ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Jaustukai, kištukai, archetipai... (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie kelionių ir vaizdų netobulumą (18) • -gk-. Sekmadienio postilėALGIMANTAS MIKUTA. EilėsBRYAN APPLEYARD. Šviesai blėstant (1) • AUŠRA PAŽĖRAITĖ. Dešimties Dievo įsakymų mitasSIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėmsVALENTINAS KLIMAŠAUSKAS. Tapimas savimi: 2006 metų odisėjaSARA POISSON. Sėdintis žmogusCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • GYVENTOJAS. GyvenimasAUSMA CIMDIŅA. Beatričės kilmėSu dailininke RAMUNE VĖLIUVIENE kalbasi JUOZAS ŠORYS. Vešliosios protėvių pievos (8) • VIKTOR LAPICKIJ. StopLAIŠKAI (301) •

Dešimties Dievo įsakymų mitas

AUŠRA PAŽĖRAITĖ

[skaityti komentarus]

Biblija – be galo įdomi knyga. Sunku patikėti? Tai dėl to, kad daugeliui ji asocijuojasi su nuobodžiais sekmadienio pamokslais ir moralistų pamokymais, akis badant iš konteksto išplėštomis citatomis, Dešimt Dievo įsakymų, Sodoma ir Gomora bei šiaip nieko nesakančia fraze: "O Biblija sako..." Ir ką gi ji sako? O sako daug dalykų, jeigu rašymą galima vadinti sakymu. Kas dar neskaitė, siūlyčiau paimti ir pavartyti, panagrinėti kaip detektyvinę mįslę. Ne tam, kad imtumėte nebetikėti tuo, kas parašyta. Biblija yra literatūra, kurioje vaizduojama realybė yra alternatyvi tai, kurią aprašo šiuolaikiniai istorikai. Paralelinė visata. Apie tokias kalba Hawkinsas. Tikėjimo ir moralės realybė taip pat yra alternatyvi. Kaip ir tikėjimas tuo, kad Dešimt Dievo įsakymų, kurie mums žinomi (bent jau vienas kitas – nežudyk, nemeluok, nevok) iš vaikystėje išmokto katekizmo, maldaknygių ar nuogirdų, yra tie patys kaip ir Biblijoje.

GARY GREENBERGAS, Niujorko biblinės archeologijos draugijos prezidentas, autorius ne mažiau kontroversiškų knygų nei Dano Browno, tokių kaip "Mozės paslaptis: afrikietiška žydų tautos kilmė", "Karaliaus Dovydo nuodėmės: nauja istorija", knygoje "101 Biblijos mitas" analizuoja ir Dekalogo "mitą". Nereiktų bijoti žodžio "mitas". Tai fenomenas, kai nematoma skirtumo tarp alternatyvios ir istorikų rekonstruotos realybės, tarp vaizduotės bei tikėjimo ir fizinės realybės, tarp astrologinės prognozės ir charakterio bei gyvenimo duotybių. Greenbergo analizė nepanaikina moralinių nuostatų. Juk dauguma laikosi jų tikrai ne iš dievobaimingumo. Kita vertus, jeigu Bibliją suvoksime kaip tikėjimo liudijimo knygą, nekils jokių problemų. Tikėjimo liudijimas vadovaujasi kitais kriterijais. Jis įžvelgia dalykus, kurių paprastas, kasdienybėje paniręs protas nepastebi. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau Biblijos tyrinėtojų bando atsijoti jos mitus nuo realybės. Pasakojimus, kurių pirminis tikslas buvo tikėjimo liudijimas, kurių kalba buvo tam tikra prasme "užkoduota", bando pateikti be fizinės realybės šleifo ir taip sugrąžinti teologinį matmenį. Taip jau atsitiko su pasaulio sukūrimo per šešias dienas, pirmųjų žmonių sukūrimo ir nuopuolio pasakojimais. Nors yra fundamentalistų, tebesuvokiančių tuos pasakojimus pažodžiui ir taip nuskurdinančių juos bei Bibliją paverčiančių primityviu skaitalu.

Ką gi pastebėjo detektyvinis Greenbergo protas tekste, kuris šimtmečiais buvo laikomas neginčijamu? Toliau kaip laisvą vertimą perteiksiu minėtoje knygoje nagrinėjamą 78 "mitą".

Realybė, rašo Greenbergas, yra tokia: Biblijoje yra keletas prieštaringų pasakojimų, kokius įstatymus izraelitai gavo, kiek jų gavo, kur ir kada gavo. Pagal tradicinę versiją Dešimt įsakymų, kuriuos tiksliau būtų vadinti Dešimt ištarmių, – tai vėlyvas išradimas, sukurtas ne anksčiau kaip VII a. pr. m. e. Taigi tradicinis vaizdas, kaip Izraelis gavo Dešimt ištarmių, yra toks. Dievas žodžiu paskelbė Izraelio liaudžiai Dešimt ištarmių ir vėliau jos buvo užrašytos ant akmens plokščių. Mozė gavo plokštes ant Sinajaus kalno ir nunešė žmonėms. Kai grįžęs pas izraelitus pamatė Aarono padarytą aukso veršį, supyko ir sudaužė akmenis. Tada sugrįžo ant kalno ir gavo naujas plokštes. Jas jis vėl perdavė žmonėms ir įdėjo į Sandoros skrynią saugoti. Tokiu būdu Dešimt ištarmių buvo lyg šventas ryšys tarp izraelitų ir hebrajų Dievo.

Nelaimei, paveikslas susiūtas iš skiaučių, kuriose galima atrasti nesuderinamų teiginių ir alternatyvių scenarijų. Į pasakojimą įtraukti mažiausiai keturi skirtingi įstatymo kodeksai, du iš jų turi panašias į tradicines Dešimties ištarmių versijas, vienas – visiškai skirtingas Dešimt ištarmių ir viename yra per keturiasdešimt ištarmių, į kurias inkorporuoti variantai įstatymų, minimų kituose trijuose dokumentuose. Sakoma "ištarmė", kadangi hebrajų davar ir graikų logos reiškia žodį, ištarmę, o ne įsakymą.

Biblijoje nesutariama taip pat ir kur bei kada izraelitai gavo tas akmens plokštes. Išėjimo knygoje Mozė atneša izraelitams plokštes per pirmuosius kelis mėnesius po Išėjimo, kada buvo užkopęs į Sinajaus kalną. Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė duoda jiems lenteles po keturiasdešimties metų, prie Horebo kalno, Pažadėtosios žemės prieigose. (Nors tradiciškai laikoma, kad Sinajaus kalnas ir Horebo kalnas yra tas pats, tai gali būti dar vienas mitas, bet jo Greenbergas bent jau čia neanalizuoja.) Biblinė Dešimties ištarmių istorija prasideda dūmų, griaustinio ir žaibų reginiu, kada Dievas sudaro su izraelitais sandorą. "Laikykis mano taisyklių, – jis pasakė, – ir aš suteiksiu tau tėvynę Kanaane, išvaryk iš ten dabartinius gyventojus". Tada jis paskelbia Dešimt ištarmių (Iš 20,1–17). Tai tradicinė jų versija.

Pakartoto Įstatymo knygoje atnaujinama ta pati scena ir pateikiama antra Dievo paskelbtų įsakymų versija (Įst 5,6–21). Abu įsakymų komplektai identiški, išskyrus du svarbius skirtumus.

Dėl šabo laikymosi Pakartoto Įstatymo knyga teigia, kad įstatymas skirtas priminti Izraeliui, jog Dievas išgelbėjo hebrajus iš Egipto vergovės. Išėjimo knygos versija sako, kad tikslas – priminti Izraeliui, jog Dievas ilsėjosi septintą sukūrimo dieną.

Kitas skirtumas pasirodo paskutiniame įsakyme apie turto geidimą. Išėjimo knygoje skaitome: "Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui" (Iš 20,17). O Pakartoto Įstatymo knygoje parašyta: "Negeisi savo artimo žmonos. Netrokši savo artimo namų ar lauko, ar vergo bei vergės, ar jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui" (Įst 5,21). Pirmoje versijoje artimo žmona laikoma vyro nuosavybės dalimi. Antroje versijoje ji minima atskirai nuo nuosavybės.

Kada Dievas pabaigė skelbti sandoros sąlygas, žmonės, apimti baimės, prašė, kad Mozė toliau kalbėtų su Dievu akis į akį ir paliktų juos, antraip "jie numirs". Tada Mozė pakilo į kalną kalbėtis su Dievu, per gana ilgą pokalbį Viešpats davė dar pusšimčio įstatymų ir nuostatų sąrašą (Iš 21,1–23,26). Sąrašas pradedamas preambule: "Štai nuostatai, kuriuos jiems perduosi" (Iš 21,1). Visų tradicinių Dešimties ištarmių variacijos pasirodo šiame plačiame sąraše, tačiau teksto esmė ir pasirodymo seka labai skiriasi nuo tradicinės versijos. Po šio ilgo pokalbio "Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus VIEŠPATIES žodžius ir įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: "Vykdysime visa, ką VIEŠPATS pasakė". Tada Mozė surašė visus VIEŠPATIES žodžius. Atsikėlęs anksti kitą rytą, jis pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių" (Iš 24,3–4).

Tokiu būdu priėjome prie pirmųjų rašytinių Dievo įsakymų, kurie yra ant akmens plokščių. Tekste teigiama, kad Mozė pasakė žmonėms visus "žodžius" ("ištarmes") ir "įsakus" ("sprendimus"). Tada žmonės atsakė sutinkantys laikytis tik "žodžių", ir Mozė tada užrašė tik "žodžius". O kur "sprendimai"?

Ar "žodžiai" ir "sprendimai" reiškia tą patį dalyką? Ar "žodžiai" reiškia tai, ką Dievas paskelbė miniai, o "sprendimai" – tą ilgą sąrašą įsakų, kurie buvo duoti ant kalno? Kadangi žmonės jau buvo girdėję Dievo skelbimą ir buvo išsigandę, vargu ar buvo būtina iš naujo tai pakartoti, tuo labiau kad esmė buvo pasakyta ir ilgajame sąraše. Ar Mozė užrašė tik "žodžius", kuriuos Dievas paskelbė miniai, ar tik "sprendimus", kuriuos tik Mozė girdėjo, ar abi kolekcijas? Ar "žodžiai" ir "sprendimai" yra viena kitą pakeičiančios sąvokos?

Pagal kontekstą iš Mozės laukiamas veiksmas iš karto po privataus pokalbio ant kalno turėtų būti pokalbio esmės užrašymas. Bet čia mes turime tik pavyzdį komplikuotos biblinės redakcijos, kuri atspindi dviejų ar daugiau skirtingų tradicijų interakciją.

Dievas paskelbia įsakymus (Iš 20) ir šio skyriaus pabaigoje duoda nurodymus pastatyti altorių. Paskutinėje skyriaus eilutėje pasakyta: "Nelipsi prie mano aukuro laiptais, idant nebūtų atidengtas tavo nuogumas" (Iš 20,26). Pirminis šaltinių dokumentas, kuriame yra šios eilutės, nuosekliai turėtų tęstis (Iš 24,1) – nurodoma Mozei kopti į kalną pas Viešpatį kartu su Aaronu, Nadabu ir Abihuvu bei septyniasdešimčia Izraelio seniūnų ir iš tolo jį pagarbinti.

Tačiau "sprendimai", alternatyvi tradicija apie Dievo įsakymus, taip pat cirkuliavo, ir redaktorius įterpė "sprendimų" sąrašą, pradedamą Iš 21,1, faktiškai pertraukdamas pasakojimą apie tradicinių Dešimties ištarmių paskelbimą. Šio sąrašo įterpimas ir kelia maišatį, ar pasakotojas kalbėjo apie "žodžius" paskelbime, ar apie "sprendimus", kurie buvo įterpti į tekstą.

Užrašęs sąrašą įsakymų, Mozė juos pavadino Sandoros knyga ir perskaitė žmonėms (Iš 24,7). Ar jis tikrai iš naujo perskaitė tai, ką Dievas jau buvo jiems sakęs tokiu nepamirštamu būdu, ar perskaitė jiems todėl, kad juose buvo gerokai ilgesnis rinkinys sprendimų, kuriuos girdėjo tik jis?

Po tam tikro ritualinio sandoros priėmimo akto Dievas pakvietė Mozę vėl kopti į kalną: "VIEŠPATS tarė Mozei: "Užkopk pas mane į kalną ir ten lauk. Tau duosiu akmens plokštes su įstatymu ir įsakymais, kuriuos surašiau jiems pamokyti" (Iš 24,12).

Čia pirmą kartą paminimos akmens plokštės. Čia pasakoma, kad ten jau buvo surašyti įstatymas ir įsakymai, nors tiksliai ir nepasakyta, kas turima omenyje. Mozė vėl užlipa ant kalno, bet, užuot gavęs minėtas plokštes, jis vėl ilgai kalbasi su Dievu, šį kartą apie Šventyklos išvaizdą ir skrynią, ir visa tai, kas turės būti šventovėje, kunigų drabužius ir kitus su tuo susijusius dalykus (Iš 24,16–31,17). Po šių ilgų instrukcijų, kaip deramai garbinti Viešpatį, Dievas pagaliau padavė plokštes, "dvi liudijimo lenteles, akmens plokštes, rašytas paties Dievo pirštu".

Tik dabar pirmą kartą Mozė gavo dvi akmens plokštes, ir jos buvo pavadintos liudijimo plokštėmis, o ne įsakymų lentelėmis ar Dešimt ištarmių. Kas yra tos liudijimo plokštės ir ar jose yra kas nors skirtingo nei tai, kas buvo Sandoros knygoje? Pagal kontekstą tai turėtų būti akmens plokštės, kurias Dievas žadėjo Mozei duoti ant kalno ir kuriose jau buvo užrašyti "įstatymas ir įsakymai".

Tačiau tuo metu, kai Mozė kalno viršuje bendravo su Dievu, Aaronas apačioje padarė aukso veršį. Kada Mozė grįžta ir pamato, ką padarė jo brolis, sulaužydamas dvi iš naujų ištarmių, kurios prieš tai buvo žmonėms paskelbtos, jis iš pykčio sudaužo plokštes. Tada eina kelios reakcijos į Izraelio nuodėmę, ir Dievas vėl moko Mozę: "VIEŠPATS tarė Mozei: "Nusitašyk iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias. Aš įrašysiu plokštėse žodžius, buvusius ant pirmųjų plokščių, kurias tu sudaužei" (Iš 34,1).

Mozė paruošia dvi naujas plokštes ir sugrįžta pas Viešpatį. Savo antroje kalboje Dievas atnaujina kvietimą sudaryti sandorą ir pasako, kad jei Izraelis laikysis taisyklių, Dievas atiduos Kanaaną jo tautai ir išvarys priešus. Tai iš esmės ta pati sandora, kuri buvo sudaryta anksčiau. Sandoros pakartojimas yra būtinas, nes tai dalis sutikimo laikytis įsakymų ir tai turi būti įtraukta į rašytinę versiją. Tai taip pat reiškia, kad žodžiai, kurie eina po to, yra įsakymai, kurie eina kartu su sandora. Dievas atnaujina sandorą ir pateikia kitą įsakymų komplektą, tačiau jie, kaip matysime, labai skirtingi. Pirmiausia pasižiūrėkime į baigiamąją instrukciją: "Tada VIEŠPATS tarė Mozei: "Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius aš sudariau Sandorą su tavimi ir su Izraeliu". Jis išbuvo ten su VIEŠPAČIU keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas nė duonos, negerdamas nė vandens. Jis užrašė ant plokščių Sandoros žodžius – Dešimt Įsakymų" (Iš 34,27–28).

Pirmą kartą Biblijoje tikslingai pasakyta "Dešimt įsakymų" ir teigiama, kad Mozė užrašė juos ant akmens plokščių. Šio fragmento pradžioje mums sakoma, kad lentelėse bus tie patys žodžiai, kurie buvo surašyti ant sudaužytų lentelių. Tada eina naujas komplektas įsakymų ir baigiamasis teiginys, kad tai yra Dešimt įsakymų. Kokie jie? (Romėniški skaitmenys prieš kiekvieną paragrafą turėtų padėti lengviau atskirti įsakymus; Biblijoje jų nėra):

I 12 Todėl saugokis ir nesudaryk sandoros su gyventojais krašto, į kurį eini, idant jie netaptų jums žabangomis.

13 Nugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų paminklinius akmenis, iškirskite jų šventuosius stulpus.

14 Negarbinsite kito dievo, nes VIEŠPATS, vardu Pavydulingasis, yra pavydulingas Dievas.

II 15 Nesudaryk sandoros su krašto gyventojais, kad, jiems ištvirkaujant su savo dievais ir aukojant savo atnašas, vienas jų nepasikviestų tavęs ir tu nevalgytum jų aukų.

16 O jei imsi žmonas savo sūnums iš jų dukterų, ištvirkaudamos su savo dievais jų dukterys privers ir tavo sūnus ištvirkauti su jų dievais.

17 Nedirbsi sau jokių liedinamų dievų.

III 18 Švęsi Neraugintosios duonos šventę. Septynias dienas, kaip tau įsakiau, valgysi neraugintą duoną abibo mėnesį paskirtu metu, nes abibo mėnesį tu išėjai iš Egipto.

IV 19 Kas tik pirmąkart atveria įsčias, man priklauso: visi tavo galvijų patinai – ar tai būtų karvės, ar avies pirmagimiai.

20 Asilo pirmagimis turi būti išpirktas avimi. O jei jo neišperki, turi nusukti jam sprandą. Pirmagimį savo sūnų turėsi išpirkti. Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.

V 21 Šešias dienas dirbsi, bet septintą dieną turi ilsėtis. Net arimo ir pjūties metu turi ilsėtis.

VI 22 Švęsi Savaičių šventę, kviečiapjūtės pirmienas, ir, metams baigiantis, Derliaus nuėmimo šventę.

VII 23 Tris kartus per metus visi tavo vyriškiai pasirodys VIEŠPATIES Dievo, Izraelio Dievo, akivaizdoje.

24 Kadangi aš iškeldinsiu tautas prieš tau ateinant ir išplėsiu tavo ribas, niekas negeis tavo krašto, tau einant pasirodyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje tris kartus per metus.

VIII 25 Neatnašausi mano aukos kraujo su kuo nors raugintu, nepaliksi Paschos aukos iki rytojaus.

IX 26a Rinktines savo žemės pirmienas atneši į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus.

X 26b Nevirsi ožiuko jo motinos piene.

Štai šitos, bent jau pagal pačią Bibliją, yra tikrosios Dešimt ištarmių, įsakymų. Ir jie radikaliai skiriasi nuo įsakymų, žodžiu paskelbtų Iš 20 ir Įst 5. Tai ritualiniai Dešimt įsakymų. Tekste pasakyta, kad jie buvo ant pirmųjų akmens plokščių. Tik trys iš ritualinių įsakymų šiek tiek panašūs į tradicinius. Abu smerkia kitų dievų garbinimą, tačiau ritualinėje versijoje izraelitams specialiai įsakoma sunaikinti kitų tautų religinius paveikslus. Abu smerkia atvaizdų darymą. Ir pagaliau abi versijos reikalauja laikytis šabo. Tačiau ritualinė versija išsiplečia ir iki kitų švenčių.

Skirtingai nuo dviejų tradicinių ištarmių versijų, kurių kiekviena pateikia savo šabo aiškinimą, ritualinės ištarmės nepateikia jokio aiškinimo.

Sąlyčio taškas tarp tradicinių ir ritualinių ištarmių – santykių su Dievu taisyklės. Jos skiriasi tuo, kad tradicinėse draudžiamas neteisingas elgesys kitų žmonių atžvilgiu, o ritualinėse – apibrėžti teisingo religinio elgesio principai.

Pasaulėžiūra, kurią išreiškia ritualinės ištarmės, prasmingesnė kaip religinės sandoros pagrindas. Amoralaus elgesio kitų atžvilgiu draudimai buvo bendri ir plačiai paplitę senovės visuomenėse. Kiekvienas iš principo sutiko, kad žudyti, vogti ir meluoti yra blogai. Kam Dievui reiktų primesti šias sąlygas kaip specialios sandoros pagrindą? Kaip rodo visos versijos, Dievas yra pavydus kitų dievų atžvilgiu, ir sandora, kurią jis norėjo sudaryti, rėmėsi žmonių santykiu su juo, o ne su kitais žmonėmis. (Čia būtų galima pridurti, kad santykiai su kitais žmonėmis specialiai reglamentuojami atskiruose nuostatuose Išėjimo knygos 21–23 skyriuose.)

Ritualinių ištarmių instrukcija "sugriauti jų altorius, sudaužyti jų atvaizdus ir iškirsti jų ąžuolų giraites" rodo griežtą karingą jų pateikėjų nuostatą. Aukso veršio istorijos kontekstas duoda gerą raktą, kuri izraelitų frakcija šį tekstą aprobavo. Analizuojant aukso veršio istoriją galima matyti, kad šį mitą sukūrė levitų frakcija, kuri oponavo ir ypatingam aaronitų autoritetui, ir šiaurinės (Izraelio) karalystės skilimui nuo Judo. Šioje fiktyvioje istorijoje levitai, rodydami uolumą, išpjovė per 3000 Dievo įsakymo pažeidėjų. Šis militaristinis levitų kunigų atributas leidžia daryti prielaidą, jog levitų grupė išgalvojo aukso veršio istoriją, kad galėtų teigti ritualinius įsakymus. Po šių tiesioginių dešimties ritualinių ištarmių išvardijimo, jas apibrėžiant kaip Dešimt ištarmių, pastarasis posakis pasirodo Biblijoje tik du kartus ir abu – Pakartoto Įstatymo knygoje: "Jis paskelbė jums savo Sandorą, kurios įsakė laikytis, tai yra Dešimt Įsakymų, ir užrašė juos ant dviejų akmens plokščių" (Įst 4,13). Tačiau čia nepasakyta, koks buvo jų turinys. Tačiau paskui pateikiama viena iš tradicinių ištarmių versijų. Ir Įst 10,3–4, kur minimas faktas, kad lentelės su Dešimt ištarmių buvo sudėtos į skrynią. Tolesnė visa biblinė istorija vyksta taip, lyg tų lentelių ir Sandoros knygos nebūtų buvę, nuolat prikišant interpretaciją, kad viskas buvo užmiršta, kol vienas iš paskutinių Judo karalystės karalių, Jošijas, valdęs 639–609 m. pr. m. e., vėl atrado Įstatymo knygą. Nėra aišku kokią, tačiau jo vykdytos reformos, aprašytos Karalių antros knygos paskutiniuose skyriuose, buvo ne moralinės, o ritualinės, tobulai atitinkančios ritualines, ne tradicines ištarmes. Tai gal tos ritualinės ištarmės atsirado tuo laiku? O kada moralinės? Jeigu jos buvo sudėtos į Sandoros skrynią, irgi turėjo būti užmirštos. Atsakymų dar teks ieškoti.

 

no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 21 
1:22:57 Feb 8, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba