Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-02-01 nr. 3175,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=12150

KNYGOS

PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS

Stanislovas Abromavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kauno meno kūrėjų asociacija sumanė leisti poezijos knygų seriją „Poezijos pavasario laureatų knygynėlis“ (redaktorių kolegija – Petras Palilionis, Viktoras Rudžianskas, Eugenija Vaitkevičiūtė, Petras Venclovas ir Dovilė Zelčiūtė). Per kelerius metus ketinama išleisti visų Poezijos pavasarių laureatų kūrybos rinktines.
„Kiekvienas autorius pateikia penkiasdešimt eilėraščių, – teigia LRS Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis. –­ Nutarėme pačiam autoriui suteikti teisę pasirinkti, ką publikuoti.“
Seriją pradeda 1966 m. Poezijos pavasario laureatas, apdovanotas už rinkinį „Požeminės upės“, Algimantas Baltakis, dvylikos poezijos rinkinių autorius.
Tiesa, poetas tarp geriausių atrinko tik šešiolika eilėraščių, parašytų iki 1966-ųjų, kiti – sukurti vėliau.
Algimantas Baltakis (g. 1930) –­ lyrikas, artimas A. Miškiniui. Bandęs išskelti poezijos kibirkštį ir iš negyvų dogmų, bet nepraradęs savo kelio: socialinio jautrumo, konkretumo, gyvenimiškumo. Į ankstyvąją A. Baltakio poeziją atėjo miestas, priemiestis, darbo kasdienybė, žaismingas meilės motyvas. Poetas siekė kalbėti be sureikšminimo, be pozos. Atvira smalsaus žmogaus saviraiška, nuoširdus lyrizmas, paprasta poetinė kalba –­ aiškios ir pastovios A. Baltakio kūrybos ypatybės. Be viešos kalbos, oratorinių intonacijų, poetui būdingos ir intymaus pokalbio gaidos. Atsiskleidžia ir paguodos, tylaus įsiklausymo į pasaulį ir save intonacijos.
Poetas priklauso vadinamajai ketvirtojo dešimtmečio kartai, kuri nors ir prirašė socialistinio realizmo opusų, bet kartu atgaivino pokario metais sunykusią lietuvių poeziją. Knygelėje ieškau senojo ir dabartinio Baltakio intonacijų:

Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas
Nuo ūkuose panirstančių krantų.
Po pirmo apsvaigimo išsiblaivęs,
Aš viską kuo geriausiai suprantu.

(„Anelė 3“, 1951–1956)

Nors skaitant šį posmelį ausyse skamba ilgesinga dainos melodija, šis eilėraštis man – vienas gražiausių rinkinyje. Kaip ir kitas laimingas ketureilis:

Kaip tave man išsaugot, kaip tave
išlaikyti,
Kad paliktum jauna ir lig skausmo
miela?
Aš bandysiu tave amžinai uždaryti
Į eilėraščio narvą – drauge su tyla!..

(„Antilopė“, 1966)

Žinoma, sunku pačiam autoriui vertinti savo kūrybą, atrinkti geriausius eilėraščius. Pasigedau naujausių kūrinių, tačiau iš šio rinkinėlio galima susidaryti įspūdį apie ilgą A. Baltakio poetinį kelią. Poetas kalba paprastai, tačiau gražiai ir įtikinamai:

Nors tavęs nebėr, vis bėga
Tavo moteris ir vyras.
Nepavargsta. Nepasensta.
Bėga amžinai gyvi.

(„Vasara. Bėgantieji“. Stasiui Krasauskui, 1999)

Grožis – amžinas, mes – laikini. Pamenu, kai praėjusių metų vasarį Rašytojų klubo renginyje minint Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato poeto Kazio Bradūno 90-ies metų jubiliejų ir pristatant naują knygą –­ „eilėraščių šimtinę“ „Paberti grūdai“ –­ Algimantas Baltakis sakė: „Man, daug metų dirbusiam redaktoriumi, yra gražu ir svarbu, kad K. Bradūnas daug daugiau laiko skyrė kitiems kūrėjams, o ne savo eilėraščiams.“ Manau, kad šis apibūdinimas tinka ir pačiam Algimantui.
 
Rodoma versija 2 iš 2 
9:40:18 Feb 8, 2008   
9 PM 9 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba