Pirmasis
________________________________________________

Kai siautėja tvanas, liepsna, uraganas...



Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS nuotrauka


Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS nuotrauka
 

2007 m. Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija kompozitorius Šarūnas NAKAS apdovanotas už savitą, Lietuvos muzikos raidą veikiančią kūrybą.

Su Nacionalinės premijos laureatu kalbasi Vidmantas KIAUŠAS.

– Gerbiamas kompozitoriau, nuo studijų metų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (šiuo metu – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurioje 1986 m. baigėte profesoriaus dr. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę, esate žinomas kaip veržlus šiuolaikinės muzikos kūrėjas ir interpretatorius. Kaip nusakytumėte savo kūrybinį credo?

– Aš iš tokių žmonių, kurie credo iš viso neformuluoja. Credo deklaravimas reikštų pernelyg didelį vienų sričių iškėlimą ir kitų menkinimą. Menas nėra svarbiausias užsiėmimas gyvenime, ir aš nelabai tikiu tais, kurie teigia priešingai. Man daug kas įdomu ir tuo ypač neišsiskiriu, nes daugelis kompozitorių reiškiasi ne tik kaip muzikai.

– 1962 m. gimėte Kaune, 1982 m. įkūrėte Vilniaus naujosios muzikos ansamblį. Kūrybos kataloge labai lakoniškai užfiksuota dvidešimties metų įvykiai... Kokie buvo pirmieji sąlyčiai su menais, kūryba?

– Sunku pasakyti. Tokio momento neprisimenu, mokytis muzikos į Kauno vidurinę meno mokyklą, kuri tuo metu net Juozo Naujalio vardo neturėjo, mane nuvedė penkerių. Ir su muzika susiliečiau taip anksti, kai apie jokį kritinį mąstymą nebuvo ką ir kalbėti. Buvau įstatytas į tam tikras vėžes, nors vyresnėje paauglystėje labai rimtai dvejojau, ar verta tapti muzikantu. Vaikystėje tėvas kartais pasiskolindavo kino kamerą, ir ji man buvo magiškai svarbi. Atrodo, aštuonerių pradėjau fotografuoti. Kita pagunda, kuri galbūt neišnyko, tik nerealizuota – architektūra. Ji mane labai traukė, darė ir tebedaro tam tikrą poveikį. Bet tai pašaliniai dalykai...

Meną pradėjau kurti, jeigu taip galima sakyti, pats nežinau kada, juolab nepriklausau tiems menininkams, kurie griežtai užsiima vienos rūšies darbais. Be muzikos kūrimo ir atlikimo, rašau įvairius tekstus, rengiu radijo laidas, susidomėjau videomenu, nes ten turiu galimybę pats viską daryti nuo pradžios iki pabaigos. Niekada savęs nesiaurinu, man įdomi kuo įvairiausia veikla. Ir nebūtinai ji turi būti vadinama menais.

– Prieš penkiolika metų „Nemunas“ išleido bibliografine retenybe tapusį leidinį – dadaistinius imažinistinius Prano Morkūno eilėraščius „Dainuoja degeneratas“. Įdomu, kad jūsų kūrybinio kelio pradžią muzikologai sieja su dada, merz, futurizmu...

– Žinau tą P. Morkūno knygelę. Dadaistinis metas buvo mokyklos laikais, ir tai nebuvo paraidinis sekimas dadaizmu ar siurrealizmu. Na, šiek tiek anarchistinė poza ir daug ironijos, humoro. Norėjosi iškrėsti kažką linksmo, netikėto, kas skirtųsi nuo to meto meno, muzikos standartų. Mums, M. K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientams, reikėjo sukurti ir pastatyti tradicinę pramoginio, estradinio pobūdžio naujametę operą. O mes norėjome padaryti atvirkščiai, avangardiškai, parodyti savo socialinę poziciją, nenorą pritapti prie daugumos, kokios nors oficialios srovės. Neturėjome jokios patirties, bet gavome progą eksperimentuoti: pirmą kartą parašiau šiek tiek muzikos. Po to kelerius metus gyniau šalin mintis, kad galiu tapti kompozitorium ir kad verta lįsti į tą balą.

– Žvelgiant į kūrinių parašymo datas, nesate itin produktyvus, tačiau ketvirčio amžiaus brandaus menininko darbų visuma – įspūdinga. Būdamas lyg ir nepriklausomas, laisvas, esate kietai disciplinuotas?

– Nesistengiu lietis kaip upė, nemanau, kad kam nors to reikia. Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį esu parašęs nemažai kūrinių, ir tai dažnai yra ilgos trukmės muzika, kuriai sugroti reikia labai daug atlikėjų. Tokie kūriniai – titaniškas, vergiškas darbas, jam reikia nepaprastos koncentracijos ir laiko, jis sunaikina bet kokią paralelinės veiklos galimybę. Jau senokai esu pasirinkęs vadinamąjį laisvo menininko gyvenimą, nevaikštau į įstaigas, nesilaikau griežtų grafikų.

Toks gyvenimo būdas sudėtingas ir rizikingas. Kita vertus, tai privaloma kaina, jeigu nori pasiekti rimtesnį rezultatą. Turi atsisakyti socialinio stabilumo garantijų. Tai gana žiaurus savo artimiesiems kelias, gal todėl nepopuliarus. Juk net ir profesionalai į kūrybą dažnai žiūri kaip vos ne į hobį, kuriam atitenka laikas po įstaigos reikalų, bet aš įsitikinęs, kad tai nėra geriausias sprendimas. Tie neva neišvengiami darbai, kuriuose klimpsta daugelis mūsų menininkų, prilygsta tarsi kokiam prisigėrimui ir prisirūkimui, po kurio nebelieka beveik jokio skonio pojūčio.

Kūrybai reikia labai švarios sąmonės ir proto, kartais dienų dienas turi nieko neveikti, užsimiršti. Galbūt iš šono stebint ima atrodyti, kad esi paprasčiausias simuliantas, kuris trinasi iš kampo į kampą, žiūri televizorių, spokso pro langą, eina pasivaikščioti... Daug nefunkcionalių veiksmų, tačiau kitaip neišvengiamai lieki robotas, automatiškai kartojantis jau daug kartų išmėgintus dalykus.

– Klausydamasis bent jau Kaune sunkiai surandamos kompaktinės plokštelės „Nuoga“ (2007) kūrinių, tarytum plaukiau Šventosios upe, klaidžiojau po Anykščių šilelį, buvau įsiropštęs į aukščiausios Lietuvos bažnyčios bokštą, kad pasiekčiau debesis, ir stovėdamas po kryžium dairiausi savo pagoniškų šaknų...

– Esu trečios kartos miesto vaikas, su kaimu manęs nesieja jokie kraujo ryšiai, juolab tiesioginiai sentimentai, tad gerokai skiriuosi nuo didžiosios dalies Lietuvos žmonių, kurie save saisto su žagrės ideologija. Tai nereiškia, kad neturiu kaimiškos patirties – baigęs Konservatoriją ketverius metus dirbau kaimo mokytoju, važinėjau į dešimtis folklorinių ekspedicijų. Jeigu sakote, kad prasišviečia mano lietuviška pasaulėjauta, nuo to juk nepabėgsi. Ir jei pajutote kažkokią gamtos ramybę ar užmiesčio melancholiją, tai gal nėra visiškas atsitiktinumas, nes šie dalykai man tikrai svarbūs ir tikriausiai atsispindi mano muzikoje.

Nors rezultatus nulemia keisčiausi kontekstai. Niekada nenorėjau būti kaip nors specialiai lietuviškas. Mano vaikystėje buvo gana madinga (juokiasi) įsidėti auksinius ar sidabrinius dantis. Tas noras būti atkakliai lietuviškam man panašus veiksmas... Lietuviškumas, kurį žmonės tariasi aptikę mano kūryboje, atkeliauja iš netikėčiausių situacijų, patirčių, sapnų, kuriuos filtruoja mano ir jų pasąmonė. Labai sudėtingi dalykai!

Šiuo metu dažnai naudoju Pietų Indijos ritmiką, be galo tolimą rutiniškoms Vakarų muzikos ritminėms sistemoms. Manau, mūsų patirčiai tai yra kažkas labai originalaus, retai girdimo, intriguojančio. Man svarbu, kad tai ne iš piršto laužta sistema, o kultūros ir istorijos prisodrinti dalykai. Tiems ritmams keli tūkstančiai metų, traktatai apie juos parašyti jau tryliktajame amžiuje. Kai tą susieju su grynai fizikiniais parametrais grįstomis garsinėmis skalėmis, gana retai kultivuojamomis muzikoje, atsiranda kažkoks paslaptingas, tačiau žmones informuojantis iškalbingumas. Man regis, kad lietuviai jame atpažįsta lietuvišką archetipą, tačiau kitataučiams tai reiškia visiškai kitus dalykus. Paradoksalus ir netikėtas efektas, matyt, atspindintis kažkokius laiko, istorijos, galbūt net amžinybės aspektus.

Ne mažiau svarbi ir klausytojo būsena, kai suyra įprastinis laiko pojūtis, kai neįmanoma suvokti, ar tos muzikos jis klausosi dvi ar penkiolika minučių... Nebelieka įprastinių orientyrų, klausytojas tarsi plūduriuoja bekraščiame garsų vandenyne. Tai jokiu būdu ne įprastinės meditacijos, kai skamba kažkas gražaus, kai klausa nardinama ir švelniai šukuojama... Ne, tai dažnai netgi labai agresyvūs, grėsmingi, garsūs energijos pliūpsniai, kai siautėja tvanas, liepsna, uraganas... Panašūs į kosminius dalykus, kaip Saulės audros, perskrodžiančios visą galaktiką.

– Jūs pats trumpai pakomentuojate kompaktinės plokštelės kūrinius „Chronon“, „Nuoga“, „Aporija“ ir „Karūna. In memoriam Vladas Zalatoris“. Rūpinatės, kad klausytojas neklaidžiotų?

– Anotacijose surašau, kas man pačiam svarbu, ir visiškai neprivaloma tai skaityti. Kita vertus, klausydamasis gali lengvai pamiršti, ką skaitei... Yra žmonių, kurie pradeda lyginti tuos tekstus su muzika ir nustemba, kad jie girdi visai ką kitą. Galbūt aš gvildenu visai su muzika nesusijusias problemas – man muzika niekada nėra tik garsai. Muzika ir kažkur atspausdinti tekstai gyvena savarankiškai, jų evoliucijos vyksta paraleliai, sinchroniškai. Taip plečiasi estetinis laukas, į kurį noriu atvesti klausytojus ar skaitytojus, siekiu, kad jiems būtų įdomiau. Tai išjudina klausytojų vaizduotę, kažkiek atpalaiduoja nuo gana natūralaus susikaustymo, girdint naują ir gal neįprastą muziką.

Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS nuotraukos


Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS nuotraukos
 

– Jūsų muzika atliekama įvairiose valstybėse. Ar esate atpažįstamas kaip kompozitorius lietuvis?

– Jeigu užsienietis, girdėjęs mano muziką, užsimena apie lietuvišką skambesį, tai tarsi patvirtina tos muzikos originalumą. Kita vertus, man svarbu, kad tie dalykai neateitų per pigias priemones. Yra štampas, kad lietuviškumas – tai kanklės su birbynių ansambliu. Gerai! Betgi tokios kapelos atsirado dvidešimtojo amžiaus viduryje ir jos perteikė miestan persikraustančių kaimiečių poreikius. Jie įpratę prie nesudėtingų šokių muzikos standartų ir natūralu, kad siekia jos sutaurinimo, akademiškumo. Šitie dalykai turi savo vietą ir niekam netrukdo, bet galima paieškoti ir įdomesnių, solidesnių, savitesnių formų. Kompozitorių darbas – ieškoti ir įtikinti klausytojus. Žinoma, klausytojai Austrijoje ar Kanadoje kalba apie lietuviškumą dažniausiai visiškai nepažinodami realaus etnoso. Jie tik spėja. Ir apie tai kalba kaip ne apie svarbiausią ir esmingiausia dalyką, o kaip apie kažkokią garso spalvą, nuotaiką, atmosferą, dalykus, kurie daug lemia, bet nėra svarbiausi.

– Jus tai nervina?

– Ne, jokiu būdu, tai visai įdomūs dalykai ir svarstymai. O nervina visai kitkas: meno neprofesionalumas. Mes gyvename idiotiškais laikais: bet kuris kvailys gali išleisti knygą, surengti parodą, eiti šokti arba dainuoti į televiziją. Visiems viskas prieinama. Durnių laivas, nieko daugiau. Jeigu žmonės neskiria labai svarbios ribos tarp profesionalumo ir neprofesionalumo, tai jie painioja kriterijus, pačias intencijas. Tegu tada patys operuojasi apendicitus, vairuoja lėktuvus, lydosi plieną. Juk taip smagu! Šundaktariai dažnai gydo šungrybiais, tai ir vaikščiokime „apsinešę“ nuo tokios jų kūrybos.

– Imatės kažkokių savipatikros priemonių rašydamas naują kūrinį?

– Kontrolė būtina. Užsidaręs gali užsižaisti ir įsivaizduoti padaręs daug daugiau, negu iš tikrųjų pavyksta. Svarbūs patikimi žmonės, kurie pasako tiesą. Galbūt net išsamiai neargumentuodami savo nuomonės. Net jeigu jie klysta, tai yra naudinga, nes pamatai, ko pats dažnai neįstengi pastebėti. Apie meną labai taikliai gali pasisakyti ir mėgėjai. Jiems kartais užtenka kelių sakinių, kad užsimintų apie esmę, to išsimiklinę ir rutiniški kritikai kartais nesugeba padaryti net prirašę ilgiausias paklodes.

– Prisimenu pokalbio pradžią ir knieti kompozitorių Šarūną Naką pavadinti muzikos architektu...

– Ne jūs pirmas taip sakote, todėl labai nesispyriosiu. Prieš dešimt metų parašiau kūrinį „Ziqquratu“, kuris buvo milžiniškos Babilono piramidės muzikinė interpretacija, sudėliota iš septynių masyvių pakopų. Man reikėjo tokio architektūros koloso muzikinio atitikmens, garsoraižio, kuris skrostų ir drebintų. Prie tokio pobūdžio architektoninio mąstymo sugrįžtu gana dažnai, turiu tam polinkį.

Kita vertus, kartais patinka naudoti kūrinyje kokią nors jau egzistuojančią medžiagą be jokio įsikišimo. Pavyzdžiui, 120 indiško ritmo modelių iš viduramžių traktato. Tų ritmų aš netobulinu, nedeformuoju ir nemaišau – tiesiog paleidžiu kaip srautą, kaip katalogą. Paprasčiausiai stebiu vykstantį procesą, tarsi debesys plauktų danguje. Tarsi su kamera rankoje pervažiuočiau miestą ir nieko nekomentuočiau.

– Apie kokį naują kūrinį mąstote šiuo metu?

– Kol kas labiau svajoju nei konkrečiai dirbu: apie muziką kameriniam chorui ir septyniems instrumentams. Vienas tikslų – atskleisti choro skambėjimą. Choras dažnai kažką vaizduoja, vaidina, bando inscenizuoti, kažkuo apsimesti, o mano muzikos tikslas – nupurtyti šitą vaidybinį kiautą ir parodyti chorą kaip balsus, kaip garsą. Be jokios papildomos ekspresijos. Mėginu tai daryti, turiu įdomų pasiūlymą iš Šiaulių kamerinio choro „Polifonija“.

Tačiau šiuo metu man labiau reikia tam tikros psichologinės pauzės. Žadu kiek pakeliauti, nors ir taip jau esu matęs nemažai pasaulio. Labai geras dalykas yra tinginiauti (juokiasi), nors tas užsiėmimas, žinoma, vargintų, jeigu negalvotum apie tolesnį tikslą. Kol atsiranda alkis darbui.

– Na, kai nerašote muzikos, bendradarbiaujate su klaipėdiečiais?

– Pirmoji paroda Klaipėdos dailės parodų rūmuose buvo skirta tapytojo Arūno Vaitkūno atminimui. Buvau vienas iš žmonių, šalia kurių prieš trejus metus Tbilisio gatvėje jis mirė. Padariau trumpą videofilmą ir fotografijų parodą apie jo paskutiniojo darbo kūrimą. Vėliau aptikau, kad man įdomu videoinstaliacijos, kai pats filmuoju ir panaudoju savo anksčiau parašytus muzikos kūrinius. 2006 m. eksponavau trijų projekcijų instaliaciją „Aporija“, o pernai – septynių projekcijų instaliaciją „Evangelija pagal kalvį Ignotą“. Žadu tęsti tokią veiklą, man tai kažkas panašaus į laboratoriją, kur susitinka muzika, vaizdai, tekstai, įmanomos įvairiausios mane inspiruojančios jungtys.

„Evangelija pagal kalvį Ignotą“ susijusi su politika, tam tikrais visuomenės ritualais, kurie, manyčiau, nesikeičia jau keliasdešimt metų, žengia per dainų šventes, kitus visuomenės ritualus, įvairius architektūros objektus – nuo stalininių stadionų iki Valdovų rūmų. Mūsų kultūroje daug reiškinių, kurie įstrigę savo pačių spąstuose, kažkokiose smaugiančiose laiko kilpose. „Evangelija...“ nėra tiesioginė kritika ar ironija, o kryptingas artefaktų iš įvairių laikotarpių reprezentavimas, atkreipiant dėmesį į jų stulbinamą išorinį ir vidinį panašumą.

– Ką pasakytumėte apie sostinės kultūrinį gyvenimą. Kur lankotės?

– Koncertų beveik nebelankau, nes tai mane pernelyg blaško. Be to, manęs netenkina pasiūla, pernelyg monotoniška. Visko tarsi ir daug, bet sudomina retai. Baisiai nuobodu ir Vilniaus galerijose. Kažkoks nuovargis, nedrąsa. Jau verčiau nuvažiuoti į Venecijos bienalę ar dar geriau – į kokį Stambulą. Vilniuje juntamas prigesimas, nuovargis, atsainumas. Bet vis tiek ten nueinu, vis tikiuosi kažką įdomaus susirasti. Žinoma, daugelį dalykų kompensuoja internetas, didžiausia pasaulio biblioteka, kurią labai vertinu. Tik reikia tinkamai naudotis, kaip ir puikiais užsienio televizijų kultūriniais kanalais.

Truputį domiuosi kino istorija. Kai tai tapo prieinama namų salygomis, galima užkaišyti nemaža ankstesnių spragų. Kartais per dieną tą patį filmą pasižiūriu du kartus ir taip iš tikrovės atsiduriu vos ne sapno būsenoje. Bet mėgstu apsilankyti ir tradicinėje kino salėje – jos niekas negali atstoti.

– Užsiminėte apie kūrybinę nedrąsą. „Nemunas“ kviečia menininkus pasisakyti apie kūrybinę drąsą ir baimę. Jūsų mintys?

– Čia gal keli aspektai: baimė kaip meno priemonė ir menininkų baimė. Kūryboje naudojama begalė dalykų, sužadinančių įvairiausias būsenas, ir baimė tarp jų yra viena svarbiausių, gal ir stipriausių. Baimė dažnai paslaptinga, nežinia iš kur kylanti, savaip patraukli. Be baimės tikriausiai nebūtų nei dramos, nei tragedijos, nei komedijos. Tai tarsi septintosios durys, kurių hercogas Mėlynbarzdis neleidžia atverti, o mums velniškai rūpi tą padaryti, nepaisant akivaizdaus pavojaus. Menas laviruoja tarp šitų dalykų, pabrėždamas baimės galią. Taip buvo visais laikais. Tačiau sunku konkrečiai pasakyti, kas yra kūrėjo baimė... Turbūt visada labai konkretus dalykas, nenoras peržengti kažkokio slenksčio. Socialinio, etinio, politinio, intymaus. Daug rečiau, bent jau šiais laikais, estetinio, nes tikriausiai jau nebėra draudžiamų raiškos būdų ir priemonių, naudojama praktiškai viskas ir niekas tuo nesistebi.

O drąsa? Aš nežinau, ar tai, kas mene šiais laikais vadinama drąsa, iš tikrųjų yra drąsa. Inertiškai drąsa vadinama tai, kas priešinasi bendrai srovei, kas iškrenta už tos ribos. Bet kone šimtmetis Vakaruose traukiamasi nuo įprastinių apribojimų ir šiuo požiūriu atsitraukti nuo to, kas visiems gerai pažįstama, nebėra tikroji drąsa. Atvirkščiai, kartais drąsu daryti tai, kas daugeliui atrodo kaip pasenę dalykai. Poezijoje, pavyzdžiui, gerai sueiliuotas eilėraštis, muzikoje – profesionaliai sukurta chorinė daina. Bet tik tokiam poelgiui svetimame, priešiškame kontekste. Manau, tikrai drąsai mene nebėra vietos – viskas seniai išeksploatuota. Svarbiau yra poveikis, intencija, konceptualumas, kad kūrinys įsiskverbtų giliau ir nepralėktų pro šalį.

– Prasti kultūros politikos reikalai?

– Kultūros politikos, kaip ir visos politikos, teatras visiškai išsisėmęs, politika perėjusi į desperatiškus, kone vaikiškus žaidimus. Neturime nė vieno kultūringo politiko, kuris domėtųsi šiuolaikine kultūra. Tokia, kokia ji yra, o ne tokia, kokia atkišama vyriausybiniuose koncertuose ar televizijos konkursuose. Kultūros politika Lietuvoje – pirmiausia didžiulių objektų statybos: įspūdingi tūriai, fantastinės sąmatos ir neaiški paskirtis. Tačiau Vilniuje nuo Gedimino laikų taip ir nepastatyta nė viena koncertų salė, patalpa, skirta specialiai muzikai atlikti. Manau, kad ir nebus statoma, nes tokio poreikio negali jausti sąmonė, niekada nesusidurianti su realiąja kultūra. Visa kita – paprasčiausias viršininkavimas: rutiniški posėdžiai, projektų svarstymai ir reprezentaciniai renginiai. Ir jokio sąlyčio su menais ir kultūrine visuomene.

Mutacija iš vienokios santvarkos į kitą yra labai sudėtinga. Ji tikrai nėra pasibaigusi, gal net neįpusėjusi. Pasikeitė mūsų gastronominis racionas ir automobilių parkas, žmonės gali dirbti ir važinėti, kur jie nori. Tai labai daug. Kiti dalykai galbūt ateis vėliau, po pusės šimtmečio. Laisva, natūralia, neiškraipyta, nekarikatūrine forma. Kultūrai, bent jau naujo tipo, kol kas prisitaikyti labai sunku.

– O Kaunas? Jaučiate sentimentus savo gimtajam miestui?

– Sentimentai Kaunui labai specifiniai. Mieste dažniausiai būnu per laidotuves... Urbanistiniai Kauno eksperimentai kelia depresiją. Man skauda širdį, nes su miestu esu labai stipriai susijęs, iki aštuonerių metų gyvenau Kaune.

Manau, Kaunas yra kenčiantis miestas. Kentėjęs dėl savo keisto statuso, dėl užsispyrėliškai palaikomos Laikinosios sostinės idėjos, kurią seniai reikėjo nubraukti, anuliuoti, užmiršti ir gyventi kaip sparčiai augančiam, įdomiam, modernistinės architektūros centrą turinčiam miestui. Matau, kaip į Vilnių suvažiavę žmonės iš mažų miestelių ir kaimų elgiasi tarsi gryniausi okupantai, visiškai nesuvokdami Vilniaus kaip urbanistinio fenomeno, ardydami visą, nebūtinai tik Senamiesčio, struktūrą. Kauniečiai taip pat kvailai elgiasi su savo modernistiniu paveldu. Lyg tebebūtų Brežnevo laikai... Neįsiklausoma į urbanistinį miesto kodą. Kalbu apie centrą, Žaliakalnį. Kažkoks atėjūniškas elgesys. Liūdna.

– Esate griežtai nusiteikęs... Ką pasakytumėte pabaigai?

– Gali būti, kad neįvertiname, kaip gerai dabar gyvename, palyginti su tuo, kas galbūt mūsų laukia. Kalbu be ironijos ir humoro. Kad nesakytume, jog geriau jau buvo... Sąjūdžio uždavinys buvo formuoti pilietinę visuomenę. Ji neatsirado, kad ir kaip graudu būtų. Žmonės nereiškia laisvos savo nuomonės, o renkasi iš kelių blogybių ir beveik nekovoja dėl jiems svarbių dalykų. Tačiau viskam reikia laiko. Gal kokie įvykiai nelauktai išjudins sustingusią naciją ir ji parodys, ką gali. O gal ir atvirkščiai: visi taip įmigs, kad net nepajus, kaip stipriai pasikeitė pasaulis, kuriame jau nebeturime vietos.

***

P. S. – Visą mūsų pokalbio metą iš rankų fotoaparato nepaleidžia fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Minėjote, kad fotografuoti pradėjote aštuonerių. Ką pasakytumėte apie fotografiją?

– Fotomenas – labai įdomus dalykas. Jo didžiausias paradoksas, kad tarsi ir negalėdamas būti dinamiškas, jis integruoja laiko fenomeną nenusakomu, paslaptingu būdu. Matydami kadrą, mes labai stipriai jaučiame egzistuojantį arba egzistavusį laiką, o tai yra pakankamai mistiški dalykai. Nuotraukos turi visiškai konkrečią galią, poveikį. Tai neabejotina. Deja, nesu skaitęs protingo teksto, kuris iki galo atvertų, kodėl taip yra. Ir galbūt tai viena priežasčių, kodėl fotografija visiems tokia patraukli.



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 14 iš 284 
1:56:04 Mar 26, 2008   
Jul 2005 Nov 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba