Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-02-22 nr. 3178,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=12275

DAILĖ

KALNAIS IR PAKALNĖM

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žygimantas Augustinas.
„Peizažas # 2”. 2007

Norėdami geriau pažinti daiktą, papras­tai jį prisitraukiame arčiau. Giliau pažinus, išryškėja ir visi trūkumai. Tačiau nuoseklus Žygimanto Augustino kūrybos metodas veikia atvirkščiai. Išryškėję jo paveiks­lų objektų trūkumai virsta privalumais.

Naujoje Žygimanto Augustino paro­doje „Žmogaus kūnas: ženklas ir peizažas“ eksponuojamas keturių darbų ciklas „Peizažai # 1–4“, kur akis į akį susiduri su tikra rankų, pilvų ir kaklų didybe. Taip jau yra, kad kūrinys arba „kalba“ su tavimi, arba ne. Žygimanto Augustino netyli... Dailininko akiai atsidūrus itin arti vaizduojamo kūno, įtaigiai prabyla net sąnariai, raktikauliai, oda. Maža to – jie auga, stiebiasi ir plečiasi, kol galiausiai ima dunksoti.

Objekto suvokimas priklauso ir nuo to, iš kokio atstumo į jį žvelgi. Žygimanto Augustino žvilgsnį šiuo požiūriu pavadinčiau padoriai smalsiu. Viena vertus, dailininko akis taip arti kūno, jog net nejauku. Tačiau dailininkas elgiasi galantiškai. Kad trūkumus paverstų privalumais ar juos nutylėtų, jis paprasčiausiai prieina per arti... Štai ir visa paslaptis – objektas ima lietis, lieka tik spalva, kontūras ir šviesa. Nenorom imi smalsauti, ką taip įdėmiai ir taktiškai tyrinėja Žygimantas Augustinas.

Šio paveikslų ciklo koloritą ir šviesotamsą galima lyginti su chiaroscuro formų modeliavimu. Paveikslai kelia ir viešo intymumo jausmą. Gaiviai rausvas petys, raktikaulio metamas šešėlis primena asmeninę patirtį. Tarsi pro seniai „pažįstamą“ petį, didelį ir kartais neįveikiamą, nelyginant kalnas, žiūrėtum į naktį... Taigi gilinantis į Žygimanto Augustino kūrinių motyvus ir plastiką, iškyla pavojus nuklysti į sentimentalumą.

Alfonsas Andriuškevičius, kalbėdamas apie Žygimanto Augustino manierą, vardija bemaž visus įmanomus meninės išraiškos „realizmus“, kol galiausiai apsistoja ties vadinamuoju „citatiniu“. Tačiau žvelgiant į „Peizažą # 3“, kur pavaizduotas didingas rausvų krumplių ir išvagotos odos masyvas, kyla mintis ir apie siurrealizmą bei Salvadoro Dali kūrinius. „Peizažo # 2“ erdvių platybėse stebina „stūksantys pečiai“, „augantys pirštai“, „plytintis pilvas“... Atsidūręs šioje paslaptingoje dykumoje, tiesiog keliauji nuo vienos asociacijos prie kitos. Štai mintis, kurią dažnai išsako menininkai, kuriantys aktus: „Nuogas kūnas yra gražus.“ Tačiau „Peizažų # 1–4“ vaizdiniai verčia žavėtis tik atskiru kūno fragmentu, kad ir bamba.

Žygimanto Augustino kūrinių akivaizdoje gali pasijusti ne tik vienas prieš drobę, bet ir šiek tiek nereikalingas. Iš pirmo žvilgsnio čia matai tik dailininką, įdėmiai ir skvarbiai žvelgiantį į kūną. Tačiau ilgainiui supranti, jog užklupai jį betyrinėjantį patį save. Dar daugiau – iš savo kūno materijos čia pat kuriantį kalnynus ir slėnius, tarsi pati gamta ar demiurgas. Nors didžioji Žygimanto Augustino „realizmų“ dalis atmiešta ironija, ir šiame cikle sarkazmą nustelbia kitos potekstės. Tai didybės pojūtis, kuris kupinas dviprasmybių. Nežinia, ar už jo slypi tik pašaipus žvilgsnis į aplinką, ar menininko akivaizdžiai demonstruojamas narcisizmas.

Viena svarbi ypatybė vienija visus ciklo „Peizažai # 1–4“ kūrinius. Tai mastas, objektų dydis. Paprastai, kai kalbame apie ką nors didelį, masyvų, peršasi monumentalumo sąvoka. Šiuo atveju vien to nepakanka. Didingumas čia yra ne savitikslis, o svarbus ir reikšmingas. Paveikslų objektai –­ atpažįstami ir „savi“. Bet jie kelia ir abejonių. Ar tai, kas vaizduojama, apskritai gali būti vadinama objektu? Išimtimi galima laikyti „peizažą # 3“ – matomos aiškios ribos, motyvas nesunkiai suvokiamas kaip materialus vienetas. Tačiau kaip apibūdinti tris likusius, ypač „Peizažą # 1“? Pripratintas prie gigantiškų akių, lūpų ar net sėdynių, sukeliančių tikslias asociacijas, čia žiūrovo žvilgsnis sutrinka. Linkiai, vingiai, pakilimai. Aukštyn, žemyn, slysti, kilti... Smagu, bet nieko konkretaus. Tuomet ateina džiaugsmingas pažinimas, jog tai tikrų tikriausias peizažas –­ daubos ir kalnai, lygumos ir uolos.

Žygimantas Augustinas, demonstruodamas savo intymumą, nejučia į viešumą iškelia ir stebėtojo sielos paslaptis. Nespėji atsikvėpti nuo paveikslų sukeltų minčių, o visa slapta nostalgija, geiduliai ir nuostaba – tarsi ant delno. Dailininkas meistriškai įtraukia žiūrovą į pokalbį su kūriniu. Tai viena svarbiausių Žygimanto Augustino kūrybos savybių.

Menininkai visais laikais turėjo paslaptingų magiškų gebėjimų. Tik visi Žygimanto Augustino „pokštai“ tokie paprasti ir subtilūs, jog gali jų ir nepastebėti. Žvelgdamas į šio menininko kūrinius, proto ir jausmų „drabužius“ nusimeti savaime ir beveik savo valia. Taigi kaskart įdomu stebėti, kaip stebuklingais kalnais ir pakalnėm keliauja įžvalgi ir paslaptinga Žygimanto Augustino akis...

 

Skaitytojų vertinimai


45474. emilija2008-02-26 23:12
Taip, bamba gal ir primena "tornado", bet mane begalo nervina "nevalyva" tapyba. Su mintimis gal ir viskas gerai, bet tokiam polekiui labai truksta profesionalesnes technikos. Ir vel prisimenu diskusija apie lietuviska "Repina"-Juska, jam, beje truksta minciu, bet amerikietiskas tradicijas puoselejanciam Zygimantui,deja, labai pritruksta formos pazinimo, nors viskas yra gerai su "galva"... Kaip Lietuvos kontekstui lyg ir viskas gerai, bet manes tai tikrai netenkina...

Rodoma versija 1 iš 1 
2:39:05 Feb 27, 2008   
2 PM 2 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba