Pirmasis
________________________________________________

Prinoko laikas šnekėti viešai



Narcizo FREIMANO nuotrauka

Narcizo FREIMANO nuotraukos
 
Narcizo FREIMANO nuotrauka

„Nemunas“ į pasimatymą prie fontano pakvietė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarą Algirdą PATACKĄ: „Prinoko laikas šnekėti viešai. Juk žinodamas diagnozę žmogus pasistengia, pasitempia ir išsigelbėja. Norėtųsi, kad ir visuomenė taip...“

„Nemunas“:

– Gerbiamas signatare, prasideda devynioliktieji metai, kaip atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika. Ką pasakytumėte apie istorinių įvykių dienas ir kaip vertinate dabartį?

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras Algirdas PATACKAS:

– Išliko nedidelė signatarų bendraminčių grupelė, o su kai kuriais santykiai pasviro kitu kampu... 1990-ųjų kovo mėnesį net savo kalėjimo kuprinės, kurioje laikiau juodą vatinuką, neiškrausčiau. Na, jeigu prireiktų... Patoso bei džiugesio buvo nedaug, tikimybė, kad užsikrauta atsakomybė baigsis blogai – labai didelė. Vietoj linksmybių dažniau niūriai pajuokaudavome apie „narus“. Iš istorijos žinome, kad sistemos betoninėje sienoje atsiradus plyšiui reikia eiti va bank ir jokiu būdu nesigręžioti atgal, nes visi tiltai jau sudeginti. Kažkas panašaus buvo ir 1918-ųjų Vasario 16-ąją. Dabar įsivaizduojame, kad tada vyrai susirinko kaip į kokią puotą ir atkūrė Lietuvos valstybę. Kaunietis istorikas Kęstutis Kasparas mano kitaip: visi paniurę, susimąstę. O kas toliau? Kovo 11-ąją nuovargis, įtampa irgi buvo tokie didžiuliai, kad aštriausias išlikęs įspūdis – palengvėjimas. Pagaliau! Panašiai tikriausiai nudžiunga pagimdžiusi moteris. Pasnaudėme kelias valandas viešbutyje, o kitą rytą pasnigo, gamta pasipuošė sveikindama Lietuvą. Keliese trumpa apranga išbėgome į Vingio parką, norėdami nors truputėlį atsigauti.

Nuo kovo pradžioje įvykusių rinkimų iki pirmosios Aukščiausiosios Tarybos sesijos turėjome apie dešimt dienų, dirbo laikinosios komisijos, kiekvienas kažką kurpėme, nors apsisprendimas įvyko aukštesniu, Stasio Lozoraičio ir Vytauto Landsbergio lygiu. Net toks radikalus žmogus kaip Kazimieras Uoka sakė, kad reikia važiuoti į Maskvą, klausytis, kas ten darosi, eiti paskui po žingsnelį. Aš irgi pasisakiau už atsargesnį variantą, buvau įsitikinęs, kad represijos neišvengiamos, kad nukentėsime. Niekas iš tikro neskubėjo, strimgalviais nesiveržė, bet atsivėrė istorinis plyšys, vos ne pasiūlymas: jeigu norit, kiškit galvą, bet savo atsakomybe. Kai kurie politikai apie anuometę situaciją pasisako labai ciniškai, nes garantijų, kad kraujas nebus pralietas, neturėjome. Vienintelis šansas – sovietinė imperija po Baku ir Tbilisio įvykių nebedrįs žudyti. Kad imperija nepaleis Lietuvos, panaudos jėgą, neabejojome, Aukščiausiosios Tarybos funkcija buvo laisva valia kišti galvas, kad įsiveržę specialūs sovietų daliniai nepradėtų šaudyti į visas puses kaip Baku, kai žuvo net savo butuose buvę žmonės.

Nugalėjo variantas, kad Nepriklausomybę reikia skelbti staigiai. Bet ir tą staigiai išprovokavo aplinkybės. Kodėl Kovo 11-oji, o ne kita mėnesio diena? Nes SSSR (Penkiolikos Sovietinių socialistinių respublikų sąjunga. – Red.) Aukščiausioji Taryba turėjo susirinkti pirmadienį ir panaikinti konstitucijos straipsnį, kuris formaliai leido respublikoms išeiti iš sovietinės imperijos. Reikėjo suspėti iki pirmadienio, arba toliau viskas skendės rūkuose... Formalumai nuo sekmadienio ryto užsitęsė iki vakaro, kol įtampa pasiekė maksimumą. Romantinės interpretacijos atsiranda vėliau, iš tikrųjų reikalai būna proziškesni. Ir Islandija, pirmoji pripažindama Lietuvos Respubliką, ne metė iššūkį pasauliui, o lėmė asmeninės politikų pažintys, užsienio reikalų ministro turėta papildoma informacija apie Lietuvą, na, ir Islandijos geopolitinė padėtis – NATO narys ir t. t.

Taigi formalioji pusė įvykdyta, svajonės, kurios man, gimnazistui, vėliau – studentui, atrodė neįgyvendinamos, tapo tikrove. Tik turinys stipriai skiriasi... Mano vizija – prieškario Lietuva, prieškario kultūrinė spauda iš tėvo bibliotekos, muziejų tyla, Dariaus ir Girėno vardai, kaime praleistų vasarų įspūdžiai. Ir piemenavome su broliu, ir partizanų sutikdavome, ir kulkas iš sienojų krapštėme... Kažkas svarbaus išliko, nors, suprantama, gyvename kitus laikus.

Formaliai, ypač jeigu lyginsime su prieškario Lietuvos pirmuoju dvidešimtmečiu, esame žymiai geresnėje padėtyje, turime NATO apsaugą, ES, nors ir su minusais, irgi papildomas saugiklis nuo Rusijos. Nuo globalizacijos, jeigu to rimtai panorėsime, galime apsisaugoti patys. Kas apie tokią padėtį galėjo pagalvoti 1938-aisiais? Tada Lietuva liko vienui viena. Tačiau paradoksas štai koks – turėdami išorinį apsauginį kiautą, viduje esame apipuvę. 1918-ųjų Lietuva buvo nuskurdusi, bet sveika. Įsiminiau kažkur matytą nuotrauką: du įmitę rusų žandarai laiko sugautus lietuvių knygnešius. Pasnigę, tačiau vienas per upelį brido basas, kišenės pilnos knygelių... Atrodė varganai, tačiau iš tikrųjų – dvasiškai ir fiziškai sveikas žmogus. O 1990-ųjų Lietuva sirgo kolaboravimo vėžiu. 1953-iaisias aukščiausią sovietų imperijos valdžią turėjęs Lavrentijus Berija parašė specialiai Lietuvai skirtą memorandumą, kurį ketinu paskelbti, ir piktinosi, kad nesusitvarkoma su pogrindžiu, bažnyčia, jėgos struktūros dirba blogai. Kodėl, klausiama, patys lietuviai neprisiima atsakomybės? Berija nebuvo amnestiją skelbęs liberalas, jis suvokė, kad reikia ne Stalino represijų, o verbuoti lietuvius. Kai jį, kaip gyrėsi Berijos budeliai, „rastvorili v ščeloči“ („ištirpino šarmo vonioje“), kolaboravimo vėžys įsimetė kiek vėliau; šeštajame dešimtmetyje okupantų saugume jau dirbo lietuviai... Galime palyginti – Irake ar Afganistane irgi užimtos žemės? Bet tikroji valdžia paimama tik tada, kai įsigali kolaboravimas. Jeigu ne Berija, tikriausiai būtume sirgę trumpiau, gal skausmingiau, bet vėžio metastazės nebūtų taip išplitusios. Tas vėžys gali ir pribaigti.

Nors velniava prasidėjo jau seniai... Kai pradėjo byrėti Sąjūdis, kurio trečdalį sudarė komunistai, kai prasidėjo kompromisai, konfliktai, išdavystės. Lakmuso popierėliu buvo automobilis, kurį įsigyti galėjai tik gavęs paskyrą. Parašai prašymą, nusiperki pigiai, parduodi brangiai. Tokius politikus vadinome „automobilistais“, jų graibštumas nudrikęs per jų biografijas, pavyzdžių pakanka. Erozija prasideda nuo pagundų. Dar sužinai, kas ką stukseno... Nelengva buvo išsilaikyti ant ašmenų, nors ir galėjai susilaikyti, nebalsuoti, tačiau tai reikštų „prieš“. Eini ir vis sankryža, sankryža... Vertinu tik nedidelį signatarų branduolį, į kitus žvelgiu rezervuotai. Beje, 1990-ųjų Lietuvą su visomis bėdomis 141 politikas atspindėjo labai tiksliai, sakyčiau – sociologinė išklotinė, mozaika. Kaip ir prieškario signatarai atspindėjo savo epochą. Tik mes jiems pralaimime, kaip ir visai prieškario Lietuvai. Kur reikia gėdytis – nesigėdijama, kur nereikia – gėda, nes iškreiptos moralinės vertybės. Kalbos nesuprantantis jaunimėlis keikiasi rusiškai, kelis vaikus užmušęs vyras slapstosi kaip triušis, imti kyšius negėda, niekas nerausta. Ir turčiai PVM grobstytojai su žmonomis vaikšto po balius, fotografuojasi, nes visuomenė jų neatstūmė, nepasmerkė. Jaunų žmonių pilietiškumas, deja, prėskas, kriterijai be vektorių: gražu-negražu. Prieškario pasiektus rezultatus ryškiai atskleidė partizanų pasipriešinimas, paprastų žmonių valia ir ryžtas. Gyvena, pavyzdžiui, Kaune toks Armonaitis, eilinis partizanas, kuris svajojo tapti kaimo račiumi, o išėjo į miškus, buvo sužeistas, išduotas, kankintas taip, kad badavo norėdamas numirti. Kalėjime budeliai išmušinėdami informaciją jam pjovė koją be narkozės, tačiau vyras ištvėrė. Tipiškas anų laikų žmogus. Kitas, paprastas šaltkalvis, neturėdamas kitokių priemonių, sovietmečiu ranka perrašinėjo storas protingas knygas ir jas įrišinėjo. O kas nežino po Žaliakalnį bėginėjančios seselės kazimierietės Ados? Tik niekas jų neapdovanoja, mažai kas žino. Daug šnekų, kad atsisakiau priimti garbingą valstybės apdovanojimą, Vyčio Kryžiaus ordiną. Bet ar galėčiau pasielgti kitaip, kai jį gavo ir vienas iš sovietmečiu mane tardžiusiųjų? To niekada nesitikėjau.

Labai giliai yra pasakęs Vaižgantas: kai esame prispausti, engiami, lietuvis moka laukti, glūdėti. O šiuo metu juk galime ir veikti. Tebūnie viena Lietuva fasadinė, europinė, o kita – giluminė. Dvi viena kitai neprieštaraujančios, viena kitai padedančios Lietuvos. Giluminė susideda iš atskirų salelių, kurios turi jungtis, augti, plėstis. Gaila, bet šiuo metu nėra patikimo visuomenės sluoksnio, kuris būtų neatsiejamai susijęs su valstybe. Prieškario metais stipri valdžios atrama buvo žemės gavę ir prakutę savanoriai bei karo mokyklų auklėtiniai. Kariuomenė, ypač iki leitenantų, ir dabar sveika, tačiau jaunimas kažkodėl jos vengia, kalbama apie samdomus karius. Rukloje dirba puikūs profesionalai viršilos, geros patalpos, per pusmetį jaunuoliai, kurie visi yra lygūs, pamažu susivokia, paskui paskirstomi po dalinius. Kita salelė – bažnytkaimių žmonės. Pažįstu keletą prie bažnyčių įsikūrusių bendruomenių, man regis, tie žmonės tvirtai stovi ant kojų, neapsivogę. Šviesuomenė ne pagal profesijas, o savo vidumi. Tokie iš tradicijos išliko ir ateitininkai. O kur dar senoji gvardija, rezistentai? Man artimi „Naujojo židinio“, „Artumos“ žurnalų kultūros žmonės, interneto „bernardinai.lt“ svetainė. Jūs, „Nemunas“, esate lyg ir nuošaliau vadinamosios elitinės kultūros, kurio keisto darinio nemėgstu, užribyje, todėl užimate teigiamai sveiką poziciją.

Mūsų, tokių salelių, esama daug, reikia ieškoti vieniems kitų, bendrauti, vienytis. Per įvairius renginius man patinka sėdėti salės gale, matyti žmones. Jie – nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai. Buvo metas, ėjome kaip kareiviai ir kariavome, o dabar gyvenkime, džiaukimės. Ir tas vėžiukas, nepribaigtas Atgimimo pašvitinimų ir dviejų pusinių liustracijos operacijų, tikriausiai įveikiamas. Prinoko laikas šnekėti viešai. Juk žinodamas diagnozę žmogus pasistengia, pasitempia ir išsigelbėja. Norėtųsi, kad ir visuomenė taip... Einu anądien Vilniuje Konarskio gatve ir girdžiu, kaip žygiuodami kareiviai traukia lietuvišką dainą. Taip gera pasidarė. Ir nebereikia jokių medalių.

-vk-



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 11 iš 78 
1:46:18 Apr 2, 2008   
Apr 2007 Apr 2009
Sąrašas   Archyvas   Pagalba