ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-13 nr. 796

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (27) • VYTAUTAS STRAIŽYS. Manęs niekas neskiria nuo tolumos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pasiklydę laikeVALDAS GEDGAUDAS. Radausko mirtis-js-. Sekmadienio postilėRIČARDAS ŠILEIKA. Ten, kur mokėsi J. JanonisJOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI. Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis (7) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiGALSANSUKH BAATAR, BAN’YA NATSUISHI, XIAO KAIYU. PoezijaINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas beduinus prie Raudonosios jūrosCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Klausimai idealistuiGINTARAS LAZDYNAS. Išorinio gyvenimo kronikos (3) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. PajūriaiMONIKA BONČKUTĖ. Oro prekybaVIRGINA ŠUKYTĖ. GalvosANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXII)PASITARIMAS (320) • LAIŠKAI (168) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]

V Velykų sekmadienis (Jn 15,1–8)

        Aš esu tikrasis vynmedis,
        o mano Tėvas – vynininkas.
        Kiekvieną mano šakelę,
        neduodančią vaisiaus,
        jis išpjauna,
        o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo,
        kad ji duotų dar daugiau vaisių.
        Jūs jau esate švarūs
        dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.
        Pasilikite manyje,
        tai ir aš jumyse pasiliksiu.
        Kaip šakelė
        negali duoti vaisiaus pati iš savęs,
        nepasilikdama vynmedyje,
        taip ir jūs bevaisiai,
        nepasilikdami manyje.
        Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.
        Kas pasilieka manyje ir aš jame,
        tas duoda daug vaisių;
        nuo manęs atsiskyrę,
        jūs negalite nieko nuveikti.
        Kas nepasiliks manyje,
        bus išmestas laukan
        ir sudžius kaip šakelė.
        Paskui surinks šakeles,
        įmes į ugnį, ir jos sudegs.
        Jei pasiliksite manyje
        ir mano žodžiai pasiliks jumyse,
        jūs prašysite, ko tik norėsite,
        ir bus jums suteikta.
        Tuo bus pašlovintas mano Tėvas,
        kad jūs duosite gausių vaisių
        ir būsite mano mokiniai.


Dievo Žodžio kartumas ir saldybė

"Aš esu vynmedis, o jūs šakelės". Graži Jėzaus frazė. Tinka užrašyti ant Pirmosios komunijos paveikslėlio ar pacituoti besimeldžiant. Evangelijoje pagal Joną tikrai netrūksta grakščių posakių, išradingų metaforų. Dėl to šis evangelistas mylimas skaitytojų, ypač tų, kurie naujokai tarp šventųjų knygų. Dėl to jis vadinamas poetu, o poetai, kaip žinoma, žmonių akyse yra ypatingi, girdintys ir matantys daugiau nei paprasti mirtingieji. Prisimenu, kaip kunigas Ričardas Mikutavičius per vieną pamokslą kalbėjo apie poeto ir teologo dramą Jono asmenyje. Teologas esą neužmušė poeto, ačiū Dievui. Turime dabar poezijos perlą – ketvirtąją Evangeliją. Turime tuos nemirtingus sakinius: "Aš – gerasis ganytojas", "Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu", "Aš esu vynmedis, o jūs šakelės". Ir apie Žodį, tapusį kūnu ir gyvenantį tarp mūsų.

Kam gali nepatikti, kai Jėzaus paveikslą mums piešia poetas, kai tikėjimo tiesos perteikiamos nugludintu, išgrynintu žodžiu, o ne kieta ir šalta dogmų kalba? Viskas tada tiesiai į širdį. Lipte limpa. Nereikia jų kalti, įrodinėti, grumtis su abejonėmis. Nė vienas dabar neims piktintis ir protestuoti, kad Jėzus pavadino save vynmedžiu, o mus – šakelėmis, kad šakelė turi duoti vaisių, kad mūsų vaisingumas šlovina Dievą. Neišgąsdina mūsų net grėsminga užuomina apie nevaisingas, sudžiūvusias šakeles, kurios išmetamos lauk ir sudeginamos. Tai vėl turbūt metafora. Vynmedžio ir jo šakų simbolika visiškai išnaudojama. Ar kas nors sudreba dėl to, kad poetų raštuose mes virstame medžiais? Ir ne tik paukščiams lizdus susisukti, bet ir lentoms išpjauti, ir malkomis tapti.

Sunku Evangelijai, užrašytai tariamo poeto. Išgirstai poetų tautos, "Poezijos pavasario" ar pavasarių kontekste. Ji saldi burnoje, saldi širdy, ją norisi dainuote dainuoti po gegužės dangum, po žydinčia vyšnios šaka, palydint ilgesingiems žvilgsniams.

O vienas Senojo Testamento pranašas sakė, kad kai jis paėmė į burną Dievo Žodį, tai tas buvęs toks kartus, kad norėjosi išspjauti. Ir tik vėliau, šiaip taip prisivertus jį nuryti, atėjęs nuostabus saldumas.

Žinoma, nėra taisyklės, kad šventiesiems tekstams privalu bent iš pradžių sukelti mums šleikštulį. Bet pagalvoti yra apie ką. Ir apie tai, ką sakė Hesse. Kad jis visas didžiąsias evangelines tiesas rakintų po devyniom spynom, nes jų atradimas turįs virsti viso gyvenimo troškimu ir pastangom. Gal ir evangelisto Jono poezijos saldybes tiktų vogčia pabarstyti pipirais, kad pirmiausia kiltų noras juos išspjauti? Tiesą sakant, ir pats autorius savo raštuose yra palikęs pakankamai kartumo. Bet mes juk kandame ten, kur rodosi storiau užtėkšta rožinio kremo.

Kadaise patarnaudamas Mišioms su didžiausiu įkvėpimu, pagal visus raiškiojo skaitymo reikalavimus skaičiau šią Evangelijos vietą: "Aš esu vynmedis, o jūs šakelės". Net kunigas pagyrė, kad gražiai.

Šiandien tas pats tekstas jau stringa. Gal ne tik todėl, kad nebe tie metai ir nebe tas sielos polėkis. Dabar čia juntamas kitas prieskonis. Jau nesinori tų žodžių sušlamšti kaip pyragaičio. Juk būti Jėzaus vynmedžio šakele – tai anaiptol ne vien Pirmosios komunijos palaima. Tai kryžius, pasmerkimas. Kaip ir priklausymas Gerojo ganytojo kaimenei. Pasmerkimas vienintelei tiesai, vienintelei laimei, vienintelei galimybei gyventi ir duoti vaisių. Nesiryja tokie dalykai. Evangelistas Jonas į dailų popierėlį suvyniojo nepakeliamą kartybę. Man baisu tai, kas siūloma kaip vienintelis. Aplinkui matau pakankamai daug žmonių, kurie netapę ano vynmedžio šakelėmis yra vaisingi. Ir aš pats, palikęs Kristų nuošalyje, imu ir nuveikiu tai, kas rodosi gražu ir teisinga. Be to, nesutinku, kad pats ar kiti nuolat būtų vertinami tik pagal vaisingumą. Pagaliau kaip man žinoti, kaip nuspręsti, kas yra tikrieji vaisiai to paslaptingojo vynininko akyse? Ko jis nori, ko laukia iš manęs? Jis juk išaukština ir gailestingąjį samarietį, kuris puola gelbėti sužeistojo, ir Lozoriaus seserį Mariją, kuri tik sėdi ir klausosi. Ar jie abu vienodai vaisingi, vienodai priklauso gerosioms vynmedžio šakelėms?

"Aš esu vynmedis, o jūs šakelės". Tikrasis vynmedis. Deja, vienintelis. Niekuo nepakeičiamas. Ar tikrai norime tai praryti? Ar suprantame, ką mums reikš, jeigu jį pripažinsime vynmedžiu, o patys prisiimsime šakelių vaidmenį? Sutinkame, kad būtų vienintelė tiesa, vienintelis vaisingumo šaltinis, vienintelis mus gelbstintis vardas?

Jei ryžtamės kąsti, tebūnie priimtas visas kartybės ir sūrumo sluoksnis. Kremą verčiau palikti pavasariui. Žinoma, bus noras išspjauti, bet atsilaikius kaip anam pranašui turėtų ateiti tikroji Dievo Žodžio saldybė. Tai reikš neperskiriamą suaugimą su tuo, kuris mūsų vardu ir už mus atsistojo priešais dangaus Tėvą, mįslingąjį pasaulio vynininką. Jo gyvybė bus mūsų gyvybė. Jo vaisingumas bus mūsų vaisingumas. Jo šlovė bus mūsų šlovė Tėvo akyse. Čia apsireiškia karčiojo Žodžio saldumas. Čia evangelisto Jono poezija virsta teologija. Visa drama – ne tarp dviejų pašaukimų: kurti gražius posmus ar sustingusias dogmas. Kaip ryžtis, kaip išdrįst pasirinkti vienintelį? Kada saldybė yra tik pažadas. Ar vos šmėkštelėjusi užuomina kituose, jau pasirinkusiuose.

 

no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 29 
1:18:10 Feb 8, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba