, – sakė Milda, – kaip tik toje šūdo upėje jie apsikrečia nepagydomomis infekcijomis. Iki muštynių ginčydavomės dėl filmų. Atsimenate tokį filmą „Maskva, mano meile“? Jame vaidino Komaki Kurihara ir rasotos alyvos. Man atrodė, kad tai filmas apie meilę, o Milda sakė, kad apie karą. Tik kur kas vėliau mūsų nuomonės dėl filmų ėmė sutapti. Kai juodu su Saša buvo nugyvenę jau gal dvylika metų, Milda iš Peterburgo atvažiavo į Vilnių pirmą kartą be vaikų ir be jo, viena, ir mes, sugulusios kniūpsčios ant grindų, žiūrėjome „Medisono grafystės tiltus“. Verkti ėmėme abi toje pačioje vietoje. Kai lietuje (kažkodėl daugelis atsisveikinimų su mylimaisiais vyksta lyjant) Frančeska, važiuodama su savo teisėtu vyru, pamato priekyje Clinto Eastwoodo herojų, su kuriuo slapčia mylėjosi kelias dienas, ir suvokia, jog Dievas šviesofore uždegė raudoną šviesą tam, kad suteiktų jai per keletą minučių šansą pasirinkti. Pasakykite jūs man, kodėl visos moterys toje vietoje verkia? Gal kad kiekviena tam tikru gyvenimo etapu privažiuoja tą šviesoforą? Su Milda tąsyk vienu balsu, nors ir visiškai girtos, sutarėm, kad filmas – ne apie meilę. Jis – tikrai apie karą. Apie kovą moters viduje, kai stengiamasi apsispręsti, ar būti laimingai, ar likti dorai. Jautrūs vyrai tokiais atvejais irgi kenčia, bet kenčia... greičiau. Įdomiausia, kad tame filme, kuriame vyksta drama, visi herojai – teigiami. Teigiamas net fotoaparatas, stebintis apleistus, žolių apgožtus tiltus, o ne kokias šlykštynes, kaip įprasta filmuose, o dabar – jau ir realybėje...

Mielieji, gerdama vyną, nejučia pasiekiu tą laipsnį, kai realybę imu painioti su fantazija. Kartais rytą dėl to patiriu baisių nepatogumų. Atsibundu su ne savo pižama. Iš ryto paskambina nepažįstami žmonės. Ir tyli... Pažįstami paskambinę juk netylėtų? Štai vakar, ieškodama Mildai ir Aleksandrui puokštės, sau – žalių kojinių prie šitos suknelės, slankiojau po senamiestį. Ėjau įprastom trajektorijom – pro ubagus, muziejus, bažnyčias, aklus senamiesčio rūsių langus, stomatologų kabinetus ir kulinarijas. Ties Savičiaus ir Bokšto gatvių sankryža (joje šviesoforo nėra) iš kavinės išbėgo įsimylėjėlių pora – jauna moteris ir daug vyresnis, bet sportiškas vyras. Sustojo bromoje ir, nepaisydami, kad tiesiai į juos artėja moteris, ilgai, beveik be sąmonės bučiavosi. Praeidama išgirdau frazę: „Podoždi, Lenka, zavtra sovsem ne budet vremeni udalitsia...“ Tavo pakaušį, Aleksandrai, aš atpažinčiau net ir be skalpo. O tavo šalikėlis, Lena, man patiko jau vakar, toje tarpuvartėje. Prie palto jis tiko labiau. Jis – ne ypač gražus, jis – gražus ypatingai, atvežtas iš Ekvadoro. Spėju, kad šalikėlį pernai tau, kaip ir man, atvežė Milda. Juos, austus iš alpakų vilnos, Ekvadore, Galapagų salose, gali nusipirkti tiesiai iš audėjų rankų. Ten jie kainuoja 22 dolerius, pas mus – kartais net 300 litų. Kuo toliau, tuo dažniau Milda mėgsta keliauti viena. Aleksandras negali tris keturis kartus per metus taip komfortabiliai, kaip ji mokyklos, palikti verslo, nors firmoje lieka patikimi žmonės – ir Eugenijus, ir Lena. Kelionės yra Mildos aistra nuo Krymo laikų. Pusseserė, atsidūrusi kokiame tolimame kampelyje, iš viešbučių man kaip jaunystėje siunčia tirštai, buku pieštuku prirašytus atvirukus, dažniausiai su gamtos, ne su miestų vaizdais. Jos akimis Floridoje, dar neprivažiavus Kanaveralio iškyšulio, iš tolo stebėjau didžiųjų erelių lizdus. Paukščiai sveria 33 kilogramus, o lizdai beveik belapiuose medžiuose atrodo kaip mašinų padangos. Iš kosmodromo tose vietose paleidžia erdvėlaivius, prieš jiems pakylant žemė kiek pavirpa pavirpa, o pakilus – smirda visur aplink dar tris valandas. Galapagų salose Mildos nugara buvau atsigulusi į vėžlio kiautą ir jos pirštais liečiau papūgas, kurios nebijo žmonių, o kažkoks kitas paukštis akiplėšiškai perėjo kiaušinius vidury tako. Mačiau salose ką tik atsivestą jūrų liūtuką, – apspitę jį tylūs plėšrūs paukščiai ir jūrinė iguana laukė, kol liūtė nukąs placentą, kad galėtų ją – vienintelį ryškiai raudoną daiktą žaliame fone – suplėšyti ir suryti. Maniau, kad iguanos žolėdės. Pasirodo, tik sausumos. Sausumos iguanos ten tupi po kaktusais ir liūdnos kantriai laukia, kol ant jų iš aukštybių nukris geltoni nuvytę žiedai. Mūsų su Milda laivą sekė albatrosai, jie gyvena apie 40 metų. Apstulbau sužinojusi, kad tie paukščiai nekeičia savo partnerių ir svarbiausia – santuokoje jų neslegia nei kasdienybės kompromisai, nei nuobodulys, nei susvetimėjimas. Bet kai ką Milda vis dėlto išsigalvoja, pavyzdžiui, ji sako, kad pusiaujyje, kur ir yra Ekvadoras, tualete dėl kitokios Žemės traukos vanduo bėga žemyn į skylę tiesiai, o pas mus atseit pagal laikrodžio rodyklę...

Norėčiau dabar jau savo kalbą baigti, bet pamiršau vieną dalyką. Istoriją apie plėnis. Juk prašiau anksčiau, kad primintumėt... Kas ištinka įsimylėjusius žmones tada, kai aistrai atsiduodama nebijant atomazgos ir kai pasaulėjautos sutampa visiškai. Pasaulyje viskas turi savo krūvį – arba traukia, arba stumia. Du mano kurso draugai vienas su kitu – susiklijavo. Galėdavo susikalbėti tyla. Susišnekėdavo eilėraščiais. Negana to, jos rusiškai pradėtą Mandelštamo eilutę jis baigdavo cituoti vokiškai. Kai jie pirmą kartą atsigulė į spyruoklinę bendrabučio lovą, po trijų dienų iš čiužinio reikėjo išgręžti įvairius žmogaus kūno syvus. Vestuvės vyko banaliai, devynaukščiame sovietiniame name. Saulėtą rytą pamačiusi alptelėjusią jaunosios laukinių katilėlių puokštę aiškiai supratau, kad žemėje pirma atsirado augalai, tik daug vėliau žmonės. Sekėme paskui juos iš civilinės metrikacijos biuro, penkios pavydžios, atsitiktinės poros ir jaunosios tėvai (jaunojo buvo mirę). Kaip baltas ir juodas debesis pora įėjo į liftą, o mes – nutarėme lipti laiptais. Užkopėme į penktą aukštą, bet jaunųjų nebuvo. Nei bute, nei lifte, nei juodojoje laiptinėje, kurioje (tiesa, labai retai) rasdavo laimingų girtuoklių lavonų. Stovėjome uždusę, prakaituoti, atsispindėdami visa svita nustebusiame jaunosios tėvų buto prieškambario veidrodyje, kol į jį įšoko pavėlavęs Juozas. Jis – vėluodavo net į svarbesnius kurso renginius, bet atvykęs pateikdavo esminių pastabų. Juozas parodė savo ranką – delnas buvo matinis, pilkas. Išsekėme paskui jį į liftą. Ant lifto grindų kūpsojo trikampė pelenų krūvelė. Juozas paspyrė ją koja, lakuotu, specialiai vestuvėms iš užsienio atvežtu batu, ir iš pelenų piramidės išslydo stori ir platūs (tada tokia buvo mada) jaunavedžių aukso žiedai. Vidinėje vieno pusėje išgraviruotos raidės: „Ja i sadovnik, ja že i cvetok...“ Ant kito: „...Im Kerker Welt, da bin ich nicht allein.“ Pelenai buvo mano kurso draugų likučiai... Jūs gal manėte, kad pasakymas „Jie degte degė aistra“ atsirado šiaip sau? Iš nieko? Kiekviena metafora atsiranda iš tikrovės ir tik todėl esame pajėgūs jas suvokti. Jaunosios motina (tėvas toje šeimoje neturėjo jokio balso) sušlavė dantų šepetėliu dukters ir potencialaus žento palaikus į dėžutę nuo ryžių ir padėjo ant televizoriaus. Tėvai žiūrėdami televizorių tik apsimesdavo, kad žiūri į jį. Iš tiesų – stebėdavo dėžutę. Kai dabar kas nors iš tolimų giminaičių, nedalyvavęs vestuvių ceremonijoje, paskambina tai motinai ir paklausia, kaip laikosi jos dukra ir žentas, ji atsako, kad jie jau keleri metai dirba Šiaurės Airijoje. Po pauzės būtinai patikslina – sunku ištarti atokaus ir nepopuliaraus miestelio pavadinimą, maždaug šimtas kilometrų nuo Belfasto. Bet dantų plombuoti sugrįžta į Vilnių, nes ten – per brangu. O mes, tos penkios poros, iki šiol tylime kaip vandens... kaip pelenų į burnas prisisėmę.

Mielieji mano... Vyras man gal ir ne be pagrindo tvirtindavo, kad esu kamuojama įvairiausių fobijų, bet ar jums neatrodo, kad Milda tualete sėdi per ilgai?.. Darosi truputėlį neramu. Ko gero, pats laikas eiti jos atsivesti. Bus, aišku, užsirakinusi. Pabelsiu tris, o gal net keturis kartus, pusseserė atstums sklendę atgalia ranka, nes negalės atsitraukti nuo klozeto. Tualeto duris uždarysiu iš vidaus, atsiremdama į jas nugara. Garsaus rašytojo klajojantis, mano mėgtas veikėjas, jei neklystu, vemdavo vienoje esė tardamas žodį „Niujo-o-orkas“, „Niujo-o-orkas“. Milda vems iškvėpdama žodį „Ekvado-o-oras“, „Ekvado-o-oras“. Po kiekvieno... ekvadoro... ji žiūrės į susisukantį virve vandenį, atidžiai tyrinės jį, įsivaizduodama, kad čia, tiesiai po „Radisson SAS“ pamatais, staiga vienam vakarui pasislinko pasaulio pusiaujas, skiriantis šiaurę ir pietus, ir vanduo į skylę teka tiesiai žemyn. Paskui ji užvoš klozeto dangtį ir vos tilpdamos ant jo mes tylomis prisėsim. Kokią minutę žiūrėsime į priešingas puses. Akyse man rinksis ašaros, perštės nosį. Jau dabar peršti. Peršalau ne šiandien ir ne vakar, – sloga puola mane dėl to, kad prieš keturiasdešimt penkerius metus su Mildute valgydavom girgždančius, cypiančius varveklius. Žiūrėdama į sieną ir jausdama Mildos petį girdėsiu keistus, bet buitiškus, moteriškus garsus: ji atsidarys rankinę, spragsės pudrinių kulkosvaidžiais, burgs reaktyviniais užtrauktukais, mėtys į velvetinę kosmetikos piniginę tuščių lūpdažių gilzes. Kiek patylėjusi paklaus: „Klausyk, tu, lituaniste... Argi rankinė kirčiuojama ne kaip degtinė? Noriu, kad pasaulis būtų toks kaip seniau... Tada rankinukas būtų kaip degtukas.“ Man pasivaidens, kad neužsegtoje jos rankinėje guli ruda iš Kubos atvežta lėlė juodais vilnoniais plaukais, panaši į pionierių. Pagaliau Milda atsistos, atstums durų sklendę ir prieis prie didelio veidrodžio. Ilgai žiūrės sau į akis. Atsismauks aukštyn tamsiai violetinę suknelę... Violetinė – tavo mėgstamiausia spalva, Aleksandrai, mramornyje slivy. Žnaibydama aukštyn patemps juodas prisegamas kojines ir paprašys: „Gal gali apžiūrėti mane apeidama aplink? Noriu atrodyti... Norėčiau atrodyti jiems... ir tai kurvai Lenkai kaip reikiant. Nu ką, kylam?“ Sunkiai, it didysis erelis iš lizdo, pakilsiu nuo klozeto dangčio ir grįždama, koridoriuje, gal pasakysiu mintyse Mildai tostą, kurį norėjau pasakyti iš pat pradžių, tik vieną sakinį. Jį pasakė Clinto Eastwoodo herojus „Medisono grafystės tiltuose“ moteriai prieš ilgą meilės naktį. Tą naktį moteris priartėjo prie tiesos trumpam išduodama padorumą. „Frančeska... Mielieji... Išgerkime už praeities vakarus ir tolimą muziką.“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


115287. krankt2008-04-23 05:42
patinka man ta radvilaviciute.

115298. mie2008-04-23 09:05
man irgi ziauriai patiks, kai perskaitysiu.

115304. archyvaras (įžanga)2008-04-23 10:11
Amžinas klausimas moteryje :kas yra mano identitetas:mano kūno ir jausmų realizavimasis.

115310. S.2008-04-23 12:37
tuoj ir Archyvaras pasakys visą tostą ;-)

115318. xX2008-04-23 13:41
man atrodo, kad Tostas ir Giedra R...tė klastingai sukeisti vietomis. dydžių inversija - GR didesnė už patį Tostą! Uh. Na ir kokia proga, leiskite pklaust? būtų tik ką, o proga visada atsiras?

115324. Raguotis :-( 2008-04-23 14:13
Moterėlė mokyta,sakinius sudėlioja gražiai,egzaltuotoms mergelėms patiks.Bet panašias pasakaites gali paporinti daugelis.

115337. mie2008-04-23 15:52
taip ir yra, perskaiciau. apie daug ka pagalvojau.

115357. cc2008-04-23 20:32
Jei vedi moterį tik dėl sekso, tai skyrybos labai tikėtina pabaiga.

115381. seksas ir cc(cp)2008-04-23 22:54
Vedant moterį ik dėl jausmų, skyrybos taipogi garantuotos.

115382. Giedra2008-04-23 22:55
Ak, kokia aš protinga ir svarbi. O jie tik apsimetėliai, vaidinantys laimingus.

115383. seksas ir Giedra2008-04-23 23:00
Laiminga ir tekstuali, protinga ir svarbi. Bet ar seksuali, štai koks būties Tavo dabar esminis klausimas!

115384. seksas ir klimaksas2008-04-23 23:03
Negi? Negi!!? Tikrai? Nagi...

115387. amerika :-) 2008-04-23 23:35
labiausiai patiko ta istrauka is Medisono grafystes tiltu- moters pasirinkimas- likti dora ar buti laiminga...amzinas klausimas...

115389. xX2008-04-23 23:58
Mielieji... Išgerkime už tuos, prie ko nesame prisisiurbę, už svajones, už kurvos Lenočkos, jums leidus, ir Aleksandro bromos aistrą. Pamirškime tamsius praeities vakarus, pamirškime tolimą girgždančią muziką ir įsivaizduokime, kokie malonūs netikėtumai mūsų dar laukia ---

115392. pranas2008-04-24 03:11
kai labai graziai sugroja nesinori ploti nes nors ir tyloje bet dar aidi tas geris taip ir cia dabar paskaicius atsitiko kas galetu paantrinti tokiai giedrai minciai patylesiu ir prasau ant pirstu galiuku visus vaikscioti

115395. ivs2008-04-24 04:45
as stai taip suprantu grafomanija.

115396. krankt > cc2008-04-24 04:58
teisingai.

115410. archyvaras2008-04-24 09:39
Centrinę liniją - miglotą jausmų liniją , stelbia - antiniės raiškios detalės, kurios svarbios teksto inkrustacijai, bet blaško dėmesį.

115418. Katė2008-04-24 12:24
Meistriškai apie save visų moterų vardu, akcentas - ta kurva Lenka, bet labai daug temų ir potemių, skaudulių, kuriuos mes dažniausiai paskelbiame kaip sveikatą.

115419. petras :-) 2008-04-24 12:41
Taika ir Klestėjimas Visiems Pasaulyje gerai žinomas, dvasiškai nušvitęs mokytojas, Sankaršan Das Adhikari, rengia pasaulinį paskaitų turą, skirtą padėti karo bei skurdo alinamai žemės planetai įžengti į naująją taikos ir klestėjimo epochą. Didžiulė sėkmė, jog Mokytojas sutiko stabtelėti Lietuvoje ir pasidalinti su mumis paslaptimis, kaip kiekvienas šio pasaulio vyras, moteris ir vaikas gali gyventi taikoje ir gerovėje. Būkite pasiruošę išgirsti tai, kas gali pakeisti jūsų gyvenimą. Sėdimų vietų skaičius ribotas, pasirūpinkite būti ten laiku. Geguzes 5 d., 17 h, Kelmės Mažojo teatro salė Paskaitos tema: Taika ir Klestėjimas Visiems Gegužės 6 d., 18:00, Kauno ISKCON centras, Savanorių pr. 37, Kaunas Paskaitos tema: Bhagavad Gita Gegužės 7 d., 18:00, VDU Mažojoje salėje, S. Daukanto 28, Kaunas Paskaitos tema: Išvaduojanti psichologija ir naujoji pasaulio santvarka Gegužės 8 d., 16:00, VDA Kauno dailės institutas Muitinės g. 4, Kaunas Paskaitos tema: Talento puoselėjimo menas Gegužės 12 d., 18:30 Kauno Vedų kultūros centras Panerių g. 187, Kaunas Paskaitos tema: Bhagavad Gita Gegužės 13 d., 18:30, Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19, konferencijų salė Paskaitos tema: Taika ir Klestėjimas Visiems Gegužės 15 d., 18:00, Kauno ISKCON centras, Savanorių pr. 37, Kaunas Paskaitos tema: Bhagavad Gita Gegužės 18 d., 15:00 h , Nrsimha Chaturdasi festivalis, Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19 Paskaitos tema: Taika ir Klestėjimas Visiems

115420. archyvaras2008-04-24 13:05
O, taikliai ir tiksliai apie temos Potemes pasakė Katė: persipynimai ( kultūros ir natūros ženklų, kalbų), persijungimai( porų neperskiriamumo ir jų amžiaus tarpsnių), pertraukimai( pačios pasakotojos įterpiniai), persileidimai ( bau, ar šitai paminėta?). O ta kurva Lena...man ji tuo centru ar akcentu ir netapo, bet šio epinio politeminio esė/ apsakymo pagrindinės temos/centro dar neradau, jei ne geriausia būtų skubiai, liaudiškai ir kone teisingai pasakyti: rašoma apie Moters gyvenimą...

115421. laumė2008-04-24 13:42
seminarai Visiems, Kas Pinigų Turi Daugiau Negu Proto. labai įdomu... Petrai, o kokia seminaro kaina?

115429. mie2008-04-24 14:22
kodel tikroji sviesa atsklinda ir tokios purvinos indijos? ir dar klajojancio cirko pavidalu.

115434. Katė2008-04-24 15:59
Archyvarui: čia moters sopuliai, pro subtilų ironijos šydą išlenda ir nuoskauda dėl nelemto likimo (šikšnosparnis), ir lengvas pavydas neva laimingoms poroms (o gal jų laimė tokia?- aš taip manau ), ir baimės (padoru-nepadoru), ir pavydas (kurva Lenka), ir supratimas, kad meilė - tik gražus žodis, kad tai, ko ilgimės, ne meilė, o tik aistra...Bet viskas labai elegantiškai aprengta. Galėčiau dar daug rašyti, bet neturiu laiko...ir nebematau...

115444. vabank>ivs :-) 2008-04-24 18:35
Tuomet jums labai tiks Malūkas(ar pan).

115447. xX2008-04-24 19:37
Komentuoju Petrą, kuris, be kita ko, sako: "Didžiulė sėkmė, jog Mokytojas sutiko stabtelėti Lietuvoje ir pasidalinti su mumis paslaptimis, kaip kiekvienas šio pasaulio vyras, moteris ir vaikas gali gyventi taikoje ir gerovėje."
Turime reikalą su biznieriumi - žino tokių gerų paslapčių, bet nesusimokėjus nepasako. Priedo dar ir melagis - kokia gali būti paslaptis, kuri yra vieša? Mokytojas yra savanaudis, apsuptas tokių pat savanaudžių ir patiklių naivuolių minios. Pasakyk, Petrai (jei dar ne vėlu), kad geriau jis čia nestabtelėtų. Tegul važiuoja ar skrenda kur nors toliau ---
ir dar: "Būkite pasiruošę išgirsti tai, kas gali pakeisti jūsų gyvenimą. Sėdimų vietų skaičius ribotas". Būnant minioje gali įvykti visokių metamorfozių, kas be ko. O kas toliau? Reikėtų su psichologais pasikonsultuoti, bet atsakymas, matyt, būtų toks - po tokių pokyčių bus liūdni popieriai, todėl reikėtų iš anksto pasirūpinti gulimomis vietomis.

115448. mie 2008-04-24 19:39
kodel man numusi upa? jau buvau nusiziurejus sedima vieta ir pasiruosus esminiams pokyciams.

115451. cc2008-04-24 20:21
Kaip nekeista, bet pasaulis pilnas žmonių, tikinčių visokiausiais stebuklais, pasiryžusiais už 2 litus būtinai išlošti milijonus, sužinoti praeitį, ateitį, nusipirkti amžinos jaunystės receptą, rezervuoti SAU Danguje vietą. Ir nemėgink jiems aškinti, nes geriausiu atveju pasiūlys eiti į 3 raides.

115465. Lenka - xX2008-04-24 21:22
Aciu uz pirmaji ir labai taiklu atsiliepima - tiesiog sirdis dziaugiasi...

115512. ell2008-04-25 09:06
marazmas...

115513. dalgis2008-04-25 09:10
nuo bobu kurybos norisi vemti

115514. pele2008-04-25 09:33
kietai sustrukturuotas, analitinis, dek skersa ant visu, Giedra.

115522. Noė2008-04-25 10:52
Šį kartą šimtu proc. pritariu laumei dėl 115421. Ir maža pasakyti, kad čia vien piniguose esmė.

115527. archyvaras2008-04-25 11:36
Šiaip jau visa pasakojimo semantika remiasi pojūčių, juslių, jutimų leksiniu įvardjimu ir, mano įspūdžiu, Tosto stilius nėra analitinis, nes nesiremia pasakotojos tikslingumu, o veikiau yra pasakotojos sąmonės ir atminties atvėrimas, plastiškas stilius, šiek tiek ironiškas,šiek tiek nostalgiškas,minimum - satyriškas. Arba tai ir yra analitinis pasakojimas moterų, kurių galiausiai prisipažino nesupratęs ir Sigmund Freud.

115528. laumė2008-04-25 11:47
Freudas... ką jis supras moteris, jeigu pats savęs nesuprato. visą gyvenimą paskyrė savo paties seksualinei problemai spręsti, netgi šitokią teoriją tam reikalui sukūrė, o - šnipštas :)...

115530. archyvaras2008-04-25 11:51
Ką ten Freudas supras, jei ir moterys pačios savęs nesupranta...Šnipštas, o ne supratimas, tos moterys:)).

115547. maišas2008-04-25 13:44
kai vyrai tyli užsidare vieni kas juos gali suprasti.ar ne taip ir apie moteras. kas turi kavos.

115559. toto2008-04-25 15:55
„Tosto“ teksto galia ir negalia slypi viename - pačioje autorėje - bobiškos marazmatikos personaže.

115560. mie2008-04-25 16:00
totoske, diediskos isminties gigantas.

115562. toto2008-04-25 16:04
BTW. Kažkoks eigulys ten sakė, kad kiskis p yra su viskuom. Tu jį pažįsti?

115569. mie2008-04-25 17:12
nenuostabu, kad eiguliai pazista kiskius ir kitus zveris. as tai ne, as -miestiete.

115573. uuu2008-04-25 17:16
aš pažįstu opšrų

115576. mie2008-04-25 17:21
ir kaip opsrus, fainas bicas? papasakosiu viena dalyka, bet ne cia, o laiskuose, is pagarbos tekstui ir autorei. perskaciau vienu ypu, tiesiog buvau ekstazej. to ir tikejausi.

115620. Rita2008-04-26 10:53
Gerbiamas xX, jūs esate visiškai neteisus teigdamas dalykus, kurių visiškai nežinote. Verčiau pasidomėkite kaip yra iš tiesų. 1) "Turime reikalą su biznieriumi - žino tokių gerų paslapčių, bet nesusimokėjus nepasako." - paskaitos yra visiškai nemokamos(piniginiu atžvilgiu) Reikia tik Jūsų nuoširdumo, bet, žinoma, ne kvailo patiklumo. 2) "Priedo dar ir melagis - kokia gali būti paslaptis, kuri yra vieša? " - paslaptis tiems, kurie jos neišgirs. Mokytojas turi 37nerių metų dvasinės praktikos patirtį. Kažin ar toks žmogus negali turėti išties vertingų paslapčių?.. Dažniausiai žmonės turi tikrai ne ilgalaikę rimtos ir nuoširdžios dvasinės praktikos, o pilno nusivilimų materialistiško gyvenimo patirtį. 3) "Mokytojas yra savanaudis" - Ar žmogus, paaukojęs savo ramų, šiltą ir jaukų gyvenimą ir iškeitęs jį į varginančią( vis dėlto Mokytojas jau nebe pirmos jaunystės) ir dažnai netgi pavojingą kasdienybę, vardan to, kad galėtų pasidalinti išmintimi ir patirtimi, įgyta per dvasinę praktiką, gali būti savanaudis?.. 4)"apsuptas tokių pat savanaudžių ir patiklių naivuolių minios" - ar daug iš tų savanaudžių ir naivuolių pažįstate?.. 5) "po tokių pokyčių bus liūdni popieriai" - ar Jūs pats asmeniškai nusivylėte tais pokyčiais? Iš kur žinote tokias pasėkmes? Aš Mokytoją pirmą kartą pamačiau prieš porą metų Kaune ,kai Jis taip pat buvo užsukęs į Lietuvą. Mano gyvenimas iš tiesų pasikeitė." Gulimų vietų" tikrai neprireikė. Žinoma, aklai tikėti bet kuo tikrai nereikia, nereikia aklai tikėti ir Mokytojo žodžiais,nereikia ir kalbėti dalykų,kurių visiškai neišmanome, reikia išbandyti pačiam ar tai veikia ,o tada jau spręsti kas teisinga,o kas ne. Pagarbiai Rita

115631. xX2008-04-26 15:01
nemėgstu Mokytojų, ypač keliaujančių.

115633. toto2008-04-26 15:24
Dėmesio: „dvasiškai nušvitęs Mokytojas [...] gali pakeisti jūsų gyvenimą. Sėdimų vietų skaičius ribotas.“
:)))))))))))

Ir kokie tik idiotai į ŠA nerašinėja.


115636. ivs2008-04-26 15:59
musuose savoka Mokytojas yra labai nupezusi. bet siaip tai jo, kai tik imama mokyti minias, tai man iskart kyla itarimas.

115684. Boba-Toto2008-04-26 21:59
Ka tu vadini bobiska marazmatika. Sito teksto kodas - Baumano belyte citata. As taip esu isitikinusi.

115777. toto2008-04-27 06:00
Jūs manote, kad pseudomodernūs Berlyną ėmusio KGB karininko sapalojimai apie išplautos lytinės tapatybės visuomenę gali paaiškinti Giedros kūrybos šaltinius? Aš nemanau. Ką bendro meninė kūrybos vertė gali turėti su nekūrybine ideologija? Aš nežinau. Kokie dar logiški ryšiai gali sieti vaisingą talentingo žmogaus kūrybą su bevaise, savo pačios citatų vartojimu gyva demagogija? Tik socialiniai. Man dar neteko girdėti, kad popieriuje suformuluotas savitikslis procesą aprašantis socialinis-kultūrinis „kodas“ įtakotų gyvą (sudėtingą, nesocialinį, nekultūrinį) procesą. - Visada yra atvirkščiai.

Man žodis „boba“ nėra lyties sinonimas. Būdvardis „bobiška(s)“ paprastai nusako siaurą, specifinį daug tuščiai (+su savim) kalbančio individo interesų/problemų ratą, temperamentą. „Marazmatika“ - (turėtų reikšti) sistemingą savęs alinimą - sąmoningą sistemą - sekinančią savęs eksploataciją. Bet ne į būdą „kaip?“ dėjau semantinį kirtį, - į niekur nevedantį užburtą ratą - į rašymo priežastį/pasekmę - į autorės ir personažo tapatybę.


115804. totui2008-04-27 15:10
1) ar manote, kad autorius ir personažas gali visiškai "išsitapatinti"? 2) gal yra paprasčiau - šis tekstas Jums tiesiog svetimas, taigi ir negalite jo vertinti. Panašiai, kaip negalėtumėte vertinti eskimų skanėsto - pūdytos mėsos.

115805. toto2008-04-27 15:53
1) Gali. 2) Kalbate apie universalios kalbos menams svetimą uždarą nuosavo produkto suvartojimo sistemą. Literatūroje tokios „mėsos“ „pūdymas“ vadintųsi GRAFOMANIJA.

115807. totui2008-04-27 16:00
apšvieskite, kas yra universalios kalbos menai? Kiek įsivaizduoju, daugybė dalykų, kuriuos dabar vertiname kaip universalius, atsirado "uždaroje nuosavo produkto suvartojimo" sistemoje.

115812. toto2008-04-27 17:17
Universali auditorija, informacijos mainai - privalomos universalios kalbos menų vystymosi sąlygos.

115815. na, žinote,2008-04-27 17:32
baisiai nuvylėte, nes nepasakėte nieko.

115818. xX2008-04-27 17:42
kažkas toto užspaudė į kampą

115820. visai neturėjau2008-04-27 17:50
tokio tikslo - spausti ką nors į kampą.

115822. toto2008-04-27 17:56
Labai gaila, kad negaliu žmogui padėt.

115829. mie2008-04-27 18:10
sunku kam nors padet, kai esi ivarytas i kampa ir parklupdytas ant zirniu.

115871. S. -- 115829. Mie2008-04-28 09:53
panašu, kad jau pavėlavau pabarti totą (va, vargšelis "įvarytas į kampą"); būčiau pagėdinęs jį: už nuoširdumą ironiškai mušti - ir negarbinga, ir nedžentelmeniška

115880. kafka (maza kava)2008-04-28 12:08
Apsakymo pav vargsas toto turbut perskaite "totas":)

116023. nieko, toto, 2008-04-29 22:00
pastangos padėti irgi šio to vertos. Nebūtinai visada turi pavykti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 13 iš 236 
23:02:47 Apr 29, 2008   
Aug 2005 Dec 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba