SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-16 nr. 777

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Helmutas Šabasevičius
Bejart’as pro binoklį
2

Muzika 
• Maratono belaukiant
• Rasa Vilimaitė
Trys laiškai ir „Post Scriptum“
1
• Leonas Povilaitis (1934–2007)1
• Goda Rupeikaitė
Tarp drastiško destruktyvizmo ir lyrizmo
3
• Muzikinės alternatyvos siekis3
• KONCERTAI

Dailė 
• Julijonas Kulvietis
Sunkaus meno kūrėjas
3
• Monika Krikštopaitytė
Turistai savame mieste
31
• Ingrida Lapienė
Būtojo laiko nostalgija
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rimas Tuminas – tarp Venecijos ir Maskvos1
• „Dviejų pasaulių viešbutis“
• „Menų spaustuvė“ pristato kitokį teatrą
• „Moomsteatern“ iš Švedijos – spektaklis su ypatingais aktoriais
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kai kultūros ministrai kuria filmus
• Lietuviškų filmų desantas Bretanės pakrantėje
• Čikagos lietuviškų filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Išeivijos žiniasklaida apie Vilnių

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Tarptautiniai santykiai
26

Pasaulyje 
• Kartu su ilgiausio filmo herojais
• Apginti Zeldą1

Žinutės 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos skelbimai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• RYTŲ MUZIKOS FESTIVALIS

Pirmasis

Bejart’as pro binoklį

Maurice’o Bejart’o „Ballet for Life“ „Siemens“ pramogų arenoje

Helmutas Šabasevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
K. Rupeikaitės nuotr.

Garsiausio XX a. antrosios pusės Europos choreografo Maurice’o Bejart’o vardas Vilniuje suskambo po dvidešimties metų – „Klasikos projektų“ dėka buvo galima susipažinti su prieš dešimtmetį sukurtu ambicingu reginiu „Ballet for Life“ („Baletas gyvenimui“). „Siemens“ pramogų arenoje įkurdintas spektaklis virto pramoga maždaug dvidešimt dviem tūkstančiams žiūrovų – lojalių bendrovės „Omnitel“ klientų ir tų, kurie norėjo dar kartą išgyventi jaunystėje patirtą M. Bejart’o šokio magijos stebuklą.

Lapkričio 7–8 d. Europos choreografijos magas, šiemet švenčiantis savo aštuoniasdešimtmetį, surežisavo masinį spektaklį, kurio atlikėjais tapo gausybė Lietuvos piliečių, po vieną ir poromis darniai skubančių į lietuvišką Epidauro amfiteatrą – kad galėtų susitikti su Freddie Mercury, Wolfgangu Amadejum Mozartu, Gianni Versace ir Jorge Donnu bei dalyvauti M. Bejart’o aukojamose šių kūrėjų atminimui skirtose mišiose.

M. Bejart’o spektaklis pirmiausia tapo komercine ir reklamine akcija jo organizatoriams, taip pat ir jų klientams, apsirūpinusiems „sidabrinėmis“ ir „auksinėmis“ kortelėmis, kartu – ir galimybe paspekuliuoti veltui ar pusvelčiui gautais bilietais.

Todėl nelengva nuspręsti, kaip reikėtų vertinti šį renginį. Neabejotinai tai svarbus kultūros įvykis, patekęs į pramogų pramonės mašiną ir praradęs žmogišką mastelį – o kartu ir galimybę būti suvoktas tiesiogiai. Neaprėpiamai didžiulė „Siemens“ arenos erdvė tinkamai galėtų būti suvaldyta nebent šokančių kiklopų – žiūrovo ir jam siūlomo meno kūrinio kontaktas gali užsimegzti tik iš labai riboto skaičiaus taškų, todėl reginiui pasibaigus likę įspūdžiai daugiau susiję su netikėtai stipriai veikiančia erdve ir keliatūkstantine žiūrovų minia, nei su tuo, kas pusantros valandos dėjosi nykštukinėje scenoje, kurios iš 103 tribūnos, kad ir labiausiai persikreipus, tebuvo galima matyti geriausiu atveju du trečdalius.

Spektaklis vyko kaip didžiulis pramogų šou su visais jo atributais – vėluojančiųjų kirbinėmis, alaus ar sidro bokalais bei užkandžiais, pašaliniais garsais, vaizdais ir kvapais. „XX a. baletui“ lankantis Vilniuje 1987-aisiais, pasirodymai taip pat vyko tuo metu didžiausioje – Koncertų ir sporto rūmų – salėje („Malraux“ buvo parodytas Operos ir baleto teatre), tačiau spektaklių energetika neprarado ryšio su žiūrovais ir sugebėjo užvaldyti nepalankiai didžiulę erdvę. „Siemens“ arena buvo keliskart galingesnė, nors spektakliui ir talkino du palubėje kabantys ekranai, taip pat atrodę juokingai maži.

Kažin ar įsigilinti į M. Bejart’o „Ballet for Life“ būtų pagelbėję ir binokliai, kuriais apsirūpino salės kaimynas – įkypai stebimas veiksmas lyg kitoje gatvės pusėje esančioje scenoje nesugebėjo sutelkti dėmesio ir priminė iš toli matomą cirko artistų pasirodymą. Nuasmeninto reginio įspūdį paliko ir tai, kad lyg ir nebeliko tų, kurie atsakingi už tą gyvenimui dedikuotą baletą – nebuvo jokių spektaklio programėlių (bent jau keli nemažos prižiūrėtojų armijos kariai apie tai nieko negalėjo pasakyti), spektaklio kūrėjų ir atlikėjų pavardės liko įslaptintos. Teliko gaivinti matyto spektaklio įrašo įspūdžius ir derinti juos su silpnais gigantiškoje erdvėje pasiklydusio vaizdo siunčiamais impulsais.

iliustracija
K. Rupeikaitės nuotr.

M. Bejart’o režisūra ir choreografija neabejotinai talentinga – tačiau atrodo, kad per daugelį metų ji prarado organiškumą ir virto tikslia, bet vien fizinės energijos pripildyta kopija. Imitacija dvelkė ir spektaklio finalas, kuriame choreografo, matyto viename iš „Le Presbyter“ įrašų, vaidmenį atliko anoniminis jo antrininkas. Kaip ir kiekvienas muzikinis kūrinys, „Ballet for Life“ išsaugojo savo formą – nepasikeitė paradoksų prisodrintos režisūrinės mizanscenos, jų eiga, iš efektingų judesių sudarytos choreografinės kombinacijos, geras atlikimas, išradingi kostiumai ir apšvietimo kuriamas dinamiškas reginys, tačiau spektaklio paantraštė – „Tiems, kurie išėjo per anksti“ – nutolo, nublanko, išblyško. Mirusiųjų vardus šaukiančios prie dešiniojo krašto prisišliejusios gedėtojos juodais drabužiais tik akimirkai priminė tuos, kuriems buvo skirtas šis didžiulis M. Bejart’o kūrinys.

Vieno iš jų – 1992 m. nuo AIDS mirusio Jorge Donno – pasirodymą Vilniuje 1987-ųjų birželį iki šiol prisimena daugelis baleto gerbėjų. Šis unikalus šokėjas, kurio genuose įtariama buvus ir elemento „Lietuva“, po spektaklių Vilniuje buvo apipiltas gėlėmis, o jo nuotraukos su autografais kaip relikvijos iki šiol saugomos ne vieno baleto menininko ar šio meno gerbėjo kolekcijose. Jam, kaip Maurice’o Ravelio „Bolero“ solistui, talkino ne tik kolegos iš „XX a. baleto“, bet ir šeši mūsų baleto artistai (įdomu, kur jie dabar?). Bet į „Ballet for Life“ režisūrinį audinį įtrauktas nemažas J. Donno solo epizodas, nufilmuotas 1986 metais pagal F. Mercury hitą „I want to break free“, atrodė per daug egzaltuotas ir balansavo ties kūrybos ir ekscentriškos improvizacijos riba.

Įpratus prie gerokai artimesnių kontaktų su kūryba, nei kad gali pasiūlyti „Siemens“ arena, negali nuneigti, kad per keliolika metų išaugo ir gerokai liberalesnių poreikių karta: vienas jos atstovas, įsikūręs BMW tribūnoje, apsvaigęs nuo alaus ir muzikos, kuo nuoširdžiausiai sekė veiksmą ir konkuravo su artistais, šoko, siūbavo klubais ir mosavo rankomis, džiūgaudamas dėl kiekvienos melodijos, ir įsijautęs balsu antrino F. Mercury.

Vis dėlto per dešimtį metų kultūrai tapus gerokai intymesnei, kameriškesnei, kai kuriems žiūrovams tokiems tikslams pasiekti pasitelkta forma pasirodė netikra, apsimestinė, paradinė, o finalinis lozungas – „Show must go on“ – beveik absurdiškas, užpildytas vien griausmingo pinigų žvangesio, tikriausiai akompanuojančio ir „Lietuvos šokių dešimtuko“ artistams, tarp kurių šeštadienį pagal tą pačią melodiją su geltonu F. Mercury triko strakaliojo ir garsus Lietuvos rašytojas.

 

Skaitytojų vertinimai


11565. pašiurpęs dėl kritiko :-( 2007-11-19 10:02
Nesu OMNITEL abonentas ir negavau privilegijų. Bet abu vakarus (kiek nepilnai) mačiau spektaklį. Pradėsiu nuo praktiškai konkrečių straipsnio teiginių, kuriuos pavadinčiau paistalais. Nebuvau prie SIEMENS 18.30, bet abu kartus buvau apie 19 val. Jokių žmonių, bandančių uždirbti iš "pusvelčiui" gautų bilietų nebuvo. Tiesa, porelė, atrodanti lyg iš provincijos, bandė siūlyti 2 bilietus po 100 Lt., bet visai neradę pritarimo, matyt, atsidūrė rūmuose. Argi blogai, kad atsitiktinai surinkta publika (ne baleto fanai) du vakarus PILNAI užpildė didžiules Siemens erdves, ir tai tokiam dalykui kaip BALETAS? Ar taip jau jiems buvo nyku, kaip rašo kritikas? Faktas: pirmą vakarą po 40-ies minučių teišėjo iš rūmų 4 žmonės! Ar tai ne rodiklis? Būtent iš vieno jų gavęs bilietą, sugebėjau kontrolieriams įrodyti, jog aš ką tik išėjau, ir taip pavėlavęs patekau į pirmą spektaklį. Pribloškė visiškai užpildyta Siemens Arenna. Ar dažnai taip būną? Niekas netikėtų, kad per klasikinio tipo šokio teatrą... Kada daugybė žmonių džiaugiasi renginiu, nepriimu straipsnio išvedžiojimų. Jei jau rašai apie spektaklį (lai vadintiną renginiu), tai būk mielas nekišk grynai asmeninių situacijų. Kas trukdė nueiti arčiau, ir atsisėsti kad ir ant laiptelių? Puikiai mačiau pirmąjį vakarą taip padaręs. Apsaugininkai nesivaiko ieškančių arenoje patogesnių išeičių iš situacijos. Jeigu neleidžia gerb. kritiko onoras, tai nereikia juodinti visumos. Antrą vakarą praėjęs per parterį, radau porą vietų, ir atsisėdai tik prasidėjus baletui, 2-oje eilėje. Mačiau šokėjus, tolokai lenkiančius mūsiškius modernaus baleto atlikėjus. Jei Jus teisingai nuvylia šokantis rašytojas M.Ivaškevičius (teisybė, jis ir pats neabejotinai supranta, jog negimė šokėju), tai Jurijaus Smorygino komplimentas jam patinkančiam šokėjui A.Bajorui (jis, galime sakyti, gimė šokiui) - "esate panašus į Bejart`o šokėją", pasako maestro požiūrį į reiškinį. Ir pripažinkite, jog LT modernaus baleto spektakliai yra "skystaliukai", lyginant su Bejar`to kad ir tokioje erdvėje... Taip, Bejart`as naudoja seniau atrastas formules. Negi gerb. kritikas tikisi naujame E.Nekrošiaus spektaklyje ar W.Alleno filme visai kitokių stilistikų ir manierų, nei jie naudojo anksčiau? Unikumai gali pabėgti nuo savęs ir "Kubrickai", galintys kurti visiškai skirtingus kūrinius, gimsta kartą per šimtmetį. Buvau 1987 m. Bejart`o balete Operos ir Baleto rūmuose. Ir ką? Ir tuomet ir dabar susižavėjau. Bejart`as tas pats, atpažįstamas. Ir tai gerai! Daugybė buvusių Siemens rūmuose pažįstamų ir susitikus juos, sakančių, jog patyrė retą malonumą, neleidžia nutylėti dėl šios kritikos... Sieti Bejart`ą su SIEMENS ribotumais ir nepatogumais galima tik dalinai, netiesiogiai. Kada tas "užvyrauja", tai jau ne kritika, o asmeniškumai... Geriausiai tą situaciją nusakė veikiantis tada FORMULĖS 1 pasaulio čempionas britas DAMON HILL. (Netgi siejasi su gerb. Helmuto minima BMW) . Šis koncernas prieš keletą metų surengė reklaminius naujausio automobilio "bandymus" Maskvoje, prie vairo sėdint pasaulio čempionui. Pirmas maskviečių, vis planuojančių pastatyti Formulės 1 trasą pas save, klausimas D.Hill`ui, buvo: - Jūs, be abejo, pasibaisėjęs Maskvos gatvių nelygumu ir prastumu? Nuolankumo ir nepilnavertiškumo kompleksą rusams anglų džentelmenas išmušė kaip mat: - AŠ PROFESIONALAS. MAN NEGALI BŪTI PRASTŲ KELIŲ. Kaip buvęs abu vakarus, teigiu, jog unikalaus choreografo meistrystė įveikė SIEMENS nwetinkamumą tokiam renginiui. Ir vertinkime baletą, jei apie jį rašome, o ne SIEMENS areną. Apie ją rašykime atskirai ir svajokime, kad nenugriautų jaukesnius Vilniaus senuosius sporto ir pramogų rūmus...

11625. ...2007-11-22 13:47
A.a. Maurice Bejart...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 203 
0:50:22 Mar 26, 2008   
Jul 2005 Nov 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba