ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-15 nr. 881

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Nuojauta. Giltinė, ožys, gaidys ir gervė. Į Gedimino pilį! (2) • PETRAS RAKŠTIKAS. Lyja ir lyja (2) • VIAČESLAV AR-SERGI. Eilės (1) • -pz-. Sekmadienio postilė (2) • HENRY FLYNT. Brendo teorija (11) • -rd, dp, kp-. Gerbiamieji! (35) • ALGIMANTAS BALTAKIS. Gimiau pačiu laiku (26) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (11) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Jurga Barilaitė. Audra stiklinėje. 2003 (7) • ROMAS DAUGIRDAS. Eilės (24) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (31) • JONAS VAICEKAUSKAS. Smūgis – ritmasRASA JANONYTĖ. Vaizduoklio užsklandos mįslės (2) • GINTARĖ BERNOTIENĖ. Savivokos paradoksai (1) • ZBIGNEVAS GRICEVIČIUS. Eilės (3) • VAIVA GRAINYTĖ. Valakampiai (10) • TIMAS PETRAITIS. Jonuko batukai (5) • o iš kur tu žinai, kad mes Dievui nepatinkam? (424) • 2008 m. vasario 22 d. Nr. 8 (882) turinys (3) • kiekvienas turi savo misiją, didesnę ar mažesnę (108) •

Nuojauta. Giltinė, ožys, gaidys ir gervė. Į Gedimino pilį!

JURGIS KUNČINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pilies kalnas. 1861–1866
Albert Swieykowski

Nuojauta

Žiema šiemet įsibėgėjo kaip reikiant, užvertė kalnais sniego, aukštybėse pakibo ne angelai, o gyvybei pavojingi varvekliai, gatvėse susitvenkė automobilių grūstys. Paskum tarsi susitupėjo, atslūgo, užtat padvelkė kone tradiciniu gripu, kuris, kaip ir Giltinė, pjauna nepaisydamas nei tavo rango, nei tarnybinės ar visuomeninės padėties. Po švenčių laikotarpio – Kalėdos, Naujieji metai, Trys karaliai – stojo toksai tarsi tylus laukimo metas – kiekvienas vis dėlto kaži ko laukia. Studentas – sesijos pabaigos, bedarbis ar vieniša motina – pašalpos, kalinys – laisvės. Taip belaukiant, vasario antrąją ir Grabnyčios praėjo, dar vienas žiemiškas ženklas slidžiam ir pavojingam jos kely. Kai kas gal laukia ir kaip lipduko mums priklijuotos Valentino dienos – tai bus vaikučiams širdelių karpymo! Vis labiau įprantam svetimom plunksnom puoštis; gal praeis ir ši mada, kaip jau atsikandam vakarietiškų delikatesų ir mieliau kramsnojam namuose keptą duonutę? Duok Dieve.

Keistokas vis dėlto metas toji žiema. Turėtų būti toks giedros meditacijos, susikaupimo, triūso laikotarpis, žiemą kaip niekuomet gal reikalinga geroji namų dvasia, bent jau iliuzinė. Tai ne. Vis kas nors sukrečia, papiktina, suerzina, išmuša iš vėžių. Ir aidi šūviai Lietuvoj, kaip tikrų tikriausiuose Laukiniuose Vakaruose, o ir ne laukiniuose. Ką gi, vienas TV serialas taip ir vadinasi – „Tegu kraujas liejasi laisvai!“. Per daug to kraujo šią žiemą, kad ir pasiutusio – turiu galvoj Panevėžy išpyškintus banditus. O Kauno duobkasiai iškart pakėlė įkainius – tokia žiema! „Draugas Mauzeris“, anot Majakovskio, Lietuvoje dabar vadinasi bereta, kai kurie laikraščiai išsamiai aprašė puikias šio ginklo kovines savybes, tad jo kaina Gariūnuose ir kitur tikriausiai gerokai šoktelės. O kur dar mažieji plėšikučiai, sūrvagiai, smurtininkai? Ne, medituoti nelabai rasi laiko. Satanistai, šventyklų niekintojai, tonomis gabenamas pilstukas... Keistai broliai lietuviai įsivaizduoja Laisvę ir dar keisčiau „gerą gyvenimą“. O kuo viskas baigiasi? Gaisrais, sprogimais, šūviais, peiliu į nugarą... Išgirdęs gyvą, nuoširdų žodį, net krūpteli: nejau dar aplink esama žmonių? Esama, ir ne taip jau mažai. Tik jie vis tokie tylūs ir veik nepastebimi, kaip ir patsai tikrasis gerumas. Jis nemostaguoja rankomis, nešvaisto pažadų ir nerodo lentelių, kuriose matyti, kaip vis geriau gyvename. Dvasios jokiomis lentelėmis, kreivėmis ar grafikais neparodysi – ji nei pasveriama, nei išmatuojama centimetrais...

Daug minčių kilo perskaičius Nobelio premijos laureato švedo Päro Lagerkvisto knygą „Barabas“. Nemėgstu kitiems piršti knygų, bet „Barabą“ – peršu. Taip, tai tas pats Barabas, kurį turėjo nukryžiuoti vietoj Jėzaus Kristaus. Lagerkvistas paseka likusį šio plėšiko, galvažudžio, o vis dėlto žmogaus gyvenimą. Ir tai ne sentimentali atsivertimo istorija, o išties skvarbus žmogiškos dvasios skerspjūvis – skaudus, negailestingas, drastiškas ir vis dėlto netikėtas. Nelengva skaityti tokias knygas, tai kaip darbą dirbti. Kita vertus, tasai Barabas tikras šiuolaikinis žmogus – jis ir netiki Dievo esimu, ir niekaip negali be to Dievo apsieiti, visa kur jaučia jo buvimą. Čia tikriausiai ir slypi didžioji nūdienio Homo sapiens tragedija. Ir pamokslai čia vargu bau bepadės. Prisiminiau Wolfgangą Borchertą, anksti mirusį rašytoją. Viename apsakyme jis teigė, kad kiekviename mūsų slypi Jėzus ir Neronas... Žinoma, literatūroje viskas įmanoma, bet kad mūsų gyvenimas jau pranoko bet kokią literatūrą. Kas toliau? Nuojauta kužda... Ką kužda nuojauta? Kiekvienam tikriausiai vis ką nors kita. Perskaičius „Barabą“, nuojauta man kužda tikėjimą – blogis irgi turi dugną. Kad ir koks gilus jis būtų. Kad ir koks gilus...

1997.II.4


Giltinė, ožys, gaidys ir gervė

Giltinė, ožys, gaidys ir gervė. Nebloga kompanija, argi ne? Dar pridėkime velnią, arklį, baidyklę, Lašininį su Kanapiniu, dar atsiveskim iš Žemaitijos Morę! Tik mūsų čia ir betrūksta! O ir pono Gavėno, ne tokio jau reto pono Lietuvoje... Užgavėnės, Užgavėnės! Jau čia pat, jau ant slenksčio, jau trypčioja pas duris ar pas langą, kyštelėdamos kumpanosę fizionomiją ar pakulinę ševeliūrą – Užgavėnės! Žiema, žiema, bėk iš kiemo! Užgavėnių blynas toks didelis, kaip mėnulio pilnatis – visai Lietuvai jo pakaks ir dar kaimynui latviui liks – negi gaila? Daug ko gali pristigti per Užgavėnes – tik ne blynų! Visiems klius – ir tam, kurs „Stikliuose“ linkęs pietauti, ir tam, kurs kasdien kruopienę verda ir dar džiaugiasi tokios turėdamas. Ir tam su lapine kepure, ir tam su studentiška kepuraite – Užgavėnės!

Tarybinėj enciklopedijoj straipsnelis „Užgavėnės“ baigiasi tokiais žodžiais: „Kai kuriuos papročius tarybiniais laikais kūrybiškai perima pavasario šventė, organizuojama ir miestuose.“ Geriau nė nepasakysi! Tas begalinis kūrybiškumas, atida „liaudies tradicijoms“! Net sovietai jų nelaikė rimta „nuodėme“. Užgavėnės – ne Kalėdos, ne Velykos, ne Pirmoji Komunija ar vaikų katekizavimas. Ak, girdi, tegul siunta sau, jei nori! Baisaus čia daikto!

Kad ir ką sakytum, pirmučiausia pajunti, kad žiema jau ima ir persirita į antrą, paskutinę, savo pusę. Kad greit ji taps velione, nieku, išnyks tarsi būti nebuvus, nors prieš galą dar kaip reikiant pasispardys ir parodys savo nagučius. Tokia jau tos žiemos prigimtis, beveik kaip žmogaus, tos pačios gamtos kūdikio. Neretai pagalvoju: o vis dėlto puiku, kad Dievas skyrė mums gyventi tokiam krašte, kur gyvi visi keturi metų laikai, vardyti jų nesiruošiu, patys žinot. Gal ir žmogus tokiame klimate įvairiapusiškesnis, atkaklesnis, apsukresnis? Galbūt. Ką būtų rašęs Donelaitis gyvendamas subtropikuose arba už Poliarinio rato? O dabar jo saulelė sulig kiekviena diena vis aukščiau įkopia į Dievo dangų, vis iš aukščiau į mus pasižiūri, ir ne didybės pilna, o vis meilesnė, vis labiau laukiama ir geidžiama. Jau ir ponas Perkūnas šią žiemą spėjo gražiai pasibaladoti, tarsi primindamas – nebe už kalnų! Renkitės, ruoškitės, rinkite sėklą, aš jums dar pabelsiu, priminsiu!

Užgavėnės tarsi uvertiūra netolimam pavasariui. Gražu, kai jos virsta savaimingu, nepritemptu, niekieno specialiai neorganizuojamu renginiu, už kurį kažkas yra atsakingas. O „atsakingų“ juk visuomet būdavo – ir už Velykas, ir už Kalėdas. Tik, žinoma, iš kitos pusės.

Ak, ištieskime pečius, atloškime saulėn galvą. Nebijau aš šitokio patoso, kartais tai nėra blogas jausmas, jei tik jis ne tuščias, kaip pas mus dažnai būna. Tegul net didžiausias skeptikas, gavęs didelį blyną, sviedžia jį aukštyn ir pagauna plačia, pavasario pasiilgusia burna! Tegul spraga laužuose Morė ir Lašininis, sudie, žiema!

Pamenu, vaikystėje net naktį keldavomės ir lėkdavom prie Nemuno žiūrėti vos prasidėjusio ledonešio. Kas per reginys! Ir dabar kelčiausi, jei tebegyvenčiau prie Nemuno. Iš kaži kur jau girdėdavosi grumėjimas, dundėjimas, baisus traškesys, tarsi žiemai be jokio gailesčio būtų laužomi tvirti sausi kaulai. Na, o jau paskui pajudėdavo... Visą dieną galėtum žiūrėti, kaip išsivaduoja peržiem kalinta upė! Man rodos, kažkas panašaus yra ir su Užgavėnėm. Tik gal mes santūresni, abejingesni, atsainesni pasidarėm? Be reikalo. Vis tiek nutinka kaži koks lūžis. Ir duokdie, kad į gerąją pusę. Kad smagiau būtų, kad linksmiau. Gyvuokim! Užgavėnės!

1997.II.4


Į Gedimino pilį!

Saulėtą, bet dar pilkšvą priešpietę sumaniau užkopti į Gedimino kalną. Net krūptelėjau: bene dešimtmetį čia nebuvau! Gėda. Kaip tariau, taip padariau. Pirmučiausia norėčiau pranešti džiugų faktą: šiandien kryžiuočiai ar kitokie priešai iš anų laikų nieku gyvu nebepaimtų Gedimino pilies! Visi ik vieno pasismeigtų ant kapitalinės geležinės tvoros smaigų. Panašiom brangiom užtvarom kitados mėgo tverti gubernatorių rūmus, caro generolų „osobniakus“ ir panašius valdiškus pastatus. Devynioliktajame amžiuje karininkams ir damoms nutiestas takas į kalno viršūnę šiandien apmūrijamas dekoratyvine akmenų sienele. Panašiai kaip Cvirkų Petro stovylos papėdėje. Šitai dar būtų galima suprasti ir pateisinti: kalnas slenka, reikia jam „paspirties“.

Štai ir užkopiau. Dabar į pilį, Gedimino bokštą, valstybės ir Vilniaus simbolį! Ričardo Gavelio drastiškai išvadintas „falu“, bokštas ėmė ir pakeitė savo siluetą – itin gerai jis matomas nuo Žaliojo tilto puošmenų. Tikrai, atsistojęs šalia „Darbininko ir kolchozninkės“, apstulbsti: prie bokšto, šalia flagštoko, priklijuotas kaži koks „kugelis“, kitaip nė nepasakytum. Lipu lakuotais laiptais – įvijais! – į patį viršų ir dar kartą žagteliu: čiagi ne „kugelis“, čia paties „moderniausio dizaino“ būdelė – stiklinė, su durimis, ant kurių puikuojasi užrašas „Stumti“. Didesnio svetimkūnio čia neįsivaizduotų net nežabota fantazija... Dvelkteli „Adidas“, „Metaxa“ ar „Burda-Moden“ kontoromis... Daug kam patiks ir prašmatniausių restoranų klozetus primenanti rausvų plytelių danga apžvalgos aikštelėje. Kad taip būtų buvę ir kunigaikščių laikais! Apvedu akimis seniai regėtą panoramą. Gražu! Visos bažnyčios. Raudončerpis senamiestis. Antai ir Markučiai, o kitapus Žvėrynas – diena vaiski. Matomi ir Vilniaus kalėjimai – bažnyčia ir gamybiniai korpusai Rasų gatvėje bei Lukiškių citadelės cerkvės kupolas. Pietryčiuose dunkso caro laikų monstrai – į mastelį nebetelpanti Geležinkelių valdyba, o aukštėliau, J. Basanavičiaus g., cerkvės svogūnai – Romanovų dinastijai švenčiant 300 metų patvaldystės sukaktį tokių cerkvių – tipinių, kaip karvidžių! – imperijoje ir buvo pastatyta lygiai 300. Dar keli „dangoraižiai“ Kalvarijų pusėj, vadinamajame „Harleme“. Pilkšvi Žirmūnai, siaubingi Sporto rūmai, ypač iš žvirblio skrydžio žvelgiant. Ir į betoninę Prokrusto lovą įsprausta, saikingai patvinusi Neris.

Leidžiuosi į atnaujintą ekspoziciją. Gediminas nagus nusigraužtų iš pavydo: koks parketas! Tikrai, prezidentas nepagailėjo pinigo – kalavijai ir kirviai švyti kaip nauji, šarvai ir paveiksliukai irgi. Viršutinis aukštas užrakintas – gal čia įrengs banketų menę? Juk jau buvo „Naujajam Židiny“ rašyta, kad prezidento inauguracija prasidėjo pagoniškoje Gedimino kalnelio atmosferoje. Tik vėliau nusileista į krikščionišką Katedrą, o paskui nukeliauta ir į sovietmečiu budavotą socialistinį rojų – parlamentą.

Už visą šį grožį paklojau tris litus, bet kasininkė maloniai pranešė, kad atvykau laiku: nuo gegužės lankytojai plos jau keturis litus, o vėliau, girdi, apžiūra dar brangsianti. Pamaniau: kokie nors apsukrūs konkurentai galėtų panaudoti tą bokštelį šalia Bekešo kalno. Panorama nuo jo, ko gero, netgi įspūdingesnė.

Nusileidau lauko akmenimis grįstu šiauriniu taku Arsenalo pusėje. Vyrai tebetvėrė aštriatvorę. Vis tiek kas nors pasismeigs – jei ne kryžiuotis ar maskolius, tai koks nelaimingas įsimylėjėlis. A, dar pamiršau pasakyt: labai keistai nuteikė ir neva konservuoti, neva kiek atstatyti Aukštutinės pilies griuvėsiai. Nesu specialistas, bet padvelkė dekoracijom, muliažais, meno saviveikla. Tik ne Vilniumi, tik ne senove. Varge, varge, pagalvojau, jei valdžia šitaip atstatys ir Žemutinę pilį, toli pagarsėsim! Gal tada jau geriau tie „angarai“ su intermada „Vogue“ ar kaip ten. Kita vertus, pamaniau, jei Signatarų namai buvo patikėti kunigaikščiui Vilgaudui, kuo prastesnės bočių pilys?

Tokia buvo priešpietė – sodri lapija dar neslėpė architektūros ir skurdo griuvėsių senamiestyje. Nebuvo šįkart ant kalno ir kryžiuočio iškamšos su purpuriniu (!) apsiaustu – prie didžiausio pilėnų nedraugo, menu, čia siūlė nusifotografuoti vietiniai meistrai. Ne Bułhakas, žinia, ne Czechowiczius... O Bokštas, dingtelėjo mintis, išties sumodernėjo – negėda bus ir kokį verslininką iš svetur atsivesti. Ir nepaslys, ir kelnių neišsibaltins. Stinga nebent palydovinių antenų, gal radarų ar kosminio ryšio aparatų. Juk dar caro laikais čia stūksojo bene pirmoji imperijoje telegrafo būdelė. Tradicija ne tik atgaivinta, bet ir pranokta. Nueikit, įsitikinsite.

1996.IV.18

„Mažoji studija“

 

no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


110354. jooo2008-02-19 12:06
Žiemą būtinai reikia sniego, viskas balta, blizga kaip raganų smegenys ištaškytos( na gerai gerai kam nepatinka galit rinktis: gyvenimas tampa, kaip cukraus pudra pabarstytas), visas gamtos numirimas, mūsų problemos ir bėdos taip gražiai po sniegu pakavotos ilsisi

110355. jooo2008-02-19 12:14
ir Trakų pily atnaujinta ekspozicija: papildyta Algirdo Mykolo Brazausko medžioklės trofėjais, keistai kažkaip tos liūtų antilopių ir buivolų galvos ten žiūrisi,o labiausiai pažemintas atrodė tigras - jo kailis visas apsiūtas tokiomis aksominėmis kvarbatkėlėmis, kaip kokie moteriški apatiniai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 4 iš 236 
1:43:48 Feb 27, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba