GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Kadras iš filmo „Meilužiai“ (rež. Louis Malle, 1958)

Mieli mano žmonės, Mildute ir Aleksandrai... Prieš keturias dienas, kai tarėmės telefonu dėl šio vakaro restorane, sakėt – galėsi kalbėti, kiek norėsi, esi rašytoja. „Pro neobjasnimuju pečial’ pišuščiaja kuzina mojei ženy“, – ar kaip tu ten, Saša, apie mane pasakoji savo draugams Peterburge? Kaip gerai, kad jūs nutarėt švęsti šį jubiliejų tame pačiame restorane, kuriame atšokome jūsų vestuves, tada čia buvo „Astorija“, dabar – „Radisson SAS“. 11-oje klasėje per ilgąją pertrauką iš mokyklos Milda atbėgdavo čia prie baro su draugėm išgerti kavos ir parūkyti. Milda, atsimeni? Rūkydavai už kampo, nes būdavai su uniforma.

B. Schulzas rašė: „Aš neatsakau už savo sapnus.“ Aš neatsakau už savo tostus. Juos, kaip ir sapnus, kuria gyvenimas. Alkoholis, žinoma, irgi... Kalbos sakyti nenorėjau dėl trijų priežasčių. Pirmoji – esu išsiskyrusi. Nesulaukiau net dešimties vedybinio gyvenimo metų jubiliejaus ir viskas, ką pasakysiu, gali būti priimta kaip kompleksai. Manau, kad vedybų dvidešimtmetį, o ypač tokių sėkmingų vedybų kaip jūsų, aptarti gali tik laimingai susituokę arba svajotojai. Apie kosmosą juk geriausiai pasakoja kosmonautai ir vaikai. Po skyrybų nebuvome susitikę, bet aš jau seniai pasveikau. Vienas rašytojas tą periodą apibūdino taip: atprasti nuo žmogaus priprantant prie tuštumos, turinčios jo formą. Dabar nieko nemyliu ir jau niekada nieko nemylėsiu. Vienatvė įgijo autentiškus, natūralius, sakyčiau, sąžiningus pavidalus daugiau nebeapsimetinėdama: jeigu neinu į kiną, Bernardinų kapines ar kazino, tai yra – sekmadienio popiečių tąsumas. Guliu lovoje su knyga rankose, bet jos neskaitau. Girdžiu stabdomo traukinio cypimą, tikriausiai juo nevažiuosiu. Klausausi seno lango stiklo virpėjimo. Nežinau, ar jis virpa dėl traukinių, ar nuo vėjo... Kartais, kai tarp storų senamiesčio sienų vėl stoja tyla, stačiakampiame kieme pasigirsta moters, dainuojančios sopranu, balso nuotrupa: visada trumpa, nulaužta operos arijos frazė, tarsi kas nors, gyvenantis šalia, uždėtų ant jos lūpų švitrinį delną, priversdamas praryti melodiją išbaigiančias gaidas. „Girdėjai?“ – klausiu tada savo vaiko. „Ką?“ – sako ji... Manau, kad kai kurių itin svarbių garsų negirdėjimą ji paveldėjo iš tėvo. Vienąkart, kai dukters dar nebuvo (tiksliau, ji jau buvo, bet jos beldimosi trečią mėnesį negirdėjau net aš), į mudviejų su vyru nuomojamo buto tarpulangį naktį įskrido šikšnosparnis ir bandė, kabindamasis į stiklą, lipti aukštyn. Vyrą žadinau tris kartus. Jis – nieko negirdėjo. Sakė, kad mano fobijos galų gale išves jį iš pusiausvyros. Kaip galima išvesti iš pusiausvyros gulintį? – pašnibždomis paklausiau. Jis šoko iš lovos, paėmė stalinę lempą ir pašvietė į tarpulangį. Liepos naktis atsigręžė į mus aksominė, išsižiojusi, stengdamasi išmatuoti odiniais virpančiais sparnais. Užsimerkiau. Pasidarė gaila to gyvūnėlio, savęs, vyro, visų trijų – piktų, išsigandusių, įkalintų nesusikalbėjimo ir susisaistymo. Ant mano ištuokos liudijimo dabar yra išblukęs teismo antspaudas ištrupėjusiais kraštais. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis ištrupėjo netaisyklingai, – kiekviena išsiskyrusi moteris patvirtintų, kad apskritimas išdilo skrendančio šikšnosparnio forma.

Antra priežastis, dėl kurios nenoriu sakyti tosto, – nemėgstu net ir trumpai atsirasti dėmesio centre. Daktarai neseniai apskaičiavo, kad viešumos baimė yra didžiausia iš visų baimių, stipresnė net už baimę numirti. Vienas mano drovus (kol būna blaivus) pažįstamas, kartą atsidūręs svetimoje kompanijoje, stengdamasis suardyti tylą, tokią pat nejaukią kaip dabar, gerdamas stiklą po stiklo, irgi kaip aš dabar, ėmė pasakoti tikriausiai jums visiems žinomą anekdotą apie Štirlicą. Išeina Štirlicas iš gestapo, sėda į taksi ir sako vairuotojui: „Trogai...“ „Taksist potrogal. Štirlicu ponravilos’.“ Pasakodamas pažįstamas staiga pamiršo lemiamą, vulgaria dviprasmybe virstantį veiksmažodį, bet, nedrįsdamas to pripažinti, nesustojo – anekdoto pabaigos nebuvimas būtų reiškęs visišką fiasko. Įbedęs akis į vienintelę toje draugijoje jam simpatišką, irgi drovią moterį, jis anekdotą papasakojo taip: išeina Štirlicas iš gestapo, sėda į taksi ir sako... Sako taksistui: „Pojechali.“ „Taksist pojechal. Štirlicu ponravilos’.“

Dar vienas dalykas, trukdantis man tostą pasakyti šventiškai, taip, kaip jūs tikitės ir kaip derėtų, yra tai, kad paskutiniu metu žmones ėmiau vertinti pagal jų santykį su tiesa. Tostas reikalauja panegirikos, o ne vertinimų. Taip visi, po velnių, manipuliuoja dabar, kad net šleikštu darosi. Ir parduodami mirkytą vandeny kumpį Halės turguje, ir netalentingai parašytas knygas kaip aukso fondą, ir dujas pumpuodami kaip prekę, o ne kaip priklausomybę. Rutina arba akivaizdi poza ilgalaikėse santuokose vadinama darna, o tąsus kaip latviškas kisielius šeimų nuobodulys žurnaluose pateikiamas kaip išsipildymas. Apsivemti gali net tada, jei žmonės tai daro nesąmoningai. Mildute, tu nekreipk dėmesio į netinkamus prie stalo žodžius, – prie lango sėdinčių švedų dėl intonacijų vėliau atsiprašysiu, žinai gi, kad niekada nepasižymėjau geru auklėjimu. Bet buvau nuoširdi. Būnant gero auklėjimo nuoširdžiai daugelyje situacijų likti išvis neįmanoma. Manau, kad nepasotinamas tiesos troškimas galiausiai mane pražudys. Neteksiu, pussesere, ne tik tavęs, bet ir pačių artimiausiųjų.

...Pasakiau „artimiausiųjų“... Reikėtų gerai pamąstyti, kas jie yra. Kartais manau, kad Valinskas. O jei be juoko, mano artimieji yra... saulė ir vėjas. Apakę nuo senatvės senamiesčio rūsių langai. Tuščias polietileninis maišelis, sekantis mane, einančią tiltu, kaip perkaręs šuo. Spynos ant Užupio tilto su išgraviruotais mylimųjų vardais. Visi mirštantys... bet ne laikraščių puslapiuose. Du alkoholikai – vyras ir be dantų moteris – jie šoka bučiuodamiesi prie autobusų stoties alaus kiosko žiemą per pūgą. Pablukę, nuo stangrių ir nuo sukritusių kūnų nuvilkti džiūvantys drabužiai, skalbiniai. Paprastai kieme jie kabo susegti santuokomis: kelis vaikus išmaitinusių patikimų krūtinių liemenukai, apatinės ir viršutinės kelnės, petingi languoti marškiniai, aistringai nuo ryto lig vakaro vėjyje plazdantys sijonai ir savo raukšlių besigėdijančios, praradusios atmintį sovietinės lino paklodės. Mano artimoji dar yra šokoladininkė. (Paveiksle.) Ta romi moteris tiesia nugara neša ir neša man porceliano puodelį ir stiklinę vandens ant padėklo į lovą kiekvieną rytą, kantriai ir ištikimai nuo aštuonioliktojo amžiaus. Artimasis man yra ir toks vyras. (Ne paveiksle.) Kadaise kartu dirbom. Mylėjau jį dvejus, o gal net trejus metus. Visą laiką tylėjau. Bet ir jis tai žinojo, ir aš tai žinojau. Ir jūs turbūt patyrėte... tą stebuklą, kad kai žmogų tikrai myli, gali skaityti jo mintis. Gali net šiek tiek keisti jo gyvenimo būdą, per atstumą, nieko jam nesakydama. Kai pasitaiko tobulas pasaulėjautų atitikimas, situacija tiek pat svaigina, kiek ir liūdina, nes atsiduodant aistrai virstama plėnimis arba svetimais. (Priminkit vėliau, kad papasakočiau jums apie plėnis.) Kartą susitikau tą žmogų su maišu knygų, išeinantį iš rusiškų knygų knygyno. Kol jis lietuje rūkė, išdrįsau paklausti baisaus dalyko. Žinodama, kad jis eis į kairę, nes ten, už stotelės prie miško, gyveno, pasiūliau: „Einam kartu? Suku į kairę...“ Jis nervingai numetė nebaigtą cigaretę, išskleidė dryžuotą elegantišką skėtį, ištiesė jį ir pasakė: „Lis ilgai. Turiu vieną reikalą, žygiuosiu į dešinę.“ Laikiau lietuje šiltą nuo jo rankos medinę skėčio rankeną, jis netaikydamas aplenkti balų tolo pas Vieną Reikalą. Tada ir jis, ir aš (net ir kairė) žinojom, kad niekada kartu net nepriartėsim prie stotelės šalia miško. Kiekvienoje pradžioje matėme atomazgą ir mus vienijo baimės solidarumas. Siejo neišvengiamai po kiek laiko ateisiančio nuobodulio, panašaus į latvišką kisielių, numatymas. Per dulkiantį lietų žiūrėjau į jo nugarą, pernelyg neliūdėjau, nes skaičiau ne tik to žmogaus mintis, bet ir jo citatas. Jei būčiau paklaususi jo apie meilę tiesiai, jis būtų pacitavęs Zygmuntą Baumaną, kurio knygą tarp kitų nešėsi polietileniniame maišelyje: „Vienatvė išperi nesaugumo jausmą, tačiau tą patį daro ir santykiai. Pasikeis, ponia, tik tavo nerimo pavadinimas.“

Aleksandr, nalei mne ješčio vina. Nebeatsimenu, kodėl ėmiau kalbėti apie tuos artimuosius?.. Ak taip, dėl gero santykio su tiesa. Dabar pasakysiu labai trumpai, ką iš tiesų manau apie meilę, jei ji spėja pavirsti gyvenimu kartu. Mūsų čia yra kiek? Vienas, du, trys, tu, Aurimai, gale stalo, Asta... iš viso – dvylika. Ir dvi poros, įskaitant jubiliatus. Aleksandro bendradarbių iš Peterburgo – Eugenijaus ir Lenos – nepažįstu. Iš dešimties tik Kamilė niekada nebuvo ištekėjusi, visi kiti – išsiskyrę. Iš pradžių vyras ir moteris miega vienas ant kito. Truputį vėliau – šalia vienas kito, bet po ta pačia antklode. Dar vėliau jie miega kartu, bet užsikloja atskirai. Paprastai kaip tik šiuo periodu juos pamažu pradeda stebinti tai, kad vienas yra pelėda, kitas – vyturys. Jei abu mėgo tą pačią muziką, tai vienam iš jų ji ima nebepatikti arba vienas iš jų jos ima klausytis per garsiai. Abu pernelyg karštai ima ginčytis, ar Murakami yra talentingas rašytojas, ar amatininkas, ar patiekalas. Dar vėliau, paauginę vaikus, vyras ir moteris, jei yra vietos, eina miegoti į atskiras lovas atskiruose kambariuose. Moterims tuo metu dėl neaiškių priežasčių ima skaudėti galvą. Vyrus traukia dažniau susitikinėti su draugais (kad ir kas jie būtų – mašinos, meškerės, komandiruotės, kompiuteriai, kitos moterys ar knygos). Tada lieka trys santykių baigties variantai. Pirmas – santuoka tampa sąmoningu kompromisu, sąžiningai pripažįstant, kad meilė, net ir mandagus domėjimasis vienas kitu išnyko, bet prasminga gyventi kartu dėl vaikų, dėl kartu nugyventų metų iš inercijos, dėl vis dar raminančių, ne tik erzinančių bendrų įpročių, dėl to, kad kadaise vienas kitą buvo mylėta. Galų gale dėl to, kad sklandžiai neįmanoma pasidalyti dviejų antklodžių, be to, artėja senatvė. O!.. Kiek save laikiusių dvasia laisvais ar net maištininkais vyrų ir moterų iš baimės prieš didžiąją pabaigą savo bet kokia proga trauktas ir žvangintas špagas paverčia peiliu ir šakute dietiniam maistui... Baugi laisvo klaidžiojimo po miesto gatves prieblanda tada pasklinda jaukia televizoriaus šviesa, kuri ant sienos meta du gunktelėjusius, taikiai arbatą geriančius šešėlius. Antras. Gyvenama kartu net sau bijant pripažinti, kad gyvenama atskirai. Paradoksalu, bet kaip tik šitos poros yra idealiausios ir tokias tobulai vaidina. Jas sutiksi sekmadienio rytais gatvėse, kavinėse, teatruose, šventėse, aikštėse, poliklinikose, žurnaluose, svajonėse ir prie įvairių jūrų. Tokios poros įvardį aš po keliolikos santuokos metų paverčia įvardžiu mes. Pažinojau tokią porą. Vyras buvo geras kulinaras. Kai paklausiau, kaip jis daro picos tešlą, jis pasakojo, kad jie paprastai kiekvieną šeštadienį einą į turgų ir tik ten perką mėsą. Kai tešlą iškočioją, tai netepą jos konservuotu pomidorų padažu, pasidarą jį šviežią. Ištraukią picą po dvidešimt penkių minučių... Recepto neatsimenu, nes atsiminti jį trukdė „gramatinis tandemas“. Tikrų draugų šeima beveik neturėjo, nes patikti kam nors daugiskaita yra daug sunkiau nei palaikyti ryšį vienaskaita. Iš viso manau, kad patikima ir vienintelė tikra žmonių bendravimo forma yra dialogas. (Jei nenori suidiotėti – daug dialogų.) Kai sutikdavau tą kentaurą parodos atidaryme, tai jis laikydavo ją iš už nugaros apglėbęs pečius. Ji – paglostydavo jį žvilgsniu. Po keliolikos gyvenimo metų jų santuoką jau cementavo hermetika. Šypsodamiesi aplinkiniams jie laikė vienas kitą aksominiuose gniaužtuose, keturių kambarių futliare, praverdami jo dangtį, kad savaitgalio popietėmis visi išgirstų dviejų balsų melodiją. Melodija buvo nuolatos repetuojama, jauki, nuspėjama, be nerimą keliančių improvizacijų ir išbaigta. (Ne tokia kaip tas nulaužtas moters balso sopranas, vis užgniaužiamas kažkieno švitrinio delno, apie kurį jau pasakojau.) Tiesos ta pora bijojo taip, kaip voverė, įsisukusi plastmasiniame rate, bijo žvilgterėti į šoną. Žinote, kas atsitiko toliau? Susitinku ir dabar juos beveik visada kartu, dabar jau stumiančius (irgi dviese, kairiąja ir dešiniąja ranka) dukros dukros vežimėlį, bet per kiekvieną susitikimą vienas iš jų pakaitomis, logika nepaaiškinamu rotacijos principu, tampa peršviečiamas. Tas, kuris susitikus kalba, sako: „Mes buvome tavo rekomenduotame filme „Geismas, įspėjimas“. Labiausiai mums patiko Šanchajaus vaizdai.“ Kitas tuo metu šypsosi, tarsi būtų įstojęs į debesų stebėjimo draugiją. O man tame filme labiausiai patiko tai, kad jame nėra nė vieno teigiamo herojaus, vyras ir moteris pavaizduoti kaip galinga, vienoda jėga, deja, kur kas silpnesnė už likimą. Tiesa, dar viena frazė, kurią įsidėmėjau iš karto: „Honkonge taip karšta. Pakanka sugniaužti ranką ir pasirodo prakaitas.“ Manau, kad jei sutikčiau vyrą, kuriam filme patiko tie patys dalykai, tai tekėčiau už jo ir mūsų santuoka būtų laiminga. (Kokius dvejus trejus metus.)

Trečias santykių baigties variantas – skyrybos. Kalbu apie tas skyrybas, kurių vienodai trokšta abi pusės. Jos gali įvykti tiek dėl šikšnosparnio, tiek dėl to, kad senstant kartais labiau nei geras santykis su žmogumi parūpsta geras santykis su tiesa. Bet jums, Milda ir Aleksandrai, tai netinka, jūs nugyvenote kartu dvidešimt metų ir, jei taip seksis ir toliau, t. y. jei laikysitės tam tikrų taisyklių, nugyvensite dar tiek. Aleksandr, ponimaju, čto ty ničevo ne ponimaješ. Potomu i ulybaješsia. Nedavno našla v russkom saite reklamu novoi vodki. Nazyvajetsia „Letiat žuravli“. Na verchu letiat – žuravli, a v nizu, na fone neba, letiat bukvy: „Proverte veter na vkus...“ Vaš brak proverian „na vremia“. Ir tai, kad jūs patinkate žmonėms abu, įrodo iš Peterburgo į šią šventę atskridę tavo nekilnojamojo turto verslo bendradarbiai Eugenijus ir Lena.

Prisipažinsiu, 1988 metais nemaniau, kad jūsų romanas turės tokį nuoseklų senovinį siužetą. Kai iš desperacijos, norėdama pabėgti nuo mokyklos skambučių ausyse, Milda, išvažiavai vasarai į pionierių stovyklą Kryme, maniau, kad trijų mėnesių ten neištversi. Mokytojavimas jau buvo tapęs slogia, tačiau saugia rutina. O ten kiekvieną ar kas antrą rytą reikėjo išlyginti septyniasdešimt pionierių, atskridusių iš viso pasaulio, marškinėlių ir tiek pat kaklaraiščių, – kai kurie vaikai iš Kubos buvo panašūs į tavo juodaodę vaikystėj turėtą lėlę vilnoniais plaukais. Tačiau rytais tu galvodavai apie naktį. Naktį Saša tau bučiuodavo kojų tarpupirščius, tu jam... nebeatsimenu, ką darydavai, bet jis, truputį išsigandęs, tai vadindavo baltiškuoju seksu. „Barchatnyj sezon“, „Duch višni“, „Pomni...“, „Mramornaja sliva“... Tu siųsdavai man Sočio kokteilių pavadinimus laiškuose kartu su savo apsvaigimu, kartu su jų chemija, maišymusi ir pasekmėmis. Da, Saša, teper’ kak raz vspominaju načialo vašei romantičeskoi istoriji... Sumigdę vaikus eidavote kelis kilometrus iki miesto pasivaikščioti. Aukštos, nenulyginto tinko, baltai dažytos tvoros kai kuriuose aklagatviuose užtvenkdavo tirštėjantį kaip sirupas laiką. Aplenkdavote gruzinus. Ant šaligatvių jie rengdavo tarakonų varžybas. Tikrųjų tarakonų, jie tokio dydžio kaip... kaip marmurinės slyvos. Lenktynių takai vabalams būdavo atitveriami nugalabytomis akacijų šakelėmis, gruzinai dėl pergalės lažindavosi iš šlykščiausio dalyko. Bet ką daryti, kad tai, kas malonu, dažnai yra nemoralu, o tai, kas padoru, kelia nuobodulį? Vien todėl žmonės darys, darys ir darys nuodėmes iki pasaulio pabaigos. Kai buvau labai jauna, aš į kurortus irgi važiuodavau atsikąsti vasaros kaip arbūzo. Atsikąsdavau. (Sultys varvėdavo net iš sandalų.) Atsimenu vieną fotografiją iš jūsų Krymo vasaros: Milda palaidais plaukais stovi prie šešėliuotos sienos, o ant jos kabo metalinis laidas, susivijęs širdute. Taip ir nesupratau, ar Saša tai pastebėjo, ar atsistojai ten atsitiktinai. Kad tave ten fotografavo mylimas žmogus, nesigyrei, pati atspėjau, tai visada matosi iš šilto fotografuojamojo žvilgsnio. Tų pačių metų žiemą Vilniuje parašei Aleksandrui į Peterburgą laišką. Siuntei kažkodėl mokyklos, kurioje jis dirbo, adresu. Pasielgėm kaip kaliniai kalėjime, iš kurių vienas turi šiokį tokį literatūrinį skonį. Laišką rašiau aš, Milda pateikinėjo detales, kaip šalutines sakinio dalis prie veiksnio ir tarinio: „Sninga. Tu esi vienas ir aš – viena...“ Vestuves šventėm čia, „Astorijoje“. Kad Nojus ir Rojus gimė greit ir pamečiui, manau, labai gerai. Jūs – dar jauni, jiems – jau tuoj bus po dvidešimt, o mano dukra – dar paauglė. Be akinių nebeįžiūriu jos smulkių piešinių ir jau antrą kartą jai sumoku 20 litų todėl, kad neįvykdau pažado kartu pačiuožinėti „Akropolyje“. Apsiaunu pačiūžas, atsistoju... Pastoviu truputį, sumoku jai praloštus pinigus ir einu namo.

Milda, ar tu atsimeni, kai maža pabėgai nuo savo auklės ir mudvi, pasislėpusios nuo močiutės, su veltiniais stovėdamos ant sniego laužėm nuo sandėliuko stogo varveklius ir juos valgėm? Varvekliai, kai juos kandi, girgžda. Kartais net cypia. Vanduo atitirpino rašalą ant tavo pirštų, labai vėlai parėjai namo mėlyna burna ir sakei mamai, kad tau prasidėjo vidurių gangrena nuo tautinių šokių būrelio. O ar prisipažinsi, kaip nuolat mane apgaudinėdavai, nes buvai šešeriais metais vyresnė. Tik dabar mes tapom vienmetės. Parduodavai man savo rudą kaip šokoladas iš Kubos atvežtą lėlę juodais vilnoniais plaukais už vienuolika kapeikų, o paskui verkdavai, kad lėlė numirs, jei nenupirksiu jai kakavinių ledų. Jie kainavo irgi vienuolika kapeikų. Tų ledų manęs prašei nupirkti ir kai sirgai gelta. Nupirkau dvi porcijas, paskui tu pati vos nenumirei. Mane mama parklupdė už bausmę, o kai liepė keltis, tai dar penkias valandas specialiai nesistojau, keršijau ir mamai, ir geltai. Taip... Mane irgi iš tų dalykų dabar ima juokas. O kai ima juokas ir esu išgėrusi beveik butelį vyno, tai mirtinai užsinoriu į tualetą. Tu, Milda, irgi?.. Še tai tau. Tada eik pirma... Tiesiai, į dešinę, paskui už kampo – vėl į dešinę... Dabar vis tiek pasakosiu tai, kas tau, manau, atmintinai žinoma.

Mieli žmonės... Kamilė man ką tik spyrė po stalu į koją, kad toliau nebekalbėčiau. Kamiliuk, nieko gi blogo nesakau, tiesą tik... Žinokit, Mildutė iš manęs vaikystėje atiminėjo ne tik lėles, bet ir Dievą. Mūsų močiutė buvo tikinti, kadangi ją labai mylėjau, tikėjau ir aš. Papasakojau Mildai, kaip žmonės brenda Indijoje į šventą Gango vandenį ir išsigydo kruvinas žaizdas. Tamsybe tu, – sakė Milda, – kaip tik toje šūdo upėje jie apsikrečia nepagydomomis infekcijomis. Iki muštynių ginčydavomės dėl filmų. Atsimenate tokį filmą „Maskva, mano meile“? Jame vaidino Komaki Kurihara ir rasotos alyvos. Man atrodė, kad tai filmas apie meilę, o Milda sakė, kad apie karą. Tik kur kas vėliau mūsų nuomonės dėl filmų ėmė sutapti. Kai juodu su Saša buvo nugyvenę jau gal dvylika metų, Milda iš Peterburgo atvažiavo į Vilnių pirmą kartą be vaikų ir be jo, viena, ir mes, sugulusios kniūpsčios ant grindų, žiūrėjome „Medisono grafystės tiltus“. Verkti ėmėme abi toje pačioje vietoje. Kai lietuje (kažkodėl daugelis atsisveikinimų su mylimaisiais vyksta lyjant) Frančeska, važiuodama su savo teisėtu vyru, pamato priekyje Clinto Eastwoodo herojų, su kuriuo slapčia mylėjosi kelias dienas, ir suvokia, jog Dievas šviesofore uždegė raudoną šviesą tam, kad suteiktų jai per keletą minučių šansą pasirinkti. Pasakykite jūs man, kodėl visos moterys toje vietoje verkia? Gal kad kiekviena tam tikru gyvenimo etapu privažiuoja tą šviesoforą? Su Milda tąsyk vienu balsu, nors ir visiškai girtos, sutarėm, kad filmas – ne apie meilę. Jis – tikrai apie karą. Apie kovą moters viduje, kai stengiamasi apsispręsti, ar būti laimingai, ar likti dorai. Jautrūs vyrai tokiais atvejais irgi kenčia, bet kenčia... greičiau. Įdomiausia, kad tame filme, kuriame vyksta drama, visi herojai – teigiami. Teigiamas net fotoaparatas, stebintis apleistus, žolių apgožtus tiltus, o ne kokias šlykštynes, kaip įprasta filmuose, o dabar – jau ir realybėje...

Mielieji, gerdama vyną, nejučia pasiekiu tą laipsnį, kai realybę imu painioti su fantazija. Kartais rytą dėl to patiriu baisių nepatogumų. Atsibundu su ne savo pižama. Iš ryto paskambina nepažįstami žmonės. Ir tyli... Pažįstami paskambinę juk netylėtų? Štai vakar, ieškodama Mildai ir Aleksandrui puokštės, sau – žalių kojinių prie šitos suknelės, slankiojau po senamiestį. Ėjau įprastom trajektorijom – pro ubagus, muziejus, bažnyčias, aklus senamiesčio rūsių langus, stomatologų kabinetus ir kulinarijas. Ties Savičiaus ir Bokšto gatvių sankryža (joje šviesoforo nėra) iš kavinės išbėgo įsimylėjėlių pora – jauna moteris ir daug vyresnis, bet sportiškas vyras. Sustojo bromoje ir, nepaisydami, kad tiesiai į juos artėja moteris, ilgai, beveik be sąmonės bučiavosi. Praeidama išgirdau frazę: „Podoždi, Lenka, zavtra sovsem ne budet vremeni udalitsia...“ Tavo pakaušį, Aleksandrai, aš atpažinčiau net ir be skalpo. O tavo šalikėlis, Lena, man patiko jau vakar, toje tarpuvartėje. Prie palto jis tiko labiau. Jis – ne ypač gražus, jis – gražus ypatingai, atvežtas iš Ekvadoro. Spėju, kad šalikėlį pernai tau, kaip ir man, atvežė Milda. Juos, austus iš alpakų vilnos, Ekvadore, Galapagų salose, gali nusipirkti tiesiai iš audėjų rankų. Ten jie kainuoja 22 dolerius, pas mus – kartais net 300 litų. Kuo toliau, tuo dažniau Milda mėgsta keliauti viena. Aleksandras negali tris keturis kartus per metus taip komfortabiliai, kaip ji mokyklos, palikti verslo, nors firmoje lieka patikimi žmonės – ir Eugenijus, ir Lena. Kelionės yra Mildos aistra nuo Krymo laikų. Pusseserė, atsidūrusi kokiame tolimame kampelyje, iš viešbučių man kaip jaunystėje siunčia tirštai, buku pieštuku prirašytus atvirukus, dažniausiai su gamtos, ne su miestų vaizdais. Jos akimis Floridoje, dar neprivažiavus Kanaveralio iškyšulio, iš tolo stebėjau didžiųjų erelių lizdus. Paukščiai sveria 33 kilogramus, o lizdai beveik belapiuose medžiuose atrodo kaip mašinų padangos. Iš kosmodromo tose vietose paleidžia erdvėlaivius, prieš jiems pakylant žemė kiek pavirpa pavirpa, o pakilus – smirda visur aplink dar tris valandas. Galapagų salose Mildos nugara buvau atsigulusi į vėžlio kiautą ir jos pirštais liečiau papūgas, kurios nebijo žmonių, o kažkoks kitas paukštis akiplėšiškai perėjo kiaušinius vidury tako. Mačiau salose ką tik atsivestą jūrų liūtuką, – apspitę jį tylūs plėšrūs paukščiai ir jūrinė iguana laukė, kol liūtė nukąs placentą, kad galėtų ją – vienintelį ryškiai raudoną daiktą žaliame fone – suplėšyti ir suryti. Maniau, kad iguanos žolėdės. Pasirodo, tik sausumos. Sausumos iguanos ten tupi po kaktusais ir liūdnos kantriai laukia, kol ant jų iš aukštybių nukris geltoni nuvytę žiedai. Mūsų su Milda laivą sekė albatrosai, jie gyvena apie 40 metų. Apstulbau sužinojusi, kad tie paukščiai nekeičia savo partnerių ir svarbiausia – santuokoje jų neslegia nei kasdienybės kompromisai, nei nuobodulys, nei susvetimėjimas. Bet kai ką Milda vis dėlto išsigalvoja, pavyzdžiui, ji sako, kad pusiaujyje, kur ir yra Ekvadoras, tualete dėl kitokios Žemės traukos vanduo bėga žemyn į skylę tiesiai, o pas mus atseit pagal laikrodžio rodyklę...

Norėčiau dabar jau savo kalbą baigti, bet pamiršau vieną dalyką. Istoriją apie plėnis. Juk prašiau anksčiau, kad primintumėt... Kas ištinka įsimylėjusius žmones tada, kai aistrai atsiduodama nebijant atomazgos ir kai pasaulėjautos sutampa visiškai. Pasaulyje viskas turi savo krūvį – arba traukia, arba stumia. Du mano kurso draugai vienas su kitu – susiklijavo. Galėdavo susikalbėti tyla. Susišnekėdavo eilėraščiais. Negana to, jos rusiškai pradėtą Mandelštamo eilutę jis baigdavo cituoti vokiškai. Kai jie pirmą kartą atsigulė į spyruoklinę bendrabučio lovą, po trijų dienų iš čiužinio reikėjo išgręžti įvairius žmogaus kūno syvus. Vestuvės vyko banaliai, devynaukščiame sovietiniame name. Saulėtą rytą pamačiusi alptelėjusią jaunosios laukinių katilėlių puokštę aiškiai supratau, kad žemėje pirma atsirado augalai, tik daug vėliau žmonės. Sekėme paskui juos iš civilinės metrikacijos biuro, penkios pavydžios, atsitiktinės poros ir jaunosios tėvai (jaunojo buvo mirę). Kaip baltas ir juodas debesis pora įėjo į liftą, o mes – nutarėme lipti laiptais. Užkopėme į penktą aukštą, bet jaunųjų nebuvo. Nei bute, nei lifte, nei juodojoje laiptinėje, kurioje (tiesa, labai retai) rasdavo laimingų girtuoklių lavonų. Stovėjome uždusę, prakaituoti, atsispindėdami visa svita nustebusiame jaunosios tėvų buto prieškambario veidrodyje, kol į jį įšoko pavėlavęs Juozas. Jis – vėluodavo net į svarbesnius kurso renginius, bet atvykęs pateikdavo esminių pastabų. Juozas parodė savo ranką – delnas buvo matinis, pilkas. Išsekėme paskui jį į liftą. Ant lifto grindų kūpsojo trikampė pelenų krūvelė. Juozas paspyrė ją koja, lakuotu, specialiai vestuvėms iš užsienio atvežtu batu, ir iš pelenų piramidės išslydo stori ir platūs (tada tokia buvo mada) jaunavedžių aukso žiedai. Vidinėje vieno pusėje išgraviruotos raidės: „Ja i sadovnik, ja že i cvetok...“ Ant kito: „...Im Kerker Welt, da bin ich nicht allein.“ Pelenai buvo mano kurso draugų likučiai... Jūs gal manėte, kad pasakymas „Jie degte degė aistra“ atsirado šiaip sau? Iš nieko? Kiekviena metafora atsiranda iš tikrovės ir tik todėl esame pajėgūs jas suvokti. Jaunosios motina (tėvas toje šeimoje neturėjo jokio balso) sušlavė dantų šepetėliu dukters ir potencialaus žento palaikus į dėžutę nuo ryžių ir padėjo ant televizoriaus. Tėvai žiūrėdami televizorių tik apsimesdavo, kad žiūri į jį. Iš tiesų – stebėdavo dėžutę. Kai dabar kas nors iš tolimų giminaičių, nedalyvavęs vestuvių ceremonijoje, paskambina tai motinai ir paklausia, kaip laikosi jos dukra ir žentas, ji atsako, kad jie jau keleri metai dirba Šiaurės Airijoje. Po pauzės būtinai patikslina – sunku ištarti atokaus ir nepopuliaraus miestelio pavadinimą, maždaug šimtas kilometrų nuo Belfasto. Bet dantų plombuoti sugrįžta į Vilnių, nes ten – per brangu. O mes, tos penkios poros, iki šiol tylime kaip vandens... kaip pelenų į burnas prisisėmę.

Mielieji mano... Vyras man gal ir ne be pagrindo tvirtindavo, kad esu kamuojama įvairiausių fobijų, bet ar jums neatrodo, kad Milda tualete sėdi per ilgai?.. Darosi truputėlį neramu. Ko gero, pats laikas eiti jos atsivesti. Bus, aišku, užsirakinusi. Pabelsiu tris, o gal net keturis kartus, pusseserė atstums sklendę atgalia ranka, nes negalės atsitraukti nuo klozeto. Tualeto duris uždarysiu iš vidaus, atsiremdama į jas nugara. Garsaus rašytojo klajojantis, mano mėgtas veikėjas, jei neklystu, vemdavo vienoje esė tardamas žodį „Niujo-o-orkas“, „Niujo-o-orkas“. Milda vems iškvėpdama žodį „Ekvado-o-oras“, „Ekvado-o-oras“. Po kiekvieno... ekvadoro... ji žiūrės į susisukantį virve vandenį, atidžiai tyrinės jį, įsivaizduodama, kad čia, tiesiai po „Radisson SAS“ pamatais, staiga vienam vakarui pasislinko pasaulio pusiaujas, skiriantis šiaurę ir pietus, ir vanduo į skylę teka tiesiai žemyn. Paskui ji užvoš klozeto dangtį ir vos tilpdamos ant jo mes tylomis prisėsim. Kokią minutę žiūrėsime į priešingas puses. Akyse man rinksis ašaros, perštės nosį. Jau dabar peršti. Peršalau ne šiandien ir ne vakar, – sloga puola mane dėl to, kad prieš keturiasdešimt penkerius metus su Mildute valgydavom girgždančius, cypiančius varveklius. Žiūrėdama į sieną ir jausdama Mildos petį girdėsiu keistus, bet buitiškus, moteriškus garsus: ji atsidarys rankinę, spragsės pudrinių kulkosvaidžiais, burgs reaktyviniais užtrauktukais, mėtys į velvetinę kosmetikos piniginę tuščių lūpdažių gilzes. Kiek patylėjusi paklaus: „Klausyk, tu, lituaniste... Argi rankinė kirčiuojama ne kaip degtinė? Noriu, kad pasaulis būtų toks kaip seniau... Tada rankinukas būtų kaip degtukas.“ Man pasivaidens, kad neužsegtoje jos rankinėje guli ruda iš Kubos atvežta lėlė juodais vilnoniais plaukais, panaši į pionierių. Pagaliau Milda atsistos, atstums durų sklendę ir prieis prie didelio veidrodžio. Ilgai žiūrės sau į akis. Atsismauks aukštyn tamsiai violetinę suknelę... Violetinė – tavo mėgstamiausia spalva, Aleksandrai, mramornyje slivy. Žnaibydama aukštyn patemps juodas prisegamas kojines ir paprašys: „Gal gali apžiūrėti mane apeidama aplink? Noriu atrodyti... Norėčiau atrodyti jiems... ir tai kurvai Lenkai kaip reikiant. Nu ką, kylam?“ Sunkiai, it didysis erelis iš lizdo, pakilsiu nuo klozeto dangčio ir grįždama, koridoriuje, gal pasakysiu mintyse Mildai tostą, kurį norėjau pasakyti iš pat pradžių, tik vieną sakinį. Jį pasakė Clinto Eastwoodo herojus „Medisono grafystės tiltuose“ moteriai prieš ilgą meilės naktį. Tą naktį moteris priartėjo prie tiesos trumpam išduodama padorumą. „Frančeska... Mielieji... Išgerkime už praeities vakarus ir tolimą muziką.“