Pirmasis
________________________________________________

Sudramatinti švytėjimai
Romualdas RAKAUSKAS


 

Aktorius Valentinas Masalskis. 2000 m. Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS nuotrauka


Aktorius Valentinas Masalskis. 2000 m.
Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS nuotraukos
 

Ir vėl neišriedėjo Nacionalinių premijų ruletėje taip geidžiamas laimingasis rutuliukas. Tiek daug vilčių buvo sudėta. Tiek daug darbų padaryta. Iš šalies atrodė, kad gausi Algimanto Aleksandravičiaus kūryba tikrai verta lietuviškojo Nobelio, bet ruletę sukantiems įvairių profesijų menininkams į jų aukštuosius vertinimo kriterijus neįtilpo toks kūrybiškas fotogigantas. Belieka tik pasiguosti, kad neapdovanotas Algimantas netapo prastesniu menininku, ir tikėtis, kad jo neišsenkančių kūrybinių galių jokios nuoskaudos nepakirs.

„Švytėjimas“ („Shining“, leidykla „Atviras“, Vilnius, 2007) – dešimtasis, naujausias A. Aleksandravičiaus fotoalbumas jau pirmuoju viršeliu keistai suintriguoja anglakalbyste. Sužinojus, kad jis skirtas užsieniams, tautinis įžeistumas aprimsta. Tiesa, albume anglišką vienybę suardo menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio lietuviškas įvadinis straipsnis. Solidus, be tradicinio vario dūdų pakilumo, giliai žvelgiantis į sudėtingą žmogaus atvaizdo kūrimo problematiką ir dar sudėtingesnį paties savęs pažinimą. „Galima toliau pasyviai žarstyti veidrodines sudužusios visumos šukes ir toliau jas trupinti skaitmeninių fotoaparatų čirškštelėjimais...“ – šitokiu puikiu stiliumi parašytas tekstas būtų vieniša lietuviška salelė, jeigu toliau nerastume daugybės mūsų garsių tautiečių veidų, tarp kurių įsiterpia rusai, ukrainiečiai ir vienas tikras anglų kalbos prigimtinis atstovas – režisierius Peteris Greenaway‘us.

Kalbininkas Bronys Savukynas. 1998 m.

Kalbininkas Bronys Savukynas. 1998 m.

Iš gausaus rusų įžymybių būrio galima spėti, kad „Švytėjimas“ yra planuoto ir nepasirodžiusio albumo „Rusijos žvaigždės“ dalinė kompensacija, papildyta lietuviškais ir naujausiais Ukrainos siužetais.

A. Aleksandravičius vienintelis iš lietuvių fotografų sugebėjo prasibrauti ir priartėti prie tokių visam pasauliui gerai žinomų ir uždarokų talentų kaip poetė Bela Achmadulina, aktoriai Michailas Kozakovas ir Sergejus Jurskis, režisieriai Markas Zacharovas ir Jurijus Liubimovas, kosmonautai, rašytojai, muzikai... Kai Algimantas visus juos Maskvoje fotografavo, mūsuose sklandė anekdotiški gandai, kad didysis priėjimo prie žmonių meistras jau beldžiasi ir į Rusijos prezidento Kremlių...

Po kelių visapusiškai išprususių menotyrininkių žiauroko A. Aleksandravičiaus kūrybos įvertinimo – čia nėra meno, pabandykime pasiaiškinti, kodėl ir kaip atsiranda toks netikėtai radikalus ir, atrodytų, nepagrįstas pasmerkimas.

Efekto siekis? Gal kažką svarbaus pražudo efektingi pašvietimai? Gal kažką praranda iki tobulumo išgrynintos išraiškingos kompozicijos?

Portretai iš tiesų atrodo supakuoti į išmoningai sukonstruotas dėžutes, kuriose herojų asmenybes pakeičia valingas fotografo antspaudas. Stiprus Algimanto siekis išreikšti savo talentingą ambiciją sudegina tikroviškumą ir ilgainiui virsta standartiniais pasikartojimais. Dauguma portretų primena negyvo marmuro skulptūras. Ypač jam sekasi paslėpti ar net sunaikinti dvasinę herojų šilumą. (Ištartį apie žvilgsnių „šaltą švytėjimą“ randame ir V. Kinčinaičio įvadiniame tekste.) Kas artimiau nepažįsta dailininko Petro Repšio gal ir patikės tuo efektingu super piktu vienos akies žvilgtelėjimu. Mane šis hamletiškas portretas tik pralinksmina, bet neįtikina. Greta panašiai sudramatinta ir istoriko Alfredo Bumblausko „kelionė“ į tariamas šimtmečių gūdumas.

Paniurėlį Sigitą Parulskį albume matome visiškai neryškų. Autorius teigia norėjęs parodyti savo požiūrį į rašytojo kūrybą. Sudėtingas uždavinys vienu fotoportretu aprėpti visą kūrybinę menininko platybę. Bet Algimantas garsėja savo sugalvotomis dramaturgijomis. Prisiminkime Ričardo Gavelio drastiškai sudaužytus akinius ar Gedimino Girdvainio teatrališką ašarą. O Virgilijus Alekna pateiktas kaip portretas – mįslė: ar po visiškai beveidžiu, šešėliuose nugramzdintu olimpiniu ir pasaulio čempionu irgi slepiasi kažkokia autoriaus sugalvota filosofinė fikcija apie sporto vertę/reikšmę, ar paprasčiausiai prašauta pro šalį?

A. Aleksandravičius ypač myli vienaakius žvilgsnius. Mąslus Eimunto Nekrošiaus pusiau nukadruotas veidas su pjūklo skrituliu plakate jau į šlovingąją portretų klasiką įrašytas. „Švytėjimo“ viršelyje E. Nekrošius vėl viena akimi grėsmingai baltakiuoja. Akivaizdus autoriaus noras smogtelėti efektu. Pirmam įspūdžiui atslūgus, efekto magija silpsta ir, matyt, ieškodamos, bet nesurasdamos gilumos, garbiosios menotyrininkės ir paskelbė tą žiaurųjį nuosprendį.

Efektingas sugalvojimas Ukrainos įžymybes dūmuose fotografuoti. Šis tradicinis estrados triukas jau gerokai senstelėjęs ir pabodęs. Net ir scenoje vis rečiau benaudojamas. Vilniaus Prospekto galerijoje eksponuotoje Ukrainos menininkų parodoje dūmų koncentracija buvo akivaizdžiai per didelė. Net „akis graužė“ iš fortepijono besiveržią tumulai... Laimei, „Švytėjime“ padūmavusių ukrainiečių vos keletas ir jie nepretenduoja į išskirtinį dėmesį. Stipriausiai čia atrodo aktoriaus Bogdano Stupkos portretas. Tokio nuožmaus, kiaurai veriančio žvilgsnio jėgos lietuvių fotografijoje dar neteko patirti.

Prigimtinė vitališka Algimanto energija neleidžia mėgautis ramybės būsenomis, nuolat verčia ieškoti jo vidines nuostatas atitinkančių maksimalistinių išraiškos priemonių. Jis tarsi magas visus fotografuojamuosius paverčia savo dramatiškos jausenos įkaitais. Sukūręs savo estetikos sistemą, sukaupęs reikiamą režisūrinę ginkluotę, Algimantas surado savo metodus, kaip iš herojų išspausti tą reikšmingą vidinį žvilgsnį, imituojantį ekstremalią dvasinę įtampą. „Švytėjime“ vienintelis vyskupas Jonas Boruta džiugesio pertekliumi bando pasidalyti su „rūsčiuoju“ P. Repšiu. Tariamai filosofiškas Antanas Sutkus: jo veidą pusiau dalija šešėlis tarsi klausdamas, ar tikrai šviesiojoje pusėje slepiasi talentingasis fotomenininkas, o tamsiojoje – gudrusis valdininkas. Iš visų iki šiol matytų Arvydo Šliogerio portretų šiame albume jis pats netikėčiausias (vėl su išryškinta viena akimi), pretenduojantis į filosofinio mąslumo epigonus. Negailestingas Algimantas Juozui Apučiui, kurio stipriu portretu tarsi genialumo nuosprendį jam pasirašytų. Keliu kepurę ir prie Raimundo Katiliaus atvaizdo: taupi šviesa paliečia tamsoje ištirpstančio veido kraštelį, dalį smuiko ir tikrovišką smičiaus judesį, ant atverstų gaidų plaikstosi baigiančios sudegti žvakės liepsna, o visuose giliuose šešėliuose girdisi skaudžiai dejuojanti viso netikėtai pasibaigusio gyvenimo melodija...

Stiprios asmenybės, dramatiškomis šviesotamsomis paryškintos, virsta tiesiog puikiais, pačios aukščiausios prabos portretais: aktorių Valentino Masalskio ir Algimanto Masiulio, dailininkų Šarūno Saukos ir Michailo Šemiakino (Rusija), poeto Antano A. Jonyno, gydytojo Roberto Mikalausko... Žaismingai žaižaruojančiu cigaru autorius gražiai padėkoja fotoalbumo rėmėjui verslininkui Ramūnui Lenčiauskui.

Sunku visoje knygoje išlaikyti vienodą meninę įtampą. Peizažinėmis pauzėmis Algimantas bando suteikti bent trumpą atokvėpį nuo sunkiojo dramatizmo portretų. Bet „šaltas švytėjimas“ persikelia ir į gamtovaizdinius ar reportažinius intarpus. Autorius tarsi karingasis audronaša iš rusų literatūros mato tik užjuodintą dangų ir skaitmeniniais šamanizmais dirbtinai suaudrintus vaizdus.

Įdomi mizanscena Reikjaviko pakrantėje: romantiškas įsimylėjėlių bučinys lyg ir turėtų pradžiuginti, bet grėsmingai apšviestas ir nejaukus fonas sukuria stiprią nerimo nuotaiką, rodos, bučiuojamasi ilgam atsisveikinimui, o už tolumoje juodomis masėmis sugulusių kalnų jau atslenka nevilties ir negandų debesys...

Tiek pasižvalgymų į kolegos naujausių darbų rinktinę. Gaila, kad provokacinį iššūkį išsakiusios menotyrininkės išsislapstė tylių minčių labirintuose. Galėtų spausdintu žodžiu išdėstyti savo reiklųjį požiūrį į „Švytėjimą“ ir A. Aleksandravičiaus galingą kūrybinę individualybę. Fotografuojančiai tautai būtų gera paspirtis ieškant naujų meninių gelmių.

Istorikas Alfredas Bumblauskas ir dailininkas Petras Repšys. 2003m.


Istorikas Alfredas Bumblauskas
ir dailininkas Petras Repšys. 2003m.
 



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 6 iš 284 
20:54:39 Feb 28, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba