tu pažiūri į langą, o langas jau tapęs žiema,
atsibudusiam miestas gyvena tarytum nė sykį nemiręs,
o tėvynė čia pat, ji nevirto kraujuota puta, ji gyva
kaip kvėpavimas tavo – pulsuojantis, nepaskutinis
ryto skersgatviuos slypi kažkas, kas sulaiko akis
ir neleidžia joms kristi į juodą ir svetimą sniegą,
tas, kas praskiria tamsą ir patiesia švarią sermėgą
jai (nes jau laikas žindyti ir kūdikį kelti aukštyn)
nepalik šito miesto, čia jokie bilietai negalios,
čia visi ciferblatai tau rodys tik vietinį laiką,
o tas svetimas kūnas juk tavo, ir tave jis sulaiko
stočių laukiamuosiuose, kur nebelieka aušros
ar gali pasirinkti save? nežadėk, aš žinau,
tai sunkiausia, ir miestas, savaime, tai žino –
jis tau atveria erdvę, jis parodo tėvynę
ar, bent man jau atrodo, Vartus
"ryto skersgatviuos slypi kažkas, kas sulaiko akis"
tu akis pabalnoki kumele jauna / vyzdys zvengia tik gaves per strena/pasileido riste desinioji zvaira/ tik kairioji paliko nes buvo raisa/
Juliau, Juliau, taip lengva paklysti tarp zodziu, taip beviltiskai sunku rasti juose kad ir aplzelusi takeli.Pasiklydai suvisam
Dresiruota profo poetiška nuotaika eilėraštžodyje šiame; neva Tomo V. eilių lengvas šešėlis. Ir " nepalik šito miesto" lyg sangrūdos J. Kelero žodžių šitame eilėraštyje? palieku šitą slavišką - polskišką miestą, kur drykso gargaliuojantis eilėraštis neva apie Aušros Vartus. Autoriau, juokdary verkšlenantis, maunam jūros link - ten atrasi savyje kitus žmones ir naujus žodžius savyje!
musu bekraujai egzistencijai per sunku iskesti tokia poetine perversija... musu sviesios galvos ritasi per juoda sniega nukirstos vartu esafoto giljotinos...
O kas ten įdomaus toje tomkaus Respublikoje? Jos neskaitau. Gal kultūriniame priede ir įdomaus kas? Erika, kūdiki, na koks čia dėjimas ant šitokio J.Kelero eilėraščio? Pusėtinas jis tas eilėraštis - būna ir blogesnių. O ir Keleras gereasnių yra parašęs. Atsitokėk, jau įstrigai toje inertiškoje gynyboje ar prieštaroje. Ženk toliau, išsivaduok nuo tokių " šedevrų" kaip šis vidu- vidur - iniškas eiliažodių eilėraštis...Bet parašyk dar, būtinai, įrodyk save!
Nuotaika yra šiame eiliažodyje Aušros Vartai, bet žodžių ir painiai kuriamų metaforų sangrūdos gožia ir išdraiko eilėraštį kaip nuoseklų nuotaikos ( bent jau) Vienį: Aušros Vartai( penkerius metus gyvenau ir kasryt juos mačiau, ir visai kas kita juos menanr kirba many: įvairaitemė polifonija nelyg Š Saukos paveiksle, o ne vien ši melancholiška nuotaika tarp žodžių pertekliaus, nenuosaikumo, nesuvaldymo). tebūnie, Erika, tavo tiesa: esi išaukštinta vien už mergiškas - moteriškas galimybes / potencijas. O aš pasilieku nuosavame kretinizme, jei šis eilėraštis yra gera poezija. Tebūnie...
Standartiškai „poetiškai“ paskiesta - kretiniškai pasimaskatuota, bravūriškai taip - „patriotiškai, vilnietiškai“, kaip sako nerka. Ir nėr čia reikalo aiškintis, raimi, nebent J. Kelerui.
Pagarba tau, Toto. Tiesiog pasijutau šarmiškai lengvai parašęs...o dar Erika( Drungytė?), jos priekaištėliai, rekomendacijos skaityti respubliką. baisoka akimirksniu tapo. Juliau Kelerai, priimki stoiškai: įspūdžiai, įspūdžiai, o ne nuosprendžiai, o ir mes patys sugūrame lyg pakrantės banga į smėlį, o išlieka vien tekstai - geri tekstai. Šis - abejoju, atleisk. Atleisk ir Tu, Toto: už andainykštę mano sumaištį.
poezijos megejai, kurie perskaite eilerasti ir suprato ji, neitiketai siaubingai supyko ant tuju, kurie nesuprato poeto intencijos ir neskaidrios nuotaikos bei minties. kodel? dar karta pastebim, kad mums per sunku, kai is eiles, dviejuose posmuose, ne viena eilute niekuo nesirisa su esancia pries ir po. ir isties galvos tuomet susisuka, nes autorius nepaliko jokio telepatinio kodo, issisifruoti metaforu distrofijos prasmes. ir sunku patiketi, kad zmogus kazkada parases nuostabiu dalyku, leidzia taip neatsakingai elgtis savo paties ir gerbeju atzvilgiu. tikimes, kad tikras meistras zino atsitiktinumo ribas ir tas ribas, kuriu jis negali sau leisti perzengti.
Ko gero tik a.a. Servantesas žino, kodėl don Kichotas Navakas paliko savo ginklanešį srutų duobėj. Kažko nepasidalino. Vyno? -- ne. Dulsinėjos? -- ne, ne jiems. Aaa, "kultūrinės spaudos" ploto. Kreivi veidrodėliai. Bet bent vienas dar sugeba kažką (Kęęęssstutis, kaip mėgsta prisirpusios 55-metės tarti). O Keleriukui kelias tik atgal -- būti štatų "Draugas" "žvaigžde". Na, neišgimdys jis nieko. Nebent kokį plastinį smegenų riebalų nusiurbimą atlikus.
nežiūrėk į langą, žiemos ir sniego nėra,
atversk kalendorių ar day.lt.
patiną nuplovė vakarykštis lietus.
kvėpavimas siurbčioja vakarykšte diena.
ryto apniukusio debesyje akys tik mirkčios,
skustis nėra jau kada. suspaudžiau riešą.
venos ne mėlynos, juodos.
praskiriu adata tamsą, griūnu ant sermėgos.
nepalik šito miesto, turi žindyt kūdikį,
kurį sapnavau eidamas skersgatviu link tavęs.
prasilenkėm rotušės aikštėj,
pasukau link stoties, tu -- vokiečių gatve.
ryto skersgatviuose slypi kažkas, vengiu Bokšto gatvės
praeisiu pro bromą, žegnosiuos ir trauksiu
naktinių plaštakių apsėstas. bet jau neilgu.
numirsiu stoties laukiamajam.
Čia jau asmeniškumai. Nekreipkit dėmesio. Vaikystės įtaka tolesniam būviui. Kai daug metų girdi kas dieną "Durnas kaip Keleras" ("Ąžuoliuko" folkloras aštuntam dešimtmetyje), tai ir po tiekos metų į Kelerą vis dar taip ir žiūri...
Mea culpa
Aušros vartai - lelijos ir Marija
net ir žiemą nebuvo žiauri sutema
tas dangus toks sušlapęs pražilęs
ankstus rytas - sapnai,jie apspangę
akių nebėra
jos apspangę, nes mato tik tai, ko nėra
nieks skafandro nepatiesia kilimo mylimo
kūdikėlis seniai prisikėlęs - nemiręs
vis dvejoju, ar išvažiuot man į kaimą?
taip dainavo kaušpėdas antinas
mobiliakas sutiksi ir laiką ir datą
ciferblatų seniai jau nėra, nes tėvas numiręs
taigi niekas manęs čia nelaiko nemato
jis per erdvę parodo traumuotą tėvynę
ar tau taip atrodo šlepetėmis
per gyvatyną?
vartai tie - ne burna
užplikau tik pelyną.
aš matau ne tik langą
o jis tik lelijos
prabundu per tą naktį daug syk
nes nesu miręs
o tėvynė manyje, kol gyva
be kvėpavimo kriokia kažkas
ji sava, ryto skersgatviuos vaikšto
mano dvasia
sniego nėr? jį padėjau į šaldytuvą.
laikrodžių nenešioju, nes tėvas numiręs,
o laikas - tik nuojauta
pasirink tik save, nes nėra iš ko rinktis
miestas žino tik tai, ko pats negali žinoti
o erdvė ir visa kita yra. bet ar mums tai žinoti?
vartai? pragaro- cerberio-o gal grįžimas namo?
o kur tie tavo namai? kiekvienam nelygu kaip pasirinkti.
kopėtėlės be laiptų - kilimas į šviesą?
ar viena ar esi dar tu dviese?
ar išdvėsęs leisgyvis tiesėj?
ar diena ta tėra išgyvenimas šiandien?>
tai kodėl tAi kodėl taip nudvėsę?
egzorcizmo nebijau, ji toleruoju, nes kitaip dar isliksiu gyva. nes daug kas susijes su nelabomis dvasiomis, kurie noretu mane taip sudeginti ant lauzo. o is tiesu sudegins save, per daug tiesmukiskai parasiau. nesvarbu, o gal svarbu?
tu pažiūri į veidą, o veidas jau tampa žeme,
atsibudusiam kūnas gyvena tarytum nė sykį nemiręs,
o degtinė čia pat, ji nevirto kraujuota puta, ji gyva
kaip spazmavimas skrandžio – pulsuojantis, nepaskutinis
ar gali pasirinkti ką nors? nežadėk, aš žinau,
tai sunkiausia, ir kūnas, savaime, tai žino –
jis tau atveria gerklę, jis parodo degtinę
ar, bent man jau atrodo, Vartus