Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-02-15 nr. 3177,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=12257

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

TRUMPAMETRAŽIŲ OPERŲ FESTIVALIS NOA – SINCHRONINIO BENDRADARBIAVIMO APLINKA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Įvykis

Šį mėnesį Vilniuje dvi dienas truks Trumpametražių operų festivalis NOA. Tai jaunimo šiuolaikinės kamerinės operos laboratorija, kurioje įvairiausius bandymus atlieka skirtingų sričių menininkai: poetai, kompozitoriai, režisieriai, solistai, instrumentalistai bei dirigentai, fotografai, videomenininkai ir scenografai. Šis festivalis – didelis jungtinis projektas, subūręs apie 100 smalsių ir atvirų dalyvių (buvusius ir esamus LMTA, VDA ir VU studentus), kurių bendras tikslas – dar kartą apibrėžti tarpdisciplininės operos teritorijas ir įkūnyti, komentuoti, reaguoti bei bandyti keisti šių dienų situaciją. „Entuziastingai gyvuojantis trumpametražių operų projektas kvėpuoja jaunosios kartos (nuo libreto autoriaus iki vadybininko) idėjomis ir principais. NOA – reikšmingas įvykis Lietuvos kultūroje, bylojantis apie jaunimo aktyvumą, organizuotumą ir veiksmo troškimą bei paneigiantis dažną nuomonę apie neva jaunųjų pasyvumą ir abejingumą aplinkai“, – teigia festivalio koordinatorė Ana Ablamonova.

Šiuo metu tęsiasi aktyvus kolektyvinis eksperimentavimas ir vyksta įvairiakryptis bendravimas, kurio padarinius sostinės publika galės išvysti vasario 28–29 d. Vilniaus teatre „Lėlė“. Šiuolaikinės operos pastatymas – vienas rečiausių sceninių įvykių Lietuvoje, o šiame festivalyje pristatomos net šešios ką tik sukurtos operos. Renginio programa intensyvi ir sutelkta: visas operas rengiamasi parodyti per dvi dienas. „Tokio pobūdžio festivaliai kaip NOA pagyvina Lietuvos kultūrinį gyvenimą, praplečia šiuolaikinės operos erdves, o šiuo atveju atveria galimybę prabilti trumpajai operai. Kadangi čia jų bus ne viena, vadinasi, ir suvokimas, kokia gali būti trumpametražė opera, bus įvairialypis – įdomus tiek patiems NOA dalyviams, tiek žiūrovams. Šiame festivalyje bus bandoma pristatyti įvairaus pobūdžio trumpąsias operas: situacinę, psichologinę, onirinę, draminę, abstrakčiąją ar dar kitokią“, –­ kalba poetas Dainius Gintalas.

„Mažai tokių festivalių, kurie, turėdami išskirtinai mažą biudžetą, sugeba suvienyti tiek daug jaunų kūrėjų ir atlikėjų, kurie čia dalyvauja ir dirba tik iš idėjos“, – teigia vienas iš festivalio iniciatorių, kompozitorius Jonas Sakalauskas. Su kolegų pagalba jam pavyko suburti kuriančius žmones, kurie veikiausiai niekada savaime nesusitiktų ir nieko bendro nesukurtų.

Mes

Trumpametražių operų festivalis –­ tai sinchroninio bendradarbiavimo aplinka, kurioje kūrybinė veikla vyksta daug sunkiau, lėčiau, tačiau yra itin naudinga norint siekti geresnės kokybės ir didesnio sąmoningumo. Antai poetas Tomas Andriukonis pasakoja: „Man tai įdomi galimybė pamatyti, kaip literatūrinis tekstas apauga natom, o paskui ir garsais. Tai yra bendraautorystės ir tekstų dialogo patirtis – gali pamatyti, kaip tavo tekstas keičiasi ir tolsta, iš „mano“ tapdamas „mūsų“, o paskui jau ir „jūsų“ ar (ir) galų gale „niekieno“. Tokie procesai man kelia didelį smalsumą ir primena laivelių plukdymą pasroviui.“

„Ypač svarbu, kad atsirado žmonių, kurie išdrįso žengti žingsnį, ir dar svarbiau, kad atsirado tų, kurie pritarė. Reiškia, kad to labai reikia jauniems kūrėjams, reikia galimybės dirbti kartu, turėti vieną tikslą. Didžiausia vertybė čia dalyvaujantiesiems yra kūryba drauge. Visi turime stiprių pusių, ir laimė, kad kiekvieno jos yra skirtingos, o sudėjus kartu gali išeiti labai įdomus junginys. Mes to ir siekiame“, – mano scenografė Simona Finkelšteinaitė. Tad kolektyvinis darbas yra daugiau nei paprastas sugebėjimas veikti grupėje. Čia galima ne tik greitai ir neatidėliotinai surengti diskusijas aktualiais klausimais, kolektyviai kurti ar redaguoti kūrinį, bet ir kartu jausti sėkmę: kiekvieno grupės nario sėkmė tiesiogiai priklauso nuo visos grupės veiksmų sėkmės.

Vis dėlto „skirtingų idėjų konfliktai kolektyvinės sąmonės sąlygomis dažnai baigiasi nuosaikiais kompromisais ar nesusipratimais. Bet būna ir ne tokių tragiškų padarinių – štai dėl tų kelių bekompromisių idėjų ir verta nešti vėliavą“, –­­ teigia režisierius Albertas Vidžiūnas, kolektyvinėje veikloje įžvelgdamas tam tikrų pavojų, o festivalio koordinatorė Ana Ablamonova šią mintį kreipia kita linkme: „Manyčiau, kad kolektyvinis darbas – kaip tik tai, ko trūksta šiuolaikinei visuomenei, jaunosios kartos muzikantams ir menininkams. Aktyviai akcentuodami asmenybes, individualumą, žmonės kartais pamiršta apie galimybes toms pačioms individualybėms bendrauti, dalytis patirtimi, mintimis, mokytis vieniems iš kitų, o gal net bijo bendradarbiauti, tarsi dėl to būtų prarastas šiais laikais taip „vertinamas“ savitumas. Kažkas iš protingųjų sakė, kad ne kiekvienas mums yra draugas, ne kiekvienas mums yra priešas, tačiau kiekvienas mums yra mokytojas.“

Grupės

Kiekvieną festivalio operą kuria kūrybinė komanda, kurios branduolį sudaro libreto ir muzikos autoriai bei režisierius. Čia darbas vyksta tokiu principu: „Kiekvienas iš autorių labiausiai reiškiasi tam tikru etapu, todėl atsiranda galimybė kiekvienam jų išsamiai atsiskleisti. Tai tarsi estafetė: gausiam pradinių idėjų rinkiniui, kurį pateikė prieš tai dirbusysis, menininkas suteikia formą toje srityje, kurią geriausiai išmano, ir perleidžia kitam... Aš tai pavadinčiau sistema, kuri veikia!“ – teigia kompozitorius Albertas Navickas.

Kadangi festivalyje numatytos šešios trumpametražės operos, yra ir šešios kūrybinės grupės: Žilvinas Andriušis (libretas, režisūra) ir Jonas Sakalauskas (muzika) kuria mini operą-etiudą „Gervė ir Gandras“; Julius Žėkas (libretas), Rūta Vitkauskaitė (muzika) ir Olga Generalova (režisūra) kuria operą „Džiuljeta ir Džiuljeta“; Agnė Biliūnaitė (libretas), Rita Mačiliūnaitė (muzika) ir Olga Generalova (režisūra) – operą „Dviskaita“; Tomas Andriukonis (libretas), Albertas Navickas (muzika) ir Vilius Malinauskas (režisūra) – operą „Sesuo“; Žilvinas Andriušis (libretas), Mykolas Natalevičius (muzika) ir Jakaterina Deineko (režisūra) – operą „Bildungas“; galiausiai Dainius Gintalas (libretas), Jonas Sakalauskas (muzika) ir Albertas Vidžiūnas (režisūra) –­ operą „Svingas“.

Taigi NOA dominuoja tokia kūrybos taktika, kai vieną kūrinį konstruoja ir koreguoja įvairių disciplinų menininkai. Taip operos įgauna itin ryškių muzikinių, žodinių, vizualių sprendimų. „Iš tiesų, didžiulė laimė, kad turime galimybę tokios sintezės vyksme dalyvauti, susipažinti su kitų sričių menininkais, o ne gunksoti tos pačios srities atstovus apsėmusioje pelkėje. Kai pajunti tekančius vandenis, kūrybinis gyvenimas įgauna kitą pagreitį, jame randasi kur kas daugiau srovių. Taip formuojasi tam tikra kūrybinė draugija, tam tikra idėjų laboratorija, gaji XX a. 6–8 dešimtmečiais Vakarų Europoje ir Amerikoje. Tokio susivienijimo Lietuvoje labai trūksta“, –­ teigia poetas Dainius Gintalas.

Kryptis

„Operos žanras palankus eksperimentams. Čia tiek daug erdvės, kad net keista, kodėl taip retai prisirpsta toks skanus lietuviškos operos vaisius. Nenoriu niekam grūmoti revoliucija, bet neabejotinai tai bus įsimintinas meninis įvykis, – teigia režisierius Albertas Vidžiūnas. – Šiandieninėje meno erdvėje jau beveik viskas yra įgrisę, viskas suvelta ir susimaišę. Dabar svarbu kuo daugiau meno sukurti ir sėkmingai parduoti. Bet juk menas ne kefyras, kurį išgėręs eini ir nusiperki kitą butelį. Meno negalima kasdien ir be saiko vartoti. Jį reikia skanauti, nes kitaip atšips bet kokie jautrumo receptoriai.“ Festivalio koordinatorė Ana Ablamonova, pabrėždama nevartotojišką šio renginio nuostatą, tvirtina: „NOA nėra skirtas konkrečiam žiūrovui, konkrečiam rinkos segmentui. Šis trumpametražių operų festivalis yra orientuotas į OPERĄ, kultūrą, judėjimą, bendrą kūrybos procesą, idėjas, jų egzistavimą muzikinio teatro kontekste.“

Šio dvidienio tarpdisciplininio meno įvykio dėmesio centre atsiduria garso, balso, žodžio, gesto, vaidybos, realaus ir skaitmeninio vaizdo jungčių ir galbūt atskirčių paieškos, dairantis šiuolaikinės operos alternatyvos. „Istorija rodo, kad būtent operos žanras buvo ir yra didžiausių eksperimentų objektas. Formuojama daugelio meno šakų kryžkelėje, opera yra itin palanki terpė įgyvendinti įvairiausius stereotipų „defektus“. Turint omeny, jog vien pridėjus patikslinimą „kamerinė“, išankstinis vaizdinys pasikeičia akimirksniu. NOA įveda terminą „trumpametražė“, sukeldama (galbūt?) asociacijų su eksperimentiniu kinu, kondensuotai pateikiančiu kūrėjų idėjas. Tokia opera – nauja šio sintetinio žanro atmaina – tuo ir ypatinga, kad rezultatas yra labai „jautrus“ šios „sintezės“ komponentų santykiui, kuris (įdomiausia!) yra labai labilus, o retkarčiais – net ir nestabilus“, – pasakoja kompozitorius Albertas Navickas.

Kadangi šiame festivalyje veikia įvairialypė kūrybinė grupė, operos balansuoja ant eksperimentinio ir labiau tradicinio, radikalaus ir nuosaikesnio meno atbrailos. „Man šis festivalis –­ puiki galimybė dalyvauti įdomiame ir drąsiame projekte, visuomenei tai proga susipažinti su kuriančiu jaunimu, šiuolaikiniu menu bei operos situacija šiandienos kontekste. Ją būtų galima sieti su pasaulinėmis operos tendencijomis, kai muzikinė kalba arba papras­ta ( Johnas Adamsas, Philipas Glassas), arba radikaliai sudėtinga (Karlheinzas Stockhausenas), nuo bel canto iki vokalinių efektų. O vertybės, manau, nekinta – kokybiška muzika, kurią diktuoja kompozitoriaus etika“, – mano kompozitorius Mykolas Natalevičius.

Parengė ASTA PAKARKLYTĖ

 
Rodoma versija 1 iš 1 
3:04:55 Feb 23, 2008   
3 PM 3 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba