ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • SIGITAS PARULSKIS. TinklaiRENATA ŠERELYTĖ. Iš ko padaryta imperatoriaus galvaJORMA ETTO. SuomisRASA DRAZDAUSKIENĖ. Korektūros klaidos (150) • IRENE JANCSY. Prasmės troškimas (1) • PER ERIKSEN. Agnostiškasis gnostikasSIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiASTA JACKUTĖ. Dvigubas pasaulis – dvigubas ženklas (1) • MATAS DŪDA. Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė (2) • MEHMET JAŠIN. PoezijaRITA REPŠIENĖ. "Velnias nėra toks baisus..." (1) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Digerės iššūkis morfinistams (17) • VALDAS KILPYS. Menas netylėtiMARCELIJUS MARTINAITIS. Saulės ciklo leidinys, gimęs su Atgimimu (6) • ZIGMAS VITKUS. Amazonės proskynos ir progresasAUDRA BARANAUSKAITĖ. to riczkaParengė Andrius Šiuša. Aludės aplankymas

Tinklai

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kadras iš filmo "Nostalgija". Rež. A. Tarkovskis

Mes apsistojom nakčiai netoli bažnyčios, galėjome šiek tiek atgauti kvapą. Šventovė buvo kyšulyje, kurį skalavo gėlas, nors ir pavasariškai drumstas, vietomis nesveikai putotas marių vanduo, stovėjo gerokai nuošaliau nuo kitų, balta ir mėlyna spalva nuteptų pamario kaimelio pastatų. Įsirengėme stovyklą pirmoje pasitaikiusioje pamiškės aikštelėje, tarp žemų, kreivai nuaugusių pušaičių ir retkarčiais pasitaikančių išblyškusių berželių. Toliau nebeturėjome jėgų keliauti.

Mūsų kelionė prasidėjo traukiniais – vienas atvežė iki miesto, kadaise vadinto Šiaurės Venecija, per Antrąjį pasaulio karą virtusio dekadentiško grožio griuvėsiais, kitas – iki mažo pajūrio miestelio, nuo kurio ir turėjo prasidėti mūsų žygis per smėlynus.

Vokiška prieškarinė geležinkelio stotis panaši į milžinišką vorą, savo ilgomis lenktomis metalo kojomis ir permatomu stiklo korpusu apkėtusį mažytes aukas, juodas netvarkingai po peronus besiblaškančias besparnes museles. Geležinkelio stotys visais laikais pilnos į plytinčią prieš akis tuštumą skubančių žmonių.

Mes negalėjome eiti pro pasienio punktą, kurį saugojo keletas kareivių, ginkluotų automatiniais ginklais. Vos pamatę kontrolės punktą, pasukome į marių pusę, į mišrų mišką, augantį tiesiog palei vandenį plytinčioje pelkėje.

Pelkė atkakliai priešinosi ir pamažu, nors ir mišku, stūmė mus pasieniečių posto link – vienu metu mes jau aiškiai galėjome girdėti rusiškus žodžius ir užuosti pigaus tabako dūmų kvapą. Judėjome vos vos, kartais iki kelių vandenyje, bijodami užkabinti medžių šakeles, kurių trakštelėjimas mūsų ausyse virsdavo kurtinančiu sprogimu.

Mus išgelbėjo lietus – trumpas, šiltas pavasario lietus, nuplovęs ir kareivių žodžius, ir dūmus, ištirpdęs aštrius garsus, minkšta ribuliuojančia siena atitvėręs mus nuo pavojaus.

Goda paslydo, tikriausiai ant šlapios šaknies, o gal tai buvo žolėje tysantis aptrūnijęs juodalksnio kamienas – jos ilgos rankos ir kojos keletą akimirkų bejėgiškai kapojo tirštą, drėgną orą, o sunki kuprinė neleido tuojau pat atsistoti, ji buvo panaši į didžiulį spalvotą vabalą, apverstą nežinomos, nematomos jėgos, ir aš, ėjęs iš paskos, mūsų voros gale, akimirksnį net suabejojau, jaučiausi sutrikęs, žvelgiau čia į grupę, čia į galūnėmis malančią Godą, lyg klausdamas: ar turiu teisę ištiesti pagalbos ranką, nesulaukęs kokio nors pritarimą lemiančio ženklo.

Goda padėkojo man už pagalbą ir pusbalsiu ištarė, jaučiausi kaip vabalas, kaip Gregoras Zamza, ir mes pratrūkome juoktis, juokėmės iš labai giliai, iš gelmių, į kurias mūsų juoką ir kvėpavimą buvo nustūmusi baimė, juokėmės beveik be garso, rodėme vienas kitam dantis, paskui dengėmės abiem delnais burnas, nes lietus jau traukėsi, o pasieniečių punktas mums vis dar atrodė visai šalia. Jie ir būdavo visuomet šalia, net jeigu jų nematydavai, galėdavai jausti, ir šis pojūtis niekad nebūdavo malonus. Jie būdavo čia pat: žvelgdavo iš vadovėlių, plakatų, iš TV ekranų, iš antkapių veidrodžių.

Mudu su Goda kiek atsilikom nuo pagrindinės grupės, kuri sustojo už keliolikos žingsnių ir kantriai, išskyrus vieną asmenį, lūkuriavo. Nekantrusis buvo Paulius, Godos bičiulis, kaip ir ji, Amerikos pilietis, ir juodu niekaip negalėjo patekti pasieniečiams į rankas. Jie buvo supažindinti su tvarka: visi užsieniečiai turėdavo gauti leidimą išvažiuoti iš sostinės, ką jau kalbėti apie pajūrį, kuris visas buvo pasienio zona, ir dviejų amerikiečių šlaistymasis po ją (Paulius turėjo profesionaliam darbui tinkamą fotoaparatą) būtų neišvengiamai buvęs suprastas kaip šnipinėjimas. Už tokį pažeidimą jų laukė dideli nemalonumai, deportacija iš šalies be teisės sugrįžti. Pauliaus nervinimasis ir priekaištai Godai, kad ši elgiasi neatsakingai, buvo nors ir keisti, bet suprantami.

Kai pasiekėme kopas, lietus visiškai liovėsi, ėmė šviesti tolydžio kaitrėjanti, į patį zenitą įkopusi gegužės saulė, ir smėlis, prieš tai paviršiuje pasidengęs plona drėgmės plutele, vėl ėmė grikšėti po kojomis. Norėdami kuo labiau nutolti nuo pasieniečių, ėjome beveik visą laiką iki prasidedant prietemai, tiktai retkarčiais stabtelėdami trūktelėti iš gertuvių drungno vandens. Nesutikome nė vieno žmogaus, kopos buvo visiškai be civilizacijos požymių, kartkartėmis išgąsdintas mūsų žingsnių iš po krūmo stryktelėdavo kiškis, tolumoje matėme stirnų porą, lėtai bėgančią nuo jūros marių link, krūmuose, arba kai priartėdavome prie miško, krykteldavo nepažįstamo paukščio balsas, sutikdavome ir prieš saulę pasišildyti išlindusių driežų. Net jeigu pasitaikydavo viena kita žvejų valtis marių pakrantėje, atrodė, kad ji čia atplukdyta iš kažin kur ir jau nežinia kiek laiko plakasi į krantą be šeimininko.

Tolydžio prieš mūsų akis atsiverdavo keisčiausių pavidalų smėlio kanjonai. Kai kurių išgraužų formos buvo tokios įmantrios, tokios trapios ir drauge alsuojančios tokiu tobulumu, kad vėją galėjai įtarti esant negailestingai subtiliu instrumentu kažkieno rankose. Už kiekvieno gūbrio, už kiekvienos smėlio pusnies mūsų laukė vis tas pats smėlis, bet drauge jis nuolat buvo vis kitas, vis keičiantis savo konfigūracijas, tarsi norėtų laikiniausiais, nuolat besikeičiančiais rašmenimis perduoti kažkokią informaciją, jeigu ne mums, tai kažkam, kas akylesnis ir jautresnis. Nors gyvų būtybių sutikdavome labai retai ir labai nedaug, pojūtis buvo toks, kad čia pilna gyvybės ir kad kiekvieną akimirką kažkas gali imti judėti ir gyventi visiškai nepriklausomai nuo biogenezės dėsnių.

Pamario žvejų kaimelis mus pasitiko tuščiais langais, nuplyšusiomis langinėmis, išvirtusiomis tvorelėmis. Siaura gatvele prie mūsų atbėgęs neaiškios kilmės šuo paspausta uodega trumpam stabtelėjo, atsargiai pauostė orą ir neišleidęs nė garso nubinzeno tolyn negrabiai sukaltų pašiūrių link. Ore tvyrojo tokia nuojauta, kad arba mes, arba šis kaimelis priklauso vaiduoklių pasauliui.

Bažnyčia buvo panaši į mumiją, į tuščiavidurį kokoną: jos apsidėje ir fasade žiojėjo plačios skylės, o stogo nebuvo apskritai. Mudu su Inga, greičiausiai stovyklavietėje pasistatę palapinę, kol dar pastato visiškai nepasiglemžė tamsa, apėjome jį iš visų pusių. Skersai visą bažnyčią styrojo keletas į velenus panašių įrenginių, ir visa vienintelė jos nava buvo pilna į ritinius suvyniotų žvejybinių tinklų. Peštelėjau vieno tinklo kraštą ir pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. Simono Petro tinklai, pasakiau Ingos adresu, ji patogiai susirangė ant apverstos valties dugno ir išsitraukė cigaretę. Rūkysi, paklausė išpūsdama pirmuosius dūmus, rūkysiu, atsisėdau šalia jos ant per dieną įšilusios valties, rūkyk, pritariamai pakartojo ji, paskui, pastorinusi balsą ir nutaisiusi bažnytinę intonaciją, pridūrė, jeigu ne, padarysiu tave nuorūkų žveju. Mudu kurį laiką rūkėme tylėdami, nors aš jau seniai norėjau likti vienas su ja ir kalbėti ką nors, kalbėti bet ką, kokius nors nereikšmingus niekus, kad tik girdėčiau jos balsą, matyčiau jos judančias lūpas, aukštai pakilusius, nuolat nustebusius antakius, akis, kuriose atsispindi mano cigaretės ugnelė. Gali būti, kad tarp tų smiltelių yra ir mums skirto laiko atsargos, pasakiau žiūrėdamas į tolumoje stūksančius, net prietemoje švytinčius kopų kontūrus, laikas, kurį bet kuris vėjo gūsis gali išpūsti iš mūsų delnų. Mano balsas tolydžio darėsi patetiškas, bet dekoracijos tam buvo palankios, ir dėl to galėjau nesijausti visiškas sentimentalus mulkis. Kiek patylėjusi, Inga įtartinai džiugiu balsu paskelbė: ji iš tiesų primena laivą, didžiulį žvejybinį laivą. Taip, privalėjau sutikti, tai bene vienintelis bažnyčios išniekinimo atvejis, kai Jot Ka būtų patenkintas.

Į žvaigždes geriausia žiūrėti gulint ant plataus valties dugno, šalia senos, apleistos, tinklais paspringusios bažnyčios, kai orą virpina tiktai vabzdžių ir vos vos į krantą teškenančių bangų skleidžiami garsai. Lenkiausi pabučiuoti Ingos, tačiau pusiaukelėje apsigalvojau. Jos veido beveik nesimatė, tačiau iš jo, o ir viso jos kūno sklido stiprus nepritarimas, toks stiprus, kad aš kone fiziškai pajutau sieną, į kurią atsitrenkiau, sieną, kurią paskui bejėgiškai mėginau pramušti klausimu kodėl, kas atsitiko. Inga prašneko pavargusiu suaugusios moters balsu, tegul, sakė ji, tegul smėlis būna tik smėlis, laikas tik laikas, o šis apgailėtinas pastatas tik pastatas, reikia pagaliau susitaikyti, kad poezijai skirtas laikas jau baigiasi. Ar turi galvoje studijas, ar šiaip, bandžiau neišsiduoti, kad kartėlio gumulas spaudžia mano balso stygas. Ir studijas, ir visa kita, pasakė Inga. Tai buvo slegianti tiesa – studijos baigiasi, artėja vadinamasis gyvenimas, į kurį įžengęs jau nebegalėsi pasakyti, kad aš dar tik rengiuosi tapti žmogumi, tik mokausi daryti klaidas, tuomet jau reiks už klaidas atsakyti. Galbūt tai buvo paskutinė naktis, kai pasaulyje dar veikė poezijos dėsniai. Su tuo visuomet sunku susitaikyti.

Sėdėjome aplink silpną jau gęstančio laužo ugnį pavargusiais, miego voratinkliu aptrauktais veidais, blyškiai atsispaudusiais nežinomo flamando drobėje, ir ikonografė naktis galėjo pati pasirinkti, kokią akimirką sustabdyti ir įtraukti į begalines savo vaizdinių galerijas.

Naktį nubudome nuo triukšmo: virš marių blykčiojo žaibai, o dangaus pakraščiais daužėsi pavasarinis griaustinis. Oras buvo sklidinas būsimo lietaus kvapo, o nuo bažnyčios pusės vėjas atnešdavo garsą, primenantį nesuteptos ašies sukimąsi. Simonas Petras meta tinklus, sušnabždėjo Inga, ir jos žodžius tuojau pat pasiglemžė griaustinio trenksmas. Užmigome taip ir nesulaukę lietaus.

Iš ryto pakrantė atrodė labai keistai, mes net ne iš karto supratome, kas gi atsitiko: visas krantas buvo nuklotas negyvomis žuvimis, vienos buvo stambios, keleto, o gal net keliolikos kilogramų, kitos smulkesnės, bet jų buvo taip tiršta, kad vaizdas atrodė nerealus. Dar nerealiau atrodė marių paviršius, kurio stikliniame paviršiuje aiškiai buvo matyti dėmės, neįtikėtinai panašios į pėdsakus, nuo kranto vedančius tolyn, į kylančios saulės pusę. Niekam iš mūsų nekilo abejonių, jog tai žmogaus pėdsakai. Kiek tai truko, sunku pasakyti, bet mes turėjome laiko pažvelgti vieni kitiems į veidus, kurie buvo be galo panašūs į negyvas pakrantėn išmestas žuvis. Tada pūstelėjo vėjas, vandens paviršius susidrumstė, pasidengė smulkiomis bangelėmis, o kylančią saulę uždengė vienintelis visame danguje debesis.

Pusryčiavome tylėdami, paskubomis, mūsų laukė ilgas žygis per smėlį.

 

no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 30 
10:35:55 Feb 8, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba