ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-25 nr. 858

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Pacifistinis (34) • PETRAS RAKŠTIKAS. Juodoji Angelė (3) • ALVYDAS ŠLEPIKAS. Aš pamiršau pasiimti skėtį (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (271) • Su svečiu kalbasi Laura Laurušaitė. Māris Rungulis: perleisti per rakto skylutę (1) • BĀRBALA STRODA. Širdies reikalų zoologijaJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (111) • DALIA STAPONKUTĖ. Mažaraštis-mažakalbis-mažareikšmis: graikai vs lietuviai (25) • YOKO TAWADA. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (9) • RENATA ŠERELYTĖ. Dvi šiuolaikinės pasakosMARIJA GER. Haris Poteris ir vertimo keblumai (64) • EMILIJA LIEGUTĖ. Yra toks kaimas Musteika (3) • 12 PAGALIUKŲ (3) • Manęs jau nėra toje vietoje, kur tu atsukai nugarą (247) • 2007 m. rugsėjo 1 d. Nr. 33 (859) turinys (19) •

Širdies reikalų zoologija

BĀRBALA STRODA

[skaityti komentarus]

Laima Muktupāvela. Totēmi. Rīga: Jumava, 2007. 249 p.

Aistringo raudonio tonais apipavidalinta antroji Laimos Muktupāvelos smulkiosios prozos knyga „Totemai“ latvių literatūros žinovui mažai kuo pasirodys nauja, greičiau jau patvirtins jo sąmonėje nusistovėjusią autorės renomė. Ypatingas jos rašymo stilius, kuriam daugelis priskiria kasdienybės garbintojos pirmavaizdį, o kiti nedelsia įžvelgti net magiškojo realizmo bruožų, stabilizavosi jau sulig pirmaisiais literatūros kūriniais ir liko bemaž nepakitęs – neišpuoštas, neišdailintas, tačiau ir visiškai neprižemintas. Ir formaliai rinkinys „Totemai“ jokių paslapčių nesaugo, net jei tokių būtų, autorė jau įvade atskleidžia visas kortas, kuriomis žais šiame kūrinyje: „Toteminiai mitai nėra tik fantastiški žmonių ir gyvūnų giminiškumo vaizdiniai. Senuosiuose mituose apie zooantropomorfines būtybes dažnai išvis ištrinamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno. [...] Viskas gyvenime priklauso nuo meilės jausmų išraizgyto tinklo. Tai mes vadiname dauginimosi instinktu, kuriuo mus gudriai apdovanojo gamta. Šį instinktą vadiname ir kitais vardais – supratimu, prisirišimu, pasitikėjimu. Turime savų ožių, ir gegučių mums užtenka, tačiau kartais būname kaip lapės, lūšys, vėžliai, paukščiai. Skraidome, ropojame, plaukiojame.“ Čia galėtume šūktelti: anoks čia atradimas – tai tema, kurią pasaulinėje literatūroje jau nuo neatmenamų laikų eksploatavo tiek tokie fabulos ir alegorijos milžinai kaip Ezopas ir La Fontaigne’as, tiek moderniųjų gyvūninių pasakų autoriai, pradedant nemirtinguoju George’o Orwello „Gyvulių ūkiu“, baigiant mūsų pačių Regīnos Ezeros „Zoologinėmis novelėmis“. Tačiau smalsumas skatina pasigilinti, kaip Muktupāvela varijuoja seną it pasaulis žmogaus-gyvūno dvasinio ir kūniško dualizmo temą.

„Visi pasakojimai tikri. Asmenys neišgalvoti, situacijos realios“, – tame pačiame įvade deklaruoja autorė, ir skaitytojui prieš akis išties ima rikiuotis dažniausiai pirmuoju asmeniu pateiktos atlapaširdės refleksijos, prisiminimai, dienoraščio ir publicistikos fragmentai bei sapnai, kurių herojė neretai būna pati autorė arba vienas iš jos „aš“. Pavyzdžiui, pirmasis rinkinio apsakymas „Vilkolakis“ („Šiaurės Atėnai“ apsakymo vertimą spausdino 2007.II.24 – red.) siužetiškai net neprimena apsakymo, veikiau teminę esė – sąmonės srauto vedamą rašytojos autopreparaciją, kurioje įvairiais rakursais (taip pat ir pritemptais) rūpestingai mėginama pagrįsti analogiją „rašytojas kaip vilkolakis“. Kūrybos procese jis persikūnija, tampa neprognozuojamas ir ima priklausyti kito pasaulio „gyvūnijai“. Tarpais vis dėlto atrodo, kad apsakyme vyksta kūrybinės profesijos glorifikacija, o rašytojos argumentai sukasi ratu, Muktupāvelai įterpiant sau būdingų folkloro atodangų ir fantastikos motyvų, nuorodų į savo darbus, literatūros istorijos faktų ir finišuojant psicho-sociologinės analizės bandymu. Tačiau nedidelės apimties apsakyme visa tai susiraizgo ir padaro pernelyg eklektišką įspūdį, o atmintyje įsitvirtina tik centrinė analogija – visi kiti žodžių verpalai išnyksta.

Kitą dominuojantį rinkinio niuansą žymi antrasis apsakymas – „Liūtė“, kuriame asmeninė patirtis telpa į nedidelį supaprastinto stiliaus kelionių dienoraščio fragmentą. Keliaudama „iš apsakymo į apsakymą“, pasitelkusi seną, o gal pačios sukurtą legendą, pasakotoja piešia paveikslą moters-motinos-prostitutės, „liūtės“, kuri sykiu yra ir nėra ji pati, kuri savo dukroms mėgina pateikti išmintingų pamokymų virtinę ir kartu puola į pragmatiškai moteriškos gyvenimo meilės glėbį.

Ši fantastiniais elementais tonuota dviguba tematika – subrendusios („keturiasdešimties su uodegyte“) moters savianalizė ir savotiškas feminizmo manifestas tiek iš moters (žmonos, namų šeimininkės, gimdytojos), tiek iš profesionalės (literatės, pasaulio stebėtojos, pasakotojos) pozicijų – tęsiasi per visą knygą, kiekviename apsakyme vis kito gyvūno vaizdinio asociaciniu principu preparuojant mumyse tūnančias dvilypes būtybes, gyvūniškumą ir žmogiškumą, tai galiausiai pasirodo tas pats. (Reikia pasakyti, kad kai kurie „totemai“ gyvūnų pasauliui priskirtini labai sąlygiškai – kritikas Rimandas Ceplis kaip patį netikėčiausią mini koralą, tačiau bene įdomiausias „gyvūnas“ yra Airijos latvių Pelenės „totemas“ – undinė.)

Tariamas asmeniškumas vis dėlto apgaulingas, nes naratorė iš apsakymo į apsakymą akivaizdžiai keičia pavidalus – įsijaučia čia į psichoterapeutės, čia į seno pono išlaikytinės jaunutės klubų paukštytės, čia į vyro – samdomo žudiko vaidmenį. Daugelis tekstų turi paantraštes „istorija apie meilę“, ir tai išties yra keistos, neretai deformuotos, šiandieninės arba archajiškos meilės tarp dviejų gyvų būtybių, tarp gyvos būtybės ir nematerialaus objekto formos, lakūs ir egzistenciškai biologiniai pojūčiai, kuriuos autorė aprašo tiek su postmoderniai skeptišku šypsniu, tiek su senamadiškai poetiniu romantizmu, tačiau šios pasakojimo manieros susilieja ir mainosi net viename apsakyme.

Iš pradžių atrodo, kad didelė dalis apsakymų iš viso nebuvo skirti publikuoti – taip pabrėžtinai neišdailintas jų stilius, o ir tematika dažnai lieka kyboti ore. Bet kai perskaitai visus, pajunti, kad jie tikslingai ir lengvai vibruoja ant buitiškumo, beveik publicistiniu šnekamosios kalbos stiliumi aprašyto išgyvenimo ir grožinės kūrybos ribos, į juos organiškai įsiterpia Muktupāvelos taip mėgstami folkloro, ypač siaubo folkloro, vaizdiniai ir motyvai, kuriais autorė mėgina ištyrinėti kraštutinumus, iki kurių meilėje – įvairiausiomis šios nuvalkiotos sąvokos prasmėmis – priartėja jos herojai. Kai kuriais atvejais ryšys su „totemu“, apsakymo antraštėje minėtu gyvūnu, visiškai tolimas, simbolinis, prišauktas vien palyginimų – transvestitas kaip abi lytis įkūnijantis sliekas, jauna vyrų suvedžiotoja – lapė, į moters išnaudotojos pinkles patekęs poetas – žalia varna. Ir visgi tarp šių gana fabulinių apsakymų esama tikrų perlų, pavyzdžiui, „Maldininkas. Meilės istorija apie mylimiausiąjį. Patiekalą“, kuriame mylimoji ritmiško, rečitatyvinio monologo fone gamina savo nepatikimam mylimiausiajam salotas, įsivaizduodama patį vyrą kaip šių salotų pagrindinį ingredientą, ir sumaitina jas jam, tarsi atlikdama savotišką užbūrimo ritualą. [...]

Vietomis atrodo, kad autorė mėgina perimti Regīnos Ezeros iki smulkmenų išpuoselėtą „apsakymų vampyrės“ tradiciją – ji nejučia nuklysta į situaciją, kai vienos atsitiktinai suburtos kompanijos dalyviai kiekvienas pasakoja savą istoriją su pasikartojančiu motyvu (apsakymas „Dėlė. Pasakojimai temperamentingam balsui apie draugystę ir meilės ribas“), tačiau atrodo, kad šis bandymas, palyginti su filigraniniais Ezeros motyvų žaidimais, tarsi tyčia apkarpytas, supaprastintas, turinio ir stilistikos atžvilgiu priartintas prie moterų žurnaluose ar leidinyje „Tikras gyvenimas“ spausdinamų straipsnelių, kurie greičiau yra visiems žinomų faktų patvirtinimas ir iš kurių gilesnės prasmės dažniausiai nė neišlukštensi. Taip pat artimi žurnalistiniam stiliui ir vis dėlto patrauklesni, netgi formos atžvilgiu sklandesni tie apsakymai, kuriuose nemėginama per jėgą įsprausti asmeninės situacijos į grožinės prozos rėmus, pavyzdžiui, „Višta. Pasakojimas apie dukterų motinos šeimyninę meilę“. Čia autorė kone realybės šou formatu su geroka ironijos doze išdėsto vieno veržlaus „šeimyninio“ vakaro eigą savo namuose, ir čia bene geriausiai iš visų apsakymų išryškėja Muktupāvelos pagrindinis koziris – kruopščiai nuaustas XXI amžiaus pradžios urbanistinės aplinkos atstovui atpažįstamas faktų ir detalių (dažniausiai buitinės netvarkos) tinklas ir skaitytojo įtraukimas į lengvai įsivaizduojamą (nors dažnai visai groteskinę) situaciją. Susitapatindamas su pasakotoja, jis anksčiau ar vėliau atitoksta identifikuotas dar ir su atitinkamu toteminiu gyvūnu – archajine, gyvūniška prigimtimi, kuri kasdieniškose situacijose dažniausiai nepastebima, bet kartais valdingai iškyla į paviršių. Savotiškam ir, rodos, latvių literatūroje dar nebūtam žanrui atstovauja apsakymas „Elniukas. Nepublikuotas interviu, visą gyvenimą mylint kitą“, kuriame žmogaus išpažintis pateikta kaip žurnalistinio stiliaus ir visiškai ne-žurnalistinio turinio interviu su buvusia aktore.

Tarp daugelio apsakymų herojų aptinkame tiek pačią rašytoją, tiek jos vedusius ir nevedusius draugus, vaikus ar net naminius gyvūnus. Visa tai paverčia „Totemus“ asmeniškai išgyventa, kone išpažinties tipo knyga, tačiau taip ir lieka iki galo neaišku, kiek čia nuoširdaus išsisakymo, autorei bent iš dalies susiliejant su pasakotoja, o kiek – postmodernios atsiskleidimo iliuzijos, kurioje net tariamai asmeninės prigimties faktai reikalingi tik kaip kortų namelio statybinė medžiaga. Pati autorė pripažįsta: „Totemuose“, aišku, daug apsakymų ne iš mano gyvenimo, tai tipiškos situacijos, o galbūt kažkas netvaraus, kas, laikui bėgant, pasirodo, mane pakylėjo ir padarė žmogiškesnę.“ Skaitydamas „kažką žmogiškesnio“ savyje aptinka ir skaitytojas, jį paveikia daugelio rašytojų nuo seno naudojamas triukas – su gyvūnais mes jau nuo vaikystės kažin kodėl identifikuojamės mieliau nei su žmonėmis, galbūt dėl to, kad gyvūnai tokie skirtingi, o mes, kaip sako Muktupāvela, „visi esame tokie panašūs ir tokie gležni“.


www.satori.lv

Vertė Laura Laurušaitė

 

no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 25 
3:13:45 Feb 23, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba