ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-07 nr. 711

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Asinchronizmai (44) • DAINIUS JUOZĖNAS. Istorijos pabaiga (117) • LAIMANTAS JONUŠYS. Fono įspūdis (9) • JOY DAVIDMAN. Rankų darbo dievai (39) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (6) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Bridget Riley septyniais punktais (1) • TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai (12) • JEKATERINA LAVRINEC. Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai (25) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Gyvatė ir gyvybė: folkloro klodų archetipas (9) • VYTAUTAS IKAMAS. Gyvačių karalius su karčiais ir rainu vainiku (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (11) •

Istorijos pabaiga

DAINIUS JUOZĖNAS

[skaityti komentarus]

Kartą sūnus, mums važiuojant per Lenkiją, nužiūrėjo per perėją einančius bendraamžius: "Žiūrėk, su treningais į mokyklą eina... Ir kaip juos priėmė į NATO?"

Vaiko lūpos paliudijo XIX a. pradėtą tautinę emancipaciją, išsiveržimą, užbaigtą tik 1991 metais II Lietuvos Respublikos tarptautiniu pripažinimu, Vilniaus ir Kauno bažnytinių provincijų suformavimu, o 1994 metais – reikšmingos draugiškų santykių su Lenkija sutarties pasirašymu.

Kadaise J. Biliūno "Liūdnos pasakos" herojė Juozapota bene tiksliausiai išreiškė tuometinį "mūsų" ir "jų" santykį: "Kiek ponų... kokie jie visi gražūs..." O dabartiniam lietuviukui "ponai" visai negražūs: jų ir namai negražūs, ir plentai nutiesti tik tam, kad juose statyti ženklus "koleiny" ir "wypadki", ir valgo jie kažkokius fliakus, suprask, žarnokus. Radikali separacija davė vaisių: įprastinė XVI–XIX a. Lietuvos "lingua franca", pakeitusi kadaise senąją slavų ir lotynų kalbas, mums ir mūsų vaikams tėra keistas šnypštimas.

Šių eilučių autoriui, atsidūrusiam įdomioje vietoje įdomiu laiku, rūpi, ką atsakyti savo vaikams, kai šie klausia, ką reiškia kartais pavartojamos frazės "prie lenkų", "lenkų laikais", kodėl jų senelių gimtinės ne Vilniuje, o kaži kur Krakėse, Antazavėje, Ylakiuose ar Slavikuose. Visada jiems atsakau, kad lenkų tauta suvaidino didelį vaidmenį mūsų tautos kelyje. O tą vaidmenį lemia viso labo kelios priežastys: jie yra mūsų kaimynai, jie į krikščioniškąją Europą įsijungė 400 metų anksčiau, jų yra ir visada buvo 10 kartų daugiau nei mūsų. Dėl to ši tauta iki XIX a. pabaigos buvo dominuojanti lietuvių tautos atžvilgiu. Čia nieko naujo: vokiečiai stelbė čekus, vengrai – slovakus ir kroatus, italai ir austrai – slovėnus ir t. t. Kurios tautos istorijai reikšmingesni tokie miestai kaip Košicė, Lvovas, Zadaras, Rijeka, Strasbūras? Tie patys lenkai buvo veikiami kitų tautų. Ir dabar pripažįstama, kad Lenkijos ekonominio išsivystymo, pragyvenimo lygio, visuomenės nuostatų ir bendro materialiosios kultūros kraštovaizdžio skirtumai matyti plika akimi ir atspindi buvusio priklausymo Prūsijai, Rusijai ir Austrijai teritorijas.

Kol valstybes kūrė Jogailaičiai, Burbonai ar Hohencolernai, jos buvo valdovų tėvonijos. Valdiniai skirstėsi pagal luominę, ne pagal etninę kilmę. Lietuviams priėmus krikščionybę ir Vakarų Europos vertybių sistemą, Lietuvos suverenioji tauta – bajorai turėjo priimti ne tik tikėjimą, bajorystės atributus – lenkų herbus, ilgainiui ir sarmatiškąją politinę santvarką, bet ir spėriai integruotis į naująją visuomenę: lavintis, mokėti elgtis viešajame gyvenime. Visi sutaria – negalima tuometinių visuomenės santykių vertinti 1930 metų dvasia. Girdi, jei jau Vytautas siekė karūnos, tai tik iš meilės lietuvių tautai ir jos nepriklausomybei. Kita vertus, Renesanso laikais lietuvių kildinimas iš romėnų ir šlovingos praeities romantizavimas buvo išreiškiama lotyniškai, t. y. tuometine viešojo bendravimo kalba. Regis, civilizacinė distancija kokiame XIV a. tarp statistinio lietuvio ir lenko ar vokiečio buvo dar tokia didelė, kad viešasis gyvenimas popagoniškoje naujojoje Lietuvoje niekaip negalėjo įgauti lietuviškų formų. Akivaizdu, etniniai lietuviai poeziją, muzikos, teologijos, architektūros, gamtos mokslų traktatus rašė nelietuviškai. Lietuvių kalba viešajame gyvenime pasirodė tik šviečiamosios religinės literatūros, skirtos čiabuviams, pavidalu. LDK pilietis buvo bajoras, kalbantis lenkiškai, ryšintis Slucko juostą, sugebantis suvalgyti ir išgerti visus "Kucharka litewska" knygos patiekalus, mylintis tėvynę Lietuvą labiau už sveikatą, o už Abiejų Tautų Respubliką galintis padėti ir galvą. Lietuvis Laurynas Gucevičius – valstietis iš Kupiškio, dėl savo gabumų daug pasiekęs viešajame gyvenime, architektas, inžinierius – net neįsivaizdavo, kad galima pasielgti kaip nors kitaip, nei būti Respublikos patriotu ir gynėju.

Abi moderniosios tautos Respublikos istoriją bando kaip tą antklodę užsitempti ant savęs. Lenkams seniai viskas aišku, jiems nuo Jogailos abiejų tautų istorija neatskiriama, o lietuviai vis dar blaškosi. Vis dar kažkaip nejauku, ar tie "gente lituanus, natione polonus" verti traktuoti kaip organiška Lietuvos, tiksliau, būtent "mūsų, lietuvių", istorijos dalis. Yra mėgėjų garbinti Targovicos konfederatus, parsidavusius ir nusilenkusius Rusijai, tarsi rezistentus, nusiteikusius prieš lenkus, ir kovotojus už nepriklausomybę. Statome Vilniaus Žemutinės pilies didžiųjų kunigaikščių rūmus ir jaučiame kompleksą, vadindami juos "valdovų". Pučiame burbulus iš karaliaus Mindaugo laikų, o Gegužės 3-iosios Konstituciją, kuri buvo ir mūsų proseneliams pagrindinis įstatymas – pamirštame. Senąjį Vilniaus Bernardinų sodą pavadinome vyžomis atsiduodančiomis Sereikiškėmis. Per amžius įaugęs baudžiauninko įtarumas ir nepasitikėjimas, o tarpukariu ir atvira neapykanta bei nuoskauda neleido iki galo organiškai traktuoti Respublikos laikų Lietuvos istoriją kaip natūralią savastį. Nutrūkus natūraliam tradicijos perėmimui ar išvis jo nebuvus, šiuolaikiniam lietuviui tų laikų dvasią atspindinčios šeimos relikvijos dažniau yra klumpės, žagrės ir lumzdeliai nei šarvai, seni paveikslai ar bibliotekos, medalionai su plaukų sruogomis. Šiuolaikinė lietuvių nacija yra valstiečių kilmės. Kai 1912 m. Adomas Jakštas kreipėsi į Lietuvos bajoriją, kviesdamas ją dėtis prie lietuviškojo tautinio atgimimo, paremti šį judėjimą savo intelektiniu ir ekonominiu potencialu, sulaukė kategoriško "przenigdy" (niekados). Atskiri mieli bajorų "litvomanijos" atvejai tik patvirtina taisyklę.

Likvidavus Respubliką, Rusija pabrėžtinai išardė bet kokias užuominas į dviejų tautų uniją. Nors Lenkijos valstybingumo formalūs likučiai įvairiomis formomis gyvavo iki pirmojo sukilimo, tik ne Lietuvos ir ne LDK. Rusijai svarbiausia buvo sumažinti ir vėliau visiškai sunaikinti lenkiškosios bajorijos įtaką buvusios LDK teritorijoje, suvirškinti baltarusių ir ukrainiečių etnosus, likviduojant bažnytinę uniją su Katalikų Bažnyčia, rusifikuoti, ignoruojant bet kokį šių tautų etninį savitumą. Po antrojo sukilimo apsižiūrėta, kad kažkur pakampiuose yra dar tokie lietuviai, kurie stengiasi laikytis "lenkiškos vieros" ir rašto, pasiduoda ponų įtakai ir remia jų sukilimus. Paradoksalu, bet Muravjovo pradėtos represijos taip pat prisidėjo prie moderniosios lietuvių nacijos formavimo, jos tautos nesunaikino, o tik sustiprino. Akivaizdu, rusų buvo gal šimtąkart daugiau, tačiau niekas neužginčys, kad bizantinei Rytų sistemai nebuvo lengva daryti įtaką Vakarų civilizacijos vertybes akceptavusiai tautai.

Lietuvos miestuose niekuomet nevyravo lietuviai. Nei Gedimino, nei Nikalojaus II laikais. Didesnieji miestai aktyviai veikė periferiją, aplink Vilnių, Kauną, Panevėžį plėtėsi nelietuviškai kalbančiųjų anklavai. Gausybė smulkių šlėktų dvarelių Vidurio Lietuvos lygumoje taip pat suformavo lenkakalbių juostą Kaunas–Jonava–Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys. Gerai žinomas ir Vilniaus vyskupijos valdytojų vaidmuo dėl santykių Vilnijos parapijose. Taip prieš lemiamas dalybas susiklostė tai, kas lenkų buvo vadinama "polski stan posiadania na Litwie".

Dešimtmetis po 1904 m. galutinai subrandino lietuvius kaip savarankišką tautą, atstovaujamą visų socialinių sluoksnių. Pasaulinis karas nenumaldomai artino neišvengiamas abiejų tautų skyrybas ir turto dalybas. Kol dar laikėsi vokiečių okupacija, jos organai favorizavo lietuvius, nes tikėjosi, kad šie sutiks išlaikyti Vokietijos įtaką kaip atsvarą Lenkijai. Vokietijai pralaimėjus, Versalyje nugalėtojai ėmėsi dalyti Europą. Į mūsų pakraštį buvo pažiūrėta A. Jarry akimis: "Lenkijoje, t. y. niekur". Su buvusia vokiečių Klaipėda nežinota, ką daryti, tad ji neatiduota niekam. Likusias žemes į rytus teko dalytis patiems kaimynams – Antantės veikėjai čia buvo bejėgiai.

Labai džiaugėmės 1920 m. Maskvos sutartimi. Iki šiol akys ilgesingai glosto ir šiandien spausdinamus sentimentalius žemėlapius: Gardinas, Augustavas, Druja, Krėva... Tačiau sutartis buvo akivaizdžios bizantiškosios Moskovijos klastos pavyzdys – pasirašyti bet ką, užsitikrinant ramų užnugarį komunizmo žygyje į Europą. Gavus į kaulus prie Varšuvos, ji tuojau pat buvo bolševikų pamiršta 1921 m. Rygoje, ką ir kalbėti apie 1939 m. spalį.

Nemanykime, kad ir kitos skyrybų šalies nekankino apsisprendimo klausimai. Paaiškėjus, kad lietuviai į jokią federaciją nesijungs, o perversmo būdu įkurdinti Kaune prolenkišką vyriausybę taip pat nėra šansų, kad ir kaip tai nepatiktų romantikui Piłsudskiui, buvo apsispręsta, kad "Litwai Kowienskai" pakaks ir visos Kauno gubernijos bei šiaurinės Suvalkų gubernijos dalies (t. y. Suvalkijos). Pastaroji riba buvo aktyviai nustatinėjama tiesioginėje karinėje akistatoje. Želigovskiados metu lenkų kavalerijos dalinys demonstratyviai pasisukiojo ties Kėdainiais ir sugrįžo – toliau kaip į siaurą žemės rėžį už geležinkelio Varšuva–Peterburgas intereso skverbtis nebuvo. Dar didesnė dilema iškilo sumušus bolševikus, per taikos derybas Rygoje: kiek paimti buvusios Respublikos teritorijos? Nugalėjo endekų integraliosios modernios Lenkijos koncepcija – paimti tiek, kiek įmanoma absorbuoti ir integruoti į vienalytę lenkų valstybę. Sovietija, nors ir nusilpusi, buvo gaji, per revoliuciją ir taip viskas nusiaubta bei išniekinta, todėl bet kokia feodalinių Piłsudskio tipo romantikų svajonė apie Respublikos repliką 1772 m. teritorijoje buvo akivaizdi utopija. Dėl realios politikos buvo paaukoti lietuviškajai žemės reformai "przenigdy" šaukusiųjų dvarai Lietuvoje, už geležinės Sovietijos uždangos liko Miłoszų Čerėja ir paskutinio Respublikos karaliaus relikvijos.

Taip baigėsi vienas buvusių vyresniojo ir jaunesniojo brolių skyrybų etapas. Akivaizdu, dvipusiame ginče lietuviai neturėjo daug galimybių realizuoti savo svajonę – turėti laisvą, jokių ryšių su Lenkija nesaistomą valstybę su sostine Vilniuje. Šalys iki 1938 m. išbuvo karo būklės, sieną žymėjo šiaudais, geležinkelis ir plentas Vilnius–Kaunas užžėlė žole. Tačiau Lietuva užsispyrė ir išliko, net prarastų žemių kaina. Konfrontacija su Lenkija izoliavo šalį, bet konsolidavo tautą. Kaunas greit prakalbo lietuviškai, kad ir su garsiuoju akcentu. Dar aktyvesnė endekų unifikavimo politika vyko anapus demarkacinės linijos. Apie lietuvių priespaudą Vilniaus krašte prirašyta pakankamai. Beje, ne viena Lietuva skausmingai grąžė rankas dėl prarastų teritorijų. Vengrai, priversti prisiimti Austrijos-Vengrijos imperijos kaltę už sukeltą karą, neteko dviejų trečdalių teritorijos ir trečdalio tautiečių, pasilikusių Rumunijoje, Jugoslavijoje ir Čekoslovakijoje: "Nem! Nem! Soha! – Ne! Ne! Niekados!" "Mes be Vilniaus nenurimsim", – atitarė iš šiaurės. O vienas austrų kilmės vokiečių grandinis, turėdamas laiko kalėjime, ėmė ir išdėjo knygelėje "Mein Kampf" viską, ką mano apie neteisingą vokiečių dalią ir žydų vaidmenį pasaulyje. Artėjo skausmingo revanšo laikai.

"Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs..." – išverkė Nepriklausomybės praradimą J. Aistis. Dauguma mūsų pritariamai linksime galva, girdėdami samprotavimus, kad 1940.VI.15 buvo būtinas bent simbolinis pasipriešinimas, vis primenant suomių pavyzdį. Kažin kodėl nemėgstama prisiminti, kad Lietuva kasmet patyrė po ultimatumą – valstybės buvo reikalaujama atsisakyti principinių, esminių I Respublikos laimėjimų: prigimtinės teisės į istorinę sostinę, į ginklu iškovotą uostą? Taigi ir 1938 m. nepakėlėme ginklo prieš Lenkiją, o 1939 m. – prieš Vokietiją. Ar begalime įsivaizduoti, kad Lietuvos Respublikos pilietis pusantrų metų į Vilnių važinėjo prie Vievio pasitinkamas lenkų pasienio policininko? Kad eidavo pasižiūrėti vienintelės lietuviškos gimnazijos ir bažnytėlės kaip stebuklo? Miestas, atmintinai pažįstamas iš knygų ir atvirukų, buvo nesuprantamas. Jame skambėjo svetima kalba, kabojo svetimos iškabos, skambėjo svetima muzika, vaikščiojo svetimi karininkai ir policininkai. Įdomu, koks tai buvo jausmas? Kad jau galutinai?..

Pamenu, anais laikais buvo toks storas spalvotas pieštukas. Vadinosi "Kreml’". Viename gale raudona spalva, kitame mėlyna. Labai patogu ką nors pažymėti, išrūšiuoti, atskirti, prisimenant laikus, kai dar nebuvo kompiuterių ir kitų organizacinės technikos dalykų. Taip pat jis yra labai patogus pasitiesti kokį žemėlapį ir skaidyti, dalyti, brėžti savo ir priešo judėjimą. Vieni puola, kiti traukiasi, vieni užkariauja, kiti netenka. Vieni valdo, kiti vergauja. Ar ne Molotovo-Ribbentropo pakto priede – žemėlapyje yra papaišyta panašiu pieštuku? Gražu: vienas pasirašo raudonai, kitas – mėlynai. Sutarta...

Stebint dokumentinius "Žygio į Vilnių" kadrus, vis šmėkščioja iš anksto atvežto jaunimo džiaugsmingi veidai. Realybė buvo kiek kitokia. Per dvidešimt metų, nors ir būdamas "kresų" miestu, Vilnius jau buvo integruotas į Lenkijos valstybę. Kieta lenkinimo politika, dvasininkų, profesorių, valdininkų, karininkų, kitų specialistų importas iš Mozūrų ar Galicijos, bendra institucinė plėtra davė vaisių. Kai dabar Vilniaus arkivyskupijai grąžinamos dešimtys pastatų Vilniuje, nepamirškime, kad nemaža jų dalis – arkivysk. R. Jalbrzykowskio laikais sukauptas turtas. Šv. Faustina Kowalska ir Vilnius neatsiejami, tačiau jos veikla Vilniuje buvo tipiškas lenkiškųjų kongregacijų plėtros "kresuose" produktas. Kitas populiarus to laiko vilnietis kun. H. Hlebowiczius, toks kun. A. Lipniūno lenkiškasis analogas, pasižymėjo lenkams būdingu romantiškuoju mesianizmu. Frontui nusiritus link Maskvos, metėsi į buv. sovietinę Baltarusiją evangelizuoti vietos gyventojų. Suprantama, lenkiškai, už tai, įskųstas baltarusių aktyvistų, buvo vokiečių sušaudytas prie Borisovo. Cz. Miłoszas, T. Konwickis, P. Jasienica, Z. Hennelowa – tai vis tuometinio Vilniaus auklėtiniai, ryškios moderniosios Lenkijos asmenybės.

1939 m. kritus Lenkijai, vieni tai priėmė jei ne kaip galutinį, tai kaip ilgalaikį šios valstybės nugrimzdimą į nebūtį. Lietuviai radikaliai keitė valdymo aparatą, likvidavo Stepono Batoro universitetą, reformavo mokyklas, darė įtaką Vilniaus arkivyskupijos valdymui, bet toleravo lenkišką spaudą, kultūrą, visuomenines organizacijas. Bolševikai įkalino ir trėmė tūkstančius lenkų taip pat kaip ir lietuvius labiau klasiniu pagrindu, tačiau, prisimenant Katynės žudynes, neapleidžia mintis, kad buvo naudojamasi proga smogti amžinam varžovui LDK erdvėse. Vokiečiai apskritai lenkus laikė priešišku ir naikintinu elementu, turinčiu išnykti nuo žemės paviršiaus, taigi atitinkamai ir traktavo. Iš dviejų pusių užpulti lenkai garbingai pasipriešino, vieninteliai fašizmo okupuotoje Europoje išvengė bent mažiausio įtarimo dėl politinio kolaboravimo su naciais. Organizuotai su Anderso armijos priedanga išvadavo daugumą tautiečių iš Stalino globos, kovėsi virš Anglijos, Norvegijoje, Šiaurės Afrikoje, šturmavo Monte Kasiną, leidosi desantu Arnheme, desperatiškai vienų vieni kovojo Varšuvoje. Žinia, karo pabaigoje išgėrė karčią naujais geopolitiniais interesais atmieštą taurę. Natūralu, Vilniaus kraštą jie traktavo kaip sudėtinę savo valstybės dalį, pogrindyje organizavo politinės valdžios, švietimo, karines struktūras, kurias įnirtingai persekiojo tiek saugumas, tiek NKVD, tiek ir gestapas. Kartais įdomu sugretinti: koks lietuvis, rašydamas prisiminimus apie karo metų Vilnių, užsimena, girdi, lenkų nacionalistai taip suįžūlėjo, kad vidury dienos gatvėje nušovė panelę X. Atsiverti analogiškus lenko memuarus – taigi Armija Krajova (AK) įvykdė mirties nuosprendį laisvoko elgesio mergužėlei – saugumo informatorei. O saugumas, žinia – Lileikio ir Gimžausko.

Kažkaip viskas graudžiai smulku – A. Rosenbergo sukurtoje Heeresgebiet Nord erdvėje lietuvių padėtis buvo nepavydėtina. Nuskambėjo ir garsioji 1941 m. frazė "žydams atšaukiamas svetingumas", į kolaboravimo balą įmerkė galus ir lietuviška savivalda, policija bei saugumas. Kas, kad Generalbezirk Litauen lietuviškų pradinių mokyklų tinklas bandytas kurti iki Krėvos, o kokioje Ašmenoje ganėtinai susigūžęs administravo lietuvis viršaitis. Vietinės rinktinės savanoriai, sumušti AK, buvo priversti tik su apatiniais pareiti iš Mūrinės Ašmenėlės. Abi tautos net okupacijos sąlygomis vėl dalijosi Vilniaus kraštą, kruvinai kerštaudamos prieš pat pabaigą 1944 m. vasarą išilgai buvusios demarkacinės linijos. Tačiau nestruktūruoti, dažnai turintys individualiai apsispręsti lietuviai nuveikdavo įdomių dalykų. Diplomatai Vakaruose kažką rezgė ir protestavo, Ostlande lietuviai sutelktinai boikotavo SS legioną, gailestingieji gelbėjo žydus, o anglų RAF didvyris kapitonas R. Marcinkus drąsiai kovėsi virš Lamanšo. Iš kitos pusės – majoras J. Semaška (rezistencijos majoras Liepa), vermachto pažiba Stalingrade ar Kurše. Net mūsų dabartinis Ekscelencija gynė Lietuvą nuo bolševikų prie Sedos. Ir egzilin tauta išjudėjo individualiai, vežimaičiais...

Tas nestruktūriškumas tuomet ir dabar gerokai gelbsti. Slovakai apie karo metų nepriklausomą valstybę tyli užsisiuvę burnas. 1945 m. gegužės 1 d., susidarius vakuumui (vokiečiai jau pasitraukė, o jugoslavai dar neatėjo), kroatai anglų okupuojamos Austrijos link išjudėjo organizuotai: valdininkai, ustašiai, daugybė civilių gyventojų, dengiami reguliariosios kariuomenės dalinių. Per 200 000 pabėgėlių susikaupė Alpių pievose prie Bleiburgo, vildamiesi, kad nebus atiduoti Tito partizanų kerštui. Veltui, netrukus, apsupti komunistinės Jugoslavijos dalinių, šaudomi ir kankinami, "mirties keliu" buvo parvaryti atgal. Atgavę laisvę ir pradėję šlietis prie vieningos Europos, kartais pamirštame, kad dabartinė Europa yra pagimdyta iš II pasaulinio karo griuvėsių ir rigoristinio antifašizmo. Kokie nors sentimentalūs mekenimai apie kilnią 1941 m. Laikinosios vyriausybės (LV) ar gen. P. Plechavičiaus misiją dar galėtų būti toleruotini lokaliose diskusijose, bet kai įstatymiškai bandoma legitimuoti LV tęstinumą ar po mirties prezidento dekretu duoti ordiną?.. Kroatijos teisingumo ministerija, siekdama pateisinti Europos Sąjungos kandidatės statusą, pasiūlė numatyti baudžiamąją atsakomybę už NDH (Nezavisna država Hrvatske, 1941–1945) simbolikos ir ideologijos naudojimą ir propagavimą. Šalis uoliai siunčia į Hagos teismą savo generolus, gynusius kraštą nuo serbų invazijos 1991–1995 m. Kai kruvinomis ašaromis verkė ar šovėsi prie sąjungininkų užtvarų komunistams išduodami kroatai, četnikai, kazokai, rusai vlasovininkai, visų Sovietijos tautų vokiečių karo belaisviai, Baltijos tautų pabėgėliai išsisklaidė vakariečių okupacinėse zonose, patyrę ypatingą globą ir paramą. Lenkams, šešerius karo metus dėjusiems galvas už sąjungininkus, V-day Londone nebuvo leista žygiuoti pergalės parade: sorry, brangieji, didysis sąjungininkas Joe Maskvoje supyks. ("Teisingus" lenkus nuo Jaltos konferencijos dienų įkūnijo keturi tankistai ir šuo ten, anapus besitveriančios geležinės uždangos.)

"Tut tebe, bl..., ne fašystskaja Germanija, zdes Litva!" – šaukė 1945 m. žiemą Šilutėje ant marodieriaujančio ruselio komisaras A. Gudaitis-Guzevičius. "Jokių derybų nebus. Privalau Jus nuginkluoti", – 1944 m. vasarą pareiškė gen. I. Černiachovskis, pasikvietęs į vilą (dab. Danijos ambasada) Antakalnyje AK Vilniaus apygardos vadą A. Krzyżanowskį-Vilką. Dar vakar AK pliekėsi su besitraukiančiais vokiečiais ties Kriaučiūnais, kartu su sovietais patruliavo po Vilnių, desperatiškai bandė iškelti baltą ir raudoną vėliavą Gedimino bokšte... Jos vadai buvo klastingai areštuoti, daliniai nuginkluoti, Wilenszczyznos vaikinai išgrūsti į lagerius ar tremtį, prievarta mobilizuojami į keturių tankistų ir šuns armiją. Kas sugebėjo, persekiojami "Smerš" per miškus pradėjo trauktis į vakarus. Vilniaus prieigose jau alsavo traukinys, atvežęs J. Paleckį, A. Sniečkų, G. Zimaną, S. Nėrį, E. Mieželaitį. Vilnius – LTSR sostinė. Sovietija šioje žemėje galutinai atsirevanšavo už 1920 metus. Geležinė uždanga drieksis nuo Elbės, o Lenkija prasidės nuo Bugo. Dar nesibaigus II pasauliniam karui, Lietuva pergalėmis Kalniškės miške, Merkinėje ir Šilavote pradeda karą su SSRS...

Tačiau patsai vienas raudonas ir mėlynas pieštukas negali užtikrinti padalijimų stabilumo. Lemiama naujosios Europos perdalijimo sąlyga buvo beatodairiškas tautų kraustymas ar net etninis valymas. Tokią prabangą sau leisti gali tik totalitariniai režimai, ypač jei jie apgaubti neteisiamų nugalėtojų aureolės. Kad ir kaip Churchillis nekentė bolševizmo, kurio esmę buvo perkandęs gerokai iki prasidedant karui, jis puikiai suvokė, kokią kainą reikės sumokėti Sovietų Sąjungai už Europos išvadavimą iš fašizmo. Atiduoti žemyno tiek, kiek sovietai pajėgs nužygiuoti – išėjo, kad pusę Europos. Taip prasidėjo didysis egzodas – milijonai iš tų, kurie dar išliko nenužudyti ir neišprievartauti, paliko savo namus ir prievarta ar rečiau – savo noru – patraukė "repatrijuoti". "Išvytieji" – taip dabar garsiai Vokietijoje skamba šis terminas – vokiečiai paliko Rytprūsius, Pamarį, Sileziją, Sudetus. Italai – Istriją ir Zadarą. Daugybė lenkų – "kresus" Rytuose. Wilno iškeliavo į Torūnę, Lwów – į Vroclavą. Kai griuvo geležinę uždangą įkūnijanti Berlyno siena, Vidurio Europoje nebebuvo nei kritinės masės, nei nuotaikos, pakankamos sukurstyti naujas žemių dalybas ir karinius konfliktus.

Tačiau, priminsite, išskyrus Palestiną, Balkanus ir posovietinių SSRS respublikų erdvę. Liberaliosios demokratijos negali taip paprastai ir lengvai keletu raudono ir mėlyno pieštuko brūkštelėjimų išspręsti vis dar neišsidalijusių tautų problemas. Amerikiečių publicistas Robertas D. Kaplanas knygoje "Warior politics. Why leadership demands a pagan ethos?" klausia: "Ar ne efektyviau būtų buvę paprasčiausiai slaptai nužudyti Miloševičių ir keletą jo bendrų, užuot savaitėmis bombardavus Serbiją?" Deja, liberalaus, net iškreiptai kairuoliško visuomenės spaudimo akivaizdoje joks valstybės lyderis dabar nesiims siūlyti spręsti panašias problemas Stalino ar Tito stiliumi. Paklauskite kroato ar serbo – kas sugalvojo Bosniją ir Hercegoviną? Pasukios pirštu prie smilkinio: taigi Tudžmanas su Miloševičiumi jau buvo viską tuo dvispalviu pieštuku nupaišę, na, ten dar reikėjo keletą smulkių detalių nutrinti, t. y. etniškai apvalyti, ir būtų taika bei ramybė. Tai ne, prireikė įsikišti Vakarams. Toji Bosnija labiau primena didelę Padniestrę nei Šveicariją – kontrabanda, atskiri tautiniai bantustanai ir karo nusikaltėlių slėptuvė. Iliuzinės taikos pabaiga ryškėja ir Kosove. Jau vėlu beimti ir pieštuką...

Kartodami paskui vieną lietuvių poetą: "Kur Vilnius, kur Nemunas, Baltijos jūra", galime tvirtai pasakyti, kad istorijos loterijoje išlošėme. Tapome lygiaverčiais kaimynais. Esame vienoje unijoje. Baigiame ardyti užtvaras pasienyje. Istorija baigėsi, istorija prasideda... Vilniaus manhatanas, spėriai kylantis dešiniajame Vilijos krante, akiplėšiškai teigia: J. Bulhako, F. Ruszczyco, L. Ślendzinskio, Cz. Miłoszo, T. Konwickio, net Vlado Drėmos miestas nuskendo į nebūtį. Kažkam reikia geto ar pilies muliažų? Ar tai ne tokios pat šiuolaikinių "jurzdikų" dalybos? Vienas fondas, kitas fondas, "Rubikono" fondas, etc... Daug kas nebebus "kaip buvo". Nebegrįš seserys bernardinės į Šv. Mykolo vienuolyną, o benediktinės – į Šv. Kotrynos. Panašu, kad ir Dievo Gailestingumo paveikslą jaukioje bažnytėlėje lietuviai turės nusipaišyti patys – dar gražesnį... Pilietiškai angažuotiems naujiesiems vilniečiams nebereikalingi norimi atkurti senieji senamiesčio kvartalai – jie sunaikins žaliuosius plotus...

Neseniai Vysloje, mažame Beskidų kalnų kurorte prie pat čekų sienos, ieškojome nakvynės. Portjė – jaunas toks, ganėtinai paprastas vaikinas, – įsiklausęs į mano kalbą, išdrįso paklausti:

– Jeżeli nie sekret, to skąd państwo jesteście?

– Z Wilna.

– ???

Jis sutriko. Tokio miesto Lenkijoje jis nežinojo... Šalia stovėjęs vyresnio amžiaus darbuotojas netruko pademonstruoti savo žinias:

– Wilno, to stolica Litwy!

Paėmęs pasus, vaikinas kruopščiai pildė registracijos žurnalą. Per petį mačiau, kaip skiltyje "miejsce zamieszkania" įrašė – VILNIUS.

 

no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20348. pasipiktines skaitytojas :-) 2004-08-09 13:28
Malonu skaityti eruditu bei intelektualu straipsnius, bet dar labiau siela paglosto, kad tokius erudicija bei intelekta demonstruoja asmenybe, turinti sveiku, atviru protu bei kulturine tradicija pagrista aiskia moraline nuostata. Provincialaus litvinizmo - ne pedsako, vien tik blaivus pasaulio ir savo tautos jame suvokimas.

Nezinojau, Dainiau, kad be muzikiniu bei architekturiniu sugebejimu, dar turi ir publicisto talenta. Duosiu paskaityt vyresniems vaikams ir siaip lietuviskai skaitantiems pazistamiems, bet mielai isversciau nemokamai i anglu kalba ir issiuntineciau, jei zinociau, kaip Tave pasiekti.

Redakcijai. Vietoj to, kad spausdinti kvailus Juozaicio tauskalus arba pigu politiskai korektiska Zhizheko slamsta, geriau paprasytumet Juozeno parasyt dazniau. Sirdis atsigauna, skaitant protingo zmogaus rasini. Ir nukvakusiai tautai neprosal butu dazniau tokios publicistikos pasiskaityt.

20355. Euridikė2004-08-09 15:56
Żegnaj, Wilno, żegnaj, miasto me rodzinne, takie pękne, takie inne pośród innych miast... - išėjusių negrįžti lopšinė, liūliuojanti septintą dešimtmetį marinamą ir vis nenumirštančią miesto dvasią. Tiesą sakant, ne taip jau svarbu, kieno valdžia administruoja miestą, kuri kalba jame vyrauja, juk Vilniuje visaip yra buvę, tegu sau nors ir žemaičių, – argi kas kada ginčijo, kad Vilnius yra Lietuvos, ne kieno kito, sostinė? Be to, dvi kultūros ir kalbos, kurias vadini gimtosiomis, yra kur kas daugiau nei viena, - prašom tiesiog imti ir patikėti. Tačiau kaip bendradarbiauti, kaip apskritai susišnekėti – taisyklinga literatūrine lietuvių kalba! – su chamu, kuriam miesto istorija prasidėjo tą dieną, kai jis čionai atsidangino, - ne pažinti ir pamilti, o tik pasinaudoti, įsisiurbti visais čiuptuvais ir parazituoti iš nužudytųjų, išvarytųjų, daugelio jų pirmtakų kartų šimtmečiais kaupto lobio, nieko neduodant mainais? Štai šitas gaivalas, širdį ir sąžinę palikęs gimtosiose pakrūmėse ir paežerėse, daugiausia įgijęs visokių vadybininkų ir verslininkų pavidalą, naikina miestą jau ne iš kokio lietuviško revanšizmo, o iš prigimtinės chamo ignorancijos. Tik nesupraskite kaip apibendrinimo, kultūringųjų ir įgaliųjų išsyk meldžiu atleisti, bet juk ne naujiena, kad tokių besmegenių labai daug... Kokie mieli ir gražūs "naujieji vilniečiai" ŠA autoriai, koks smelkiantis jų sentimentalumas, kai pasakoja apie gimtąją gryčią ar kaimo žmogaus skaudžias patirtis, - skaitai ir žinai, kad tose vietose tikrai gyvena prosenių vėlės – ir laimina, kad ir kas būtų. Kodėl tad rašantieji neregi miesto vėlių, juk čia jų daugiau, nes daugiau čia gyventa kartų, ir jų palikti pėdsakai tvaresni; kai jas užkalbini, jos pasakoja savo legendas ir tikras istorijas; su jomis būtina draugauti, jei nori tapti joms savas - kitaip juk neįleisi šaknų ir būsi tik amžinas dipukas, įskaitant visus palikuonis. Bet ne, nenori "naujieji" kalbinti miesto, ir Vilnius iš tiesų gyvena turbūt tik žydų ir lenkų raštuose už Lietuvos sienų. Kartais imi įtarti, kad statistinis lietuvis ir dabartiniais laikais žmonėmis laiko tik artimiausius giminaičius, o kiti – tik grėsmės arba naudos šaltinis. Jo giminaičiai miesto nestatė ir čia negyveno, ergo – miestas yra nekultūrinė erdvė, "žydų", "šlėktų" ir kitų anapusinių persirengėlių buveinė, tik retkarčiais įgyjanti kultūringos būties formų – kai Rotušės aikštėje atsiranda gryčios muliažas ir aptvarai su visokia gyvastimi. Todėl šiukštu jums, vaikai, mieste jaustis kaip namie, mieste reikia būti akylam ausylam, budriam apdairiam, kaip velniabalėje ir gūdžiojoje girioje. O gal aš klystu, gal skrybėlėtieji ponaičiai ir prašmatnios ponios gyvena kitose vietose? Iš Kalėdų, bulviakasio, Vėlinių ir panašių piligriminių kelionių parvykę į nemylimą, nepažįstamą nuolatinę gyvenamąją vietą, "naujieji" kuria sau patogų (autentika juk nepatogi, ar ne?), girtam germanui suvilioti tinkamą "didmiestį", net "megalopolį" su agresyvia, pilka ir juoda, neperžvelgiamais langais, aiškiai ne vietinės dvasios architektūra; kai įsižiūri vidine akimi, virš "maksimų" barakų ir "europos" kaminų sušmėžuoja šiurpios šmėklos. Beje, iš šitos "modernios" ir "postmodernios" didystės vyžos kyšo kur kas labiau, nei iš Sereikiškių toponimo. Aš nežinau, galbūt tokio sukirpimo individams vietovės aura visai nesvarbi, bet juk ji neatplėšiamai sutapusi su draugyste, kaimynyste, su kiekvienu artimu ir nepažįstamu šitoje erdvėje... su tėvyne. Ar jiems tėvynė – kas nors kita? Aš neturiu Ylakių nei Krakių, mano vienintelė tėvynė yra čia, pirmieji žingsniai vaikystės grindiniu, ateivių be gailesčio išverstu platinant "prospektą". Baisu, kad šitoks parazito santykis su gyvenamąja vieta persikėlė ir į žmogiškųjų ryšių sritį... Nemokėdami prakalbinti Vilniaus lietuviškai, "naujieji" mėgina švepluoti negyvąja anglų kalba, bet miestas jų vis vien neprisileidžia; kol dar stovi šventovės, kol nesusmigo į žemę kapai, kol yra bent viena sinagoga, kol neišbluko rankraščiai, nesutrūnijo saugyklose neskaitomos knygos (mat liumpenai "akademikai" savo abejotiną talentą dabar dedikuoja vulgariesiems žanrams), miestas kalba savo inskripcijomis tik suprantantiems ir mylintiems. Tad dabar pasakysiu, kam visa tai parašiau: norėjau atgaline data pagrįsti aristokratų "przenigdy", -- vingių ir topylių demokratijos pavojų jie numatė dar tada, kai buvo kuriama pažangiausia Europos konstitucija. Tai lengva suprasti: chamo etinis pasirinkimas – ne kaip garbingiau, o kaip jam pačiam naudingiau. Dėkoju autoriui už blaivų žvilgsnį, nors ir ne visiems teiginiams pritariu. Žmonių istorijoje šventųjų pasitaiko retai; bet labai reikia, kad lietuviškai kalbantis Vilnius girdėtų ne tik vyžlaukio valsčiuje, bet ir čia anksčiau gyvenusiųjų balsus. Jei ne, genius loci nelaimins mūsų darbų nei vaikų, gyvensim apsitvėrę smaigų tvoromis, paleidę piktus šunis, aklinai užrakinę senamiesčio kiemus – ne teisėti įpėdiniai, o per ilgai čia užtrukę okupantai.

20358. _ _ _55-tai2004-08-09 16:44
1.TADA KODEL PASIVADINOTE GRAIKISKU VARDU? 2.PRIES CHAMUS NEPAKOVOSI JU PACIU LEKSIKONU.

20359. troy2004-08-09 16:53
Faktines pries lenkus besizeminancio klaidos - buvo laikas kai Lietuvos gyventoju skaicius buvo vienodas su Lenkija. Neuzmirskime Lietuvos Gudijos, Volynes ir t.t. Polonofilas tas straipsnio autorius.

20360. Queer Euridikei2004-08-09 16:55
Pritariu jums. Džiaugiuosi, kad retkarčiais pasitaiko sutikti taip galvojančių. Šitas liumpeniškas kaimo ir daržo kultas, šitas baudžiauninko palikuonio "intiligento" pasididžiavimas sava "kilme" ("Aš - paprastas žmogus", ergo su "kokybės ženklu"), šitas visur skambantis "ąžuolai žaliuos..." kelia neviltį ir pasišlykštėjimą. Jei būtų tekę gyventi mūsų mužikiškos nacijos steigimosi laikais, tikrai būčiau šaukęs "przenigdy".

20361. Queer to 203582004-08-09 16:57
Pasirodo, graikai buvo chamai!!!!!!!

20362. pasipiktines skaitytojas > Euridikei2004-08-09 17:09
Aciu Tamstai uz dar viena balzamo sliukstelejima and sopanciu zaizdu. Kai andai supratau ta, ka Tamsta cia mums rasai, ir emiau su Vilniumi kalbetis, pamaciau, kad tas, senasis Vilnius, yra mires isprievartautas miestas. Beveik nieko gyvo ten nebeliko, kas primintu praeiti, ja tesdamas, o kone vien tik neigimas bei naikinimas. Cia kalbu ne vien tik apie beatodairiskai "modernizuojamus" pastatus, nes to lengviau isvengti; kalbu apie siela, kuria Tamsta mini kaip rastuose begyva. Aztekai turejo toki paproti: garbingam zmogui nulupt skura, ir sokt, ja apsivilkus; taip ji dangun i dievus palydedavo. Ta ir mes, lietuviu muzikai, senam daugeliu kulturu miestui padarem.

Buvo juk tokia dainele: "Daznai mama man sako
kasdien kartoja tetis
......
Kad tikras as vilnietis
Cia viskas viskas mano
Kur as tiktai einu
Teveliai cia gyvena
Ir as cia gyvenu". Matyt, niekaip negalejome patiketi, kad visa tai - musu, tai partkomas ir dainele tuerejo uzsakyti, kad idauztu i smegenis "musu". O "musu" negali buti dar ir "jusu", ar ne? Belieka tiketis, kad liumpenas, silkais redytas, nebeilgai valdys, nes antraip nebeliks ne vien tik Vilniaus, bet ir pasaulio, o tik didelis, modernus kaimo turgus - tokie papudruoti, dangoraiziuose irengti gariunai muziku dvasiniams poreikiams :) tenkinti.

20364. Μαρινάρισμα και Σάλτσες για Ψήσιμο2004-08-09 17:26
Ο ρόλος τους είναι να κάνουν τα κρέατα πιο τρυφερά δίνοντας τους ταυτόχρονα ιδιαίτερη γεύση. Δοκιμάστε να ψήσετε με τις συνταγές που σας δίνουμε ή αυτοσχεδιάστε με δικά σας υλικά.

20366. s. :-( 2004-08-09 17:31
neturiu jėgų tiek daug skaityti, sorry, bet jei teisingai supratau, tai autorius labai myli lenkus ir mano, kad be jų Vilniaus nelaukia nieko gero, ar ne taip? Na bent jau kai kurie komentatoriai tik patvirtina šitą įspūdį. Tai dabar klausimas: gal tai - neseniai eskaluotos lietuvių-lenkų vienybės įkvėpta kultūrinimo, švietimo programa? BTW, paskutiniai straipsnio sakiniai mane užbūrė, tarsi kažkokį kaltės jausmą savyje užčiuopiau :)

20369. varna2004-08-09 18:00
Jeigu atvirai, kartais pamąstydavau, jog Lietuvos valstybės atsiradimas tėra sulenkėjusių lietuvių bajorų ir jų palikuonių kompleksų išdava. Jautėsi "skolingi" gimtinei, tai nusprendė Lietuvą sukurti. O dėl Vilniaus ir ypatingai dėl "Euridikės" pastabų, tai norėčiau pasakyti, jog nemaža dalis "lenkų", gyvenusių Vilniuje, tebuvo etniniai nutautėję lietuviai. Ir, beje, atvykę iš kaimų. Tad nereikia tauzyti apie ypatingą miestiečių dvasią - ją visais amžiais didele dalimi kūrė ir tie "mužikai", susirinkę iš Lietuvos pakraščių. Aš irgi galiu papostringauti apie autentišką Vilnių - gimiau ir užaugau jame. Ir puikiai prisimenu griūvėsius Pilies gatvėje ir kitur. Bet niekaip negalėčiau pasakyti, jog miesto dvasia nyksta. Greičiau, ji jaunėja ir pasipildo naujomis jėgomis ir idėjomis. O lenkų laikais kaip ten bežiūrėti, Vilnius buvo tapęs Lenkijos užkampiu ir ankančia pelke - tiek kultūrine, tiek ekonomine prasme. O "kalbinti" Vilnių reikia ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir idiš, ir rusų etc. kalbomis. Ir "chamas" yra tas, kas nenori matyti Miestą kaip besivystantį ir nuolat atsinaujinantį organizmą. Antraip jis taps muziejumi, o muziejuje gyvena Eksponatai.

20370. pasipiktines skaitytojas > varnai2004-08-09 18:12
Klausimas ne tiek tame, is kur tie "miestieciai" atvyke; manrods, klasimas tame, ar miesto gyventojai tampa jo, kaip kitokios, multikulturines zmoniu bendrabuvio formos, dalimi. Tamstos savoka pasipildo lyg ir salygotu "isijungima". Deja, ka matome Vilniuje, labiau tiktu apibrezti savoka "uzgozia". Miesto, kaip ir zmogaus, atsinaujinimas nevyksta, vien tik kuriant nauja savasti, kuri su esama ar buvusia savastim niekaip nebesaveikauja; samoningas seno pakeitimas nauju nebutinai naikina; naikinama tada, kai nauja nebeturi jokio sarysio su sena.

Kaip ten buvo lenku laikais, mazai zinome, todel priimame brukama stereotipa...

20371. varna2004-08-09 18:20
Miestas nuo kaimo tuo ir skiriasi, kad miestas neturi "savo" gyvenimo kaipo tokio. Miestas nepriklauso nuo javapjūčių, sėjimų ir kitokių nuo kaimo neatskiriamų atributų. Ta prasme, miestas yra belaikis, besezoninis. Kaip, beje, jis ir nepriklauso jokiai tautai: lietuviai, lenkai, žydai ir rusai gyveno jame savo gyvenimą, turėjo savo "kalendorių" - šventes ir pan. Tai ir naujavilniečiai gyvena kas "šalia", kas "viduj". O seno pakeitimas nauju - ką aš galiu pasakyti. Jei atvirai, nebėra to seno. Jis išnyko. Tas kuriamas "naujas" pamažu taps "senu". Bet juk taip buvo visada?

20373. pasipiktines skaitytojas > varnai2004-08-09 19:59
miestas nera "belaikis". Tiesiog jo laikas kitoks, negu kaimo, maziau isreikstas cikliskumas, o daugiau - polichroniskumas. Tamstos minimu tautu gyvenimas sukure miesta, o miestas nera vien fizine forma, kuria galima uzpildyti bet kuo - apie ka cia ir kalbame. Kadangi laikas nera vien tik linijinis, tai ir naujas senu automatiskai netampa. Nelinijiniame laike senas taip pat niekur neisnyksta. Sudetinga tema, skalsu kalbos...

20376. Euridikė2004-08-09 21:11
Dėkoju solidariesiems, bet vis dėlto: aš nesakiau, kad lietuviai yra mužikų tauta, priešingai – noriu paremti Autoriaus mintį, kad šitas kompleksas dings, kai bus grąžintas į deramą vietą nelietuviškai kalbėjusiųjų ne valstiečių kilmės tėvynainių sluoksnis, t. y. kai jis taps visiškai organiška mūsų istorine savastimi. Arba netaps. Štai kur klausimas. Tautai šitai turi būti labai svarbu, nes baudžiauninkai, kad ir kokia unikali jų etninė kultūra, vis dėlto nėra savarankiškas istorijos subjektas. Nieko čia nauja, bet kalbant apie Vilnių labai svarbu. Mano manymu, dabartinėj suirutėj būtiniausia būtinybė – pavyzdys, kaip reikia būti atsakingiems už tėvynę, kaip tai daroma. Aš vis tiek tikiu, kad dvasia prišaukiama, kai norima ją prišaukti ir kai yra besiilginčių. Norėjau sužinoti, ar yra, todėl pasisakiau gal kiek per šaižiai. Ir juk yra! O dėl Vilniaus lenkų - ar jie lenkai, ar tik save tokiais laiko, - tai juk jų laisva valia ir apsisprendimas. Bet čia jų namai ir kapai, kitų nėra. Atsakau 20358: 1. Euridike pasirašiau kita proga, tai dabar jau taip ir bus, prašom dovanoti... kai labai reikia, perskaitau žodį kitą senąja graikų kalba. 2. Nenorminės leksikos nevartoju ir privačiuose pokalbiuose, Jums pasirodė; chamas yra biblinės kilmės žodis, kartais juo vadinami kai kurie individai, - kiek pajėgiau, mėginau įžvelgti, kokia mitologija slypi už jų godumo ir agresijos... nesu tikra, kad pataikiau...labai jau daug pastaruoju metu teko tokių sutikti, o Jums ne? Pasisekė...O man kartais pratrūksta emocijos, tai vis ta pusė nelietuviško kraujo, deja.

20377. pasipiktines skaitytojas - Euridikei2004-08-09 21:42
Jokia tauta nera nei vien muziku, nei vien burzua, nei vien aristokratu. Sutinku su Autoriumi bei Tamsta, kad lietuviai, atsumdami zydu bei lenku pavelda, patys save paverte muziku romantikos dominuojama visuomene, kuria, matyt, naturaliai, eme valdyti chamai. Tuo nenoriu nieko asmeniskai izeisti, bet jei chamai isizeis - tebunie. Pernelyg daznai nusileidziame.

20378. s.2004-08-09 21:43
Autoriui: po "kad" bendratis nevartotina, Euridikei: gal tai skonio reikalas, bet žodį "Tėvynė" visada rašau didžiąja...beje, aš irgi tik pusiau lietuvis :)) ir kažkodėl visad įsivaizduoju, kad dėl to esu tik dar tikresnis ir geresnis būras, nei kiti. Nžn, kodėl taip...

20380. Muzhikas.2004-08-09 22:02
Jeigu nebutu muzhiku, kas padarytu musu darbus?

20381. Euridikė - S.2004-08-09 22:13
Tarsi "būras" jau savaime būtų blogai... Būrai, ne kas kitas mūrijo bažnyčias. Puikiai suprantate, kad ne kilmė lemia, o santykis, tebūnie barokiškai, su Tėvyne, su Miestu, su Artimu Savo. Oi, kaip gerai, kad nevyksta peštynės.

20384. s.2004-08-09 23:07
alio, gerbiamoji, aš "būrą" pavartojau kaip sinonimą "lietuviui", ne daugiau :)) Rūpinuosi stilium, tsakant. Aš iš tiesų puikiai suprantu, kas ir kaip su kilme, bet galbūt tik todėl, kad nesu koks kilmingas. Juk bajorui ar panašiam turbūt nė į galvą neateina, kad žmogus vertingas savaime, ar ne? O gal tas vertingumas, moralumas ir t.t. ir yra troškimo būti kilmingam sublimacija? :)) Labai norėčiau būti grafas, arba hercogas. Turėčiau pilį ir daug rūmų damų...jos man sektų pasakas prieš miegą...ir po jo. Mėgstu Vilnių, nors vargu ar jis kuo ypatingas. Aš mažai matęs, palyginkit su kuo nors. Ačiū.

20385. Remigijus2004-08-09 23:47
Valstiečių kilmės, ne valstiečių kilmės... "Aristokratiškos vertybės" ne ką geriau už "europietiškas". Jų mėgėjai parodo tik savo mąstymo luošumą. Mano beraštė senelė tokių nusišnekėjimų sau nebūtų leidusi, tačiau šį tą išmanė apie žmogiškas vertybes. Visa kas verta yra laisvės ir apsisprendimo padaras. Žinia, ilga nosis gali būti ir "kilminga".

20386. Euridikė2004-08-10 01:13
Neabejoju, kad beraštė senelė mokėjo dailiai elgtis. Ji pirma būtų pasidomėjusi, kas ką sako, o tik paskui ėmusi rėkti. Jei reikia. S. juokauja, negi neaišku? Ar laisvė tvoti per ilgą nosį vien už tai, kad ilga, yra žmogiška vertybė?

20389. pasipiktinusiam skait...2004-08-10 07:37
pvdainius@turtas.lt

20390. q2004-08-10 10:51
komentatoriams: ne vilniumi lietuva prasideda/prasidejo , ne vilniumi lietuva ir uzsibaigia . ir tokia lietuva kokia yra , tai taip pat sukurta ne viniaus , tiksiau be vilniaus pagalbos( turiu mintyje 20a pradzia).o kad vilnius tapo europiniu miestu tai gerai , taip ir turejo buti , tik gaila kad visos lietuvos saskaita.

20391. q2004-08-10 11:30
p.s. o kas nori pajusti ta dvasia tvyravusia vilniuje pries20m. siulau vaziuoti i kauna

20392. zetai,2004-08-10 11:42
tyliau, atsimink, kad esi sveciuose!

20393. zetui (q)2004-08-10 12:09
p.s. ir nusiauk tuos savo batus...

20394. Remigijus2004-08-10 13:04
Euridike, jei būtų skirta s, būčiau dailiai užsiminęs. Aš čia apie straipsnį -- apie "valstiečių kilmės valstybę", "vakarų Europos vertybių sistemą", "vyžų kvapą"... Tauškalų tauškalai.

20396. Euridikė2004-08-10 13:18
Remigijau, bet juk tai tik iš konteksto ištraukti posakiai, patys savaime jie nei geri, nei blogi, nebent tos vyžos... Autorius rašo apie istorijos integralumą. Galbūt jūsų požiūris kitoks. Norint ką nors atsakyti, reikia aiškiai žinoti, su kuo nesutinkate.

20397. Uz vyzas.2004-08-10 13:33
Ko jus cia dabar, vyzos labai geras apavas, visais atzvilgiais. Ir tik laiko klausimas, kada vel pradesim aveti jas. Dizaineriai galetu pagalvoti, kaip vyzas modernizuoti ir pateikti siuolaikinei visuomenei.

20398. 2 q2004-08-10 13:40
Nebuvo tas Vilnius tokia nekalta avele ir sovietmeciu. Kai nuo 1945-90 nubrauki visus tuos "mes be Vilniaus nenurimsim" ir "okupuota Lietuva", is karto pasimato.

20399. } - - - 2q2004-08-10 13:56
Kaip besipavadinsi, vistiek pagadinsi.

20400. Remigijus2004-08-10 14:04
Euridikei. Kad ir su tuo: "lietuvių nacija yra valstiečių kilmės". Atėjo valstiečiai su vyžomis ir sukūrė valstybę... Lietuvių matematika, fizika, kalbotyra irgi turbūt valstiečių kilmės? O ypač nesutinku su bendru choru, kur žodis "vertybės" nebeįsivaizduojamas be priedėlio "europietiškos".

20401. Euridikei2004-08-10 14:35
Gal greiciau musu buriski kompleksai dingtu, jeigu i apyvarta itraukinetume ikimodernios Lietuvos aktualijas, bet idemiau pradetume ziureti i 1918-40 ir ypac 1945-90 lietuviu modernizacijos procesus. Galu gale zvilgtelkim i artimiausius musu kaimynus prie Baltijos - visi masiskai "nuo plugo" ir tik vos vos anksciau (kaip kada netgi veliau) nei lietuviai, bet nieko, miegas jiems del to kazkodel nesutrikes.

20402. Remigijus2004-08-10 14:44
Kad "buriski kompleksai dingtu", jų turėtojams siūlau steigti "anoniminių valstiečių klubus" alkoholikų pavyzdžiu ir nekvaršinti žmonėms galvų. O sveikam žmogui tai visai gera kilmė -- ne vagių, ne kekšių gi.

20405. Čia ir dabar.2004-08-10 15:16
Gyvenk dabartimi, ir nereikės tiek svarstyti. Visos bėdos nuo prisiminimų, nerealizuotų svajonių.

20407. Remigijui2004-08-10 15:26
Veisliniu sunu kokiu ar arkliu atveju kilmes (21 a. pr.) dar gali buti geros ar blogos, bet ne zmoniu.

20408. q > 203922004-08-10 15:31
q tai ne zetas. as nesu sveciuose , bet namuose. o stai dauguma vilnieciu tik suvaziave i vilniu , tai ir yra gal sveciuose. ir tokie kabakai kaune dabar kaip BO , skliautai ir kt ., tikrai man kazkuo primena 80-uju vilniaus kabakus.

20409. Remigijus2004-08-10 15:34
>šunų...dar gali buti geros ar blogos, bet ne žmoniu. Visiškai sutinku -- juo labiau. Čia tik paguoda tiems, kam ir valstiečių per prasta.

20410. Shuns draugas.2004-08-10 15:50
Jei zhmones visi geri, tai ir shunys visi geri. Logishka?

20411. Remigijui2004-08-10 16:01
Siais laikais is vis neblogai buti neseniai "nuo plugo" - bent jau zinai, koks tikras pomidoro ar vistienos skonis turi buti. O virkaujancius del "prastos" valstietiskos kilmes galima guosti, pvz., tuo, kad ir tarp siandieniniu karalisku Europos personu yra ne vienas, kuris kapstosi zemes ukyje. Bet kuris anksciau ar veliau atsitrenkia i "buriskai plugiskas" saknis, klausimas, kiek kartu reikia atsekti atgal - 2 ar 200.

20412. ebola :-) 2004-08-10 16:08
Ziuriu cia gincas is esmes apie pavelda.:)Neigti kilme yra tas pats kaip neigti paveldimuma.Igytas paveldas: vieta, aplinka - nekazkiek tai skiriasi nuo igimto.Nebranginti paveldo yra savizudiska.Ar nepuoselesi savo igimtu dovanu, ar aplinkos kurioj gyveni - suniokosi save.Matom daug tokiu dalyku siandien ne tik Vilniuje.Ivairiausiu niokojimo apraisku, kuriu kaip ir daugelio musu bedu priezastis ta pati - godulys.Istorines visuomenines strukturos yra be abejo vertingos savo unikalumu.Kiekvienas miestelenas ar kaimietis turetu labiau saugoti ir puoseleti savo ir kitu bendruomenes zmoniu pavelda ir tiek.Miestas man asmeniskai yra aplamai nesuvokiama sistema.Kas zino, kodel jis aplamai atsiranda? As galvoju kad burai, muzikai ar aristokratai yra visuomenines turtines hierarchijos kategorijos. Dvasiniu poziuriu sitos kategorijos nebetenka prasmes.Todel sitas gincas atrodo tustokas.Mazdaug sitoks: ar mes skurstam dvasioje del besikeiciancios aplinkos, ar veikiau del netikusio genomo...Nei viena nei kita is tiesu.

20414. Euridikė - Remigijui2004-08-10 17:00
Ačiū, dabar daug aiškiau. Galbūt autorius geriau atsakytų jums pats, bet ir aš galiu pasidalyti tuo, ką žinau. Iš tiesų nacija formavosi kaip valstietiška, tokia buvo programinė nuostata – atsiriboti nuo kalbančiųjų nelietuviškai kaip nuo tautos išdavikų, nes kalba – tai patsai tautos pradas. Cituoju iš atminties: "Kaip gražūs tavo dvarai, Tėvyne, / Baltai iš sodų žalių bekyšą, / Bet, brangią kalbą tėvų pamynę, / Jie mūsų širdis mažai ką riša". Visai ne juokai, - tai buvo dažnai deklaruojama pirmosios respublikos laikais, o pabėgusių ponų dvarai, kaip žinote, užuot tapę muziejais, tapo pienocentrų punktais. Labai simptomiška – ten buvusios vertybės laikytos "ne mūsų". Kaunui tiko, Vilnius su visais atbėgusiais iš provincijos dvarponiais rėkė "przenigdy" ir, kelis šimtmečius gynęs nuo Karūnos kėslų Kunigaikštystės savarankiškumą unijoje, dabar verčiau pasirinko "kresų" dalią. Tuo šie miestai skiriasi. Toliau. Kaimiškoji kultūra nė kiek ne prastesnė už miestiškąją, o lietuvių kalba iš tiesų yra per stebuklą išgelbėtas lobis. Stebuklą sudaro labai daug įvairių aplinkybių, bet jau čia nebėr kaip pasakoti, autorius kai ką suminėjo. Tai problema dabar tokia: jei tuos ponus su visais jų feodaliniais protėviais išmesim iš apyvartos, liksim visai be istorijos, nes lietuviškai kalbėjusiųjų Lietuvos istorijoje nelabai yra. Kaimo žmogui istorijos nelabai reikia, sakau tai be jokios ironijos ir su visa pagarba,- kaimo žmogus gyvena su gamta, o istoriją jam pakeičia mitas. Miesto žmogus be istorijos niekaip negali, nes ji čia kiekviename žingsnyje, per ją nuo kūdikystės pažįstamas aplinkinis pasaulis. Iš kaimo į miestą atėjęs žmogus tampa miestiečiu tada, kai perpranta tuos ženklus ir išmoksta gyventi jais, o ne žemės ūkio darbų ritmu. Dalis adaptuotis nenori ar negali, - jų valia, bet ateiti į svetimus namus ir imtis įvedinėti ten savą tvarką, sutikite, nedora. Vilniuje multikultūriškumas dar labiau viską komplikuoja. Jei kas neperskaito lenkiškų įrašų paminkluose, aš galiu išversti, bet aš niekada nesutiksiu jų nutrinti ir perrašyti lietuviškai, kaip buvo perrašytos (daug ir išmesta – kas suteikė tokią teisę?) memorialinės lentos VU. O gal jūs žinote, kaip su Vilniumi susijęs karalius Mindaugas? Arba Vincas Kudirka? Tautos herojai? O kada bus pastatytas paminklas Kosciuškai? Dabar jau visai suįžūlėsiu – o M. K. Pacui? Ar tai blogesni tėvynės meilės pavyzdžiai? Miestas stovi duobėje, slėnyje, ir aukštesnes vietas apstatyti grėsmingais bokštais, - vadinasi, suardyti jo per amžius susiklosčiusią architektoniką; tarsi nebūtų vietos Vilniaus–Kauno paplente. Jei tai per didelės pretenzijos, meskite į mane akmenį, - kad mano akys neberegėtų, kaip atsidusdavo auklė. Toliau. Žinoma, fizika ir matematika nebūna kaimiška ar miestiška; bet kaimiška arba miestiška būna architektūra, kaimiškos arba miestiškos būna temos literatūroje; istoriją, deja, turime beveik išimtinai ponišką, ir ką dabar su ja darysim? Galim ir visai išmesti, bet tada labai blogai gyvensim; pažiūrėkite kad ir į politinį bei verslo "elitą" – štai jums historiarum ignari. Atsiprašau, kad taip daug prirašiau abėcėlinių tiesų...

20415. n.2004-08-10 17:01
Jau maniau, kad nauja karta nevartoja tokiu epitetu, kaip "nuo plugo", "profke", "juodas darbas" ir t.t. Toks paveldas tikrai zlugdo. Nenuostabu, kad tiek baimiu ir kalbos apie sovietinius laikus. Tai tik beprasmiskas bandymas nusikratyti stereotipu. Reikia iveikti tai, o ne kalbeti visa laika.

20417. Čia ir dabar.2004-08-10 17:46
Sektinas pavyzdys, kaimiškų tradicijų ir miesto kultūros sintezės - Japonijos miestai.

20418. quasi modo2004-08-10 18:06
Paminklą Kosciuškai? - przenigdy. Jis pakorė ištikimą Lietuvos nepriklausomybės kovotoją vysk. I. Masalskį. O Pacui paminklas yra - bažnyčios grindyse...

20419. Queer2004-08-10 18:11
Atrodo, kai kas tokius žodžius kaip "baudžiauninkas", "kaimietis" ar "kilmė" supranta pernelyg tiesiogiai, todėl ir įsižeidžia juos išgirdęs ("aristokratiškos vertybės negeresnės", "miestiečiai irgi kadaise atvyko iš kaimo", etc., etc.). Bet juk kalbame apie gyvenimo ir mąstymo būdą, apie skonį, pasaulėžiūrą, interesus, manieras, t.y. apie individo "vidinę struktūrą". Tas, kas nesijaučia toks esąs, visai neturėtų manyti, kad jį kažkas užgavo.

20421. Remigijus2004-08-10 18:42
Euridikei. Su daug kuo sutinku. Išmesti tikrai nereikia, ypač jei kas verta. A.Mickevičių dažnai atsiverčiu... lietuviškai(!). O visa ta lenkiška rašliava iki Mickevičiaus įdomi tik kaip kokių nors žinių šaltinis -- vienos Donelaičio eilutės neverta. Labai tinkama buvo citata "mažai ką riša" . Juk istorija ne vien mokslas, bet ir paveldas, o paveldas tik tada, jei jis paveldimas ir naudojamas, o bet kokio šlamšto paveldėti nesinori vien dėl to kas jis čia sukurtas, nors žinoti ne pro šalį. Ir ne viskas taip blogai -- tuo tarpu, kai vieni inkštė, kad lietuvių kalba niekam tikusi, kiti rašė gramatikas ir žodynus ir XVII, ir XIX a, ir bajorai, ir ne bajorai. Man tikrieji didvyriai -- Kleinas, Sapūnas, Sirvydas, Daukša, Vaišnoras. Pastarasis beje išvertė "čiabuviams" teologijos traktatą iš lotynų kalbos 1600 m. Ar tai valstiečiai su vyžomis? Manau, bajorijos lenkiškumas gerokai perdėtas -- ištikrųjų daugelio jų, ypač žemaičiuose, pirmoji kalba buvo lietuvių, dar daugiau mokėjo lietuviškai. Lietuviškų raštų skaičius nuosekliai didėjo, viskas ėjo ten kur ir turėjo eiti -- turime ir valstybę, ir lietuvių kalbą, ir lietuvišką kultūrą.

20422. ...19-tam2004-08-10 18:44
Jei arabas tau pasakys, kad jis "nuo plugo", tai taip ir suprask. Pas mus gi visada viskas su potekstem.

20424. Euridikė2004-08-10 19:43
Na mat. Kai kalbamės, galime šį tą ir sutarti. O dėl svetimkalbių raštų, tai juos galima įvertinti tik perskaičius. Iš "nemūsiškių" paveldėtas visas miestas. Iš lenkų romantikų nusirašytas didysis istorinis tautos mitas – tasai apie žirgus, geriančius iš tolimos jūros, etc. Iš slaviškų kronikų rekonstruoti kunigaikščių vardai. Ir niekas niekada nesakė, kad lietuvių kalba negraži, tiesiog nelabai tikėjo, kad išgyvens. Tai, sakot, Pacas pats sau paminklą už paskutinį stalo sidabrą pasistatė ir po mūsų kojelėmis atgulė. Teisybė, bet bažnyčia buvo už įžadą. O už maskviečių išvijimą iš Vilniaus? O už tai, kad mūsų apylinkėse nėra Bosnijos ir Kosovo, kas jiems paminklus pastatys? Lenkai Krokuvoj? Na gerai, o už tai, kad per badmečius, pametę lėbavimus ir mergas, kaip paprastai įsivaizduojamas nerūpestingas magnatų gyvenimas, jie patys dangindavosi į Ukrainą pirkti grūdų savo baudžiauninkams, kad visai neišmirtų, - kas padėkos? Aš vis mėginau pasakyti, kad atsakomybė už Tėvynę ugdyta per kartų kartas, ji buvo paveldima, privaloma ir labai sunki kartais, todėl Kosciuškos ir Masalskio priešprieša kur kas sudėtingesnė. Aš nemanau, kad visi turi man pritarti. Aš tik manau, kad visa tai "mūsų" ir apie tai reikia kalbėti – taip išsikristalizuoja pavyzdys, dovanokite už didaktiką, bet kultūringa tauta turi turėti pavyzdžių, o genialus poetas Donelaitis savo parapijoj, publikuotas po mirties, ne visais pilietinio ugdymo atvejais tempia, štai kas yra.

20429. quasi modo2004-08-10 20:18
Masalskis - Semaška (tas kur atsimetė nuo Bresto unijos) - Kapsukas - Paleckis - Paksas - ...? Lyg ir paralelė susidarytų...

20432. Remigijus2004-08-10 20:22
Euridike, bet tai jau kito rango žmonės, ne tie kur šaukė "przenigdy" -- tie vyrai tikrai šlovės verti. Vienam iš tokių Jonušui Radvilui turbūt buvo malonu, kai "Knygoje nobažnystės" (1653 m.) į jį buvo kreiptasi lietuviškai:

Tavi iškėstasparni, o Ereli juodas,
Tris širdij triūbas turįs, garsi šlovė duodas.
Januše Radivilai, Kunikaikšti, Pone,
Vaivada Vilniaus, didės Lietuvos Hetmone.
.....

El. Redakcija: taip, Remigijau, tagai veikia. Tačiau geriausiai tai bandyti nešiukšlinant Brechtiško prezidento :)


20433. Euridikė2004-08-10 21:56
Kurgi ne, o kam nepatinka būti liaupsinamam? Aš įsivaizduoju taip: kokioj erdvėj žmogus gali veikti, toks jo ir rangas, tokiu mastu atsiskleidžia ir jo gabumai. Juk, žiūrėkit, po paskutinio padalijimo pirmiausia buvo represuotos vienuolijos, dėl suprantamų priežasčių, ir didieji dvarai. Tai ne tik politinio įgalumo naikinimas, tai kultūros centrų griovimas. Bet aš neniekinčiau XIX amžiaus; laikai jau buvo kiti, jau miestiečiai priklausė pilietinei visuomenei. Čia toji romantinė saloninė rezistencija – ir sukilimai. Tie, kurie šaukė "przenigdy" – ištikimieji anų įpėdiniai. Jautė, kad jų relikvijos naujajame valstybės organizme neprigis, jei skelbiamos atsiribojimo deklaracijos. O ką jie daugiau turėjo, išskyrus savo prisiminimus? Ir atkreipkite dėmesį, jie verčiau išsižadėjo nekilnojamojo turto, bent hipotetinės galimybės išlaikyti dalį žemės, bet užtat išgelbėjo savo medalionus su garbanomis, laiškus, portretus... suprantate, ką noriu pasakyti. Kažkaip jau taip išeina, kad lenkas ir Afrikoj ir dešimtoj kartoj lenkas, o lietuvis trečioj kartoj jau grynas amerikonas. Štai kas yra tradicija, taip aš suprantu jos vertę ir pavyzdį.

20434. Linas Pl2004-08-10 22:14
Yra lietuvių kultūra, yra lenkų kultūra. Yra lietuvių valstiečių gyvensena su tam tikrom kultūros gyvenimo reiškiniais, yra lenkų valstiečių gyvensena su tokios rūšies reiškiniais. Nesuprantu, kam reikia viską taip supainioti, kad jau nebeatsirenkame, kas kur. Tie dalykai nėra net sunkiai išskiriami. Kultūra negali būti nei kaimo nei miesto, kaip saulė nešviečia atskirai kaimams ir miestams. Atsiminkime ir tai, kad šviesus daiktas daug daugiau šviesos išspinduliuoja, bet tamsus daugiau jos sugeria. Kultūros skirtingumai tiesiogiai nurodo į tautas. Galbūt tas supratimas sunkiau prieinamas žmonėms, galutinai persiėmusiems rusiška idėja: nacija visuma - liaudis(tauta) prastuomenė. Aiškiau būtų, jei sakytume, kad tautos pagrindas geriausiai pasireiškia mūsų buvimu ir gimimo sąlygomis (kaip gimtoji kalba; ne tik, žinoma). Tuo atžvilgiu lietuviai tarpusavyje nesiskiria tiek daug, kaip skirtingų tautų žmonės, net jei tie lietuviai būtų skirtingų luomų žmonės. Taigi, mūsų kalba bet kuriuo atveju išlieka Lietuviška, JEIGU MES NEATSIŽADAME JĄ SAVITĄ PERDUOTI SAVO VAIKAMS. Visa kita, kad kalbos taisyklės, kirčiai, ir tt. yra tokios o ne kitokios, kad jų gal reikia laikytis, kyla daugiau iš tautai vadovaujančių žmonių puoselėjamų idėjų, ypač iš noro matyti savo šalį vieningą. O tie dalykai, kurie čia paminėti apie kalbą, tinka ir kitiems kultūrinio gyvenimo reiškiniams. - Tūlas žmogus, kuriam kliūva kaimietiškumas, čia daro vieną klaidą. Jeigu jis mano, kad negali gyventi "kaimietiškai", tai kas čia tokio? Kur būtų nelaimė, kur čia būtų klausimas? Ar tik čia nėra taip , kad susiejama anuo minėtu rusišku būdu "tauta" su "kaimietiškumu". Žmogus, reiškia, nepažįsta savo tautos. Nenuostabu. Daug buvo melo, daug buvo iškraipymų. Bet tik kad kitas ir pažinti nenori, o savo tokį įsitikinimą dar pridengia tuo, kad jis kovoja su "kaimietiškumu". Čia jau piktybiškumas, kuris Lietuvai daug kenkė. Ypač jeigu tas žmogus lietuvybę peikia dėl to, kad jam per aukšti pasirodo kai kurių mūsų valstybės kūrėjų (1918) iškelti idealai. Idealai vyrui per aukšti, o pravardžiuoja "kaimietiška". Tai jau taip...

20435. Remigijus2004-08-10 22:41
Viskas bus gerai. Išsiversime į lietuvių kalbą ką dar liko išversti, paskaitinėsime, jei bus įdomu. Tik dėl tų medalionų su sruogomis bus sunkiau sutarti -- vien išgirdus apie juos nupurto :)

20437. Elena :-) 2004-08-10 23:52
Remigijus parašė: "A.Mickevičių dažnai atsiverčiu... lietuviškai(!). O visa ta lenkiška rašliava iki Mickevičiaus įdomi tik kaip kokių nors žinių šaltinis -- vienos Donelaičio eilutės neverta." Na, aš manyčiau, kad ir iki Mickevičiaus lenku literatūroje buvo šio bei to vertingo. Kaip beje ir lietuvių. Tačiau tai gali būti ir skonio reikalas. Mickevičiaus vertimų tikrai neblogų turime, bet jis (kaip ir A. Puškinas bei O. Milašius) yra labaič labai sunkiai išverčiamas. Todėl visus juos stengiuosi skaityti originalu kalba. Net jeigu kartais ir nesuprantu vieno kito žodelio. Bet žavingas yra pats fraziu skambesis. Taip kaip jas užrašė poetas. beje labai smagi diskusija vyksta. Smagu, kad šateneciai nesipeša, o diskutuoja.

20438. Euridikei2004-08-10 23:53
Tai jau supratom, kad lietuviai yra cmo, tokie stai istorines-politines samones niekada neturejusiu kaimietisku tuporylu palikuonys. Bet kad ir kaip kazkam nepatinka, 20 a. ivyko, Lietuva tapo tauta-valstybe, LDK stiliaus visuomenes restrauracijos nebus, ta pagaliau blokuoja ir dabartine Konstitucija. Visokios perdem entuziastingos nelietuviskumo liaupses siandien atrodo tik kaip astriu pojuciu megejo lakstymas po velyva pavasarini leda, nes tai galima interpretuoti ir kaip niekatru Konstitucijos pirmos dalies straipsniu pazeidinejimus.

20439. Maja2004-08-10 23:54
Mano senelis kovojo (1919-20 metais) pries rusu bolsevikus ir lenkus uz Lietuvos nepriklausomybe. Pvz., as turiu rusisko kraujo, ir mane zeidzia antirusiski, antilenkiski ar antizydiski pasisakymai. Patys esam ir kalti, kad vis patenkam kitu itakon. Isijungimas i ES, NATO tai dar karta parode, kad nemokan tvarkytis savo valstybeje. Ar dabar tapo stabiliau Lietuvoje? Taip ir gyvensim, kol nesusivoksim savyje.

20440. Remigijui2004-08-10 23:54
O ko neissiversim, ta perskaitysim originaluose, kalbu gi mokytis nebijome, nes per gerai suprantame, kad bet kuriai mazai tautai nera kitos iseities. :)

20444. zetas taria ha ha ha2004-08-11 08:30
vaikuchiai. dainius juozenas parashe puiku straipsni tik todel kad ji labai grazhiai veike zeto kalamburai. zetizmai kaip stilius tai rashymas apie viska vienu metu. plius ironija. ar ne zhavu

20445. pasipiktines skaitytojas2004-08-11 09:55
Siaip, antra syki perzvelgiant, man kazkaip uzkliuvo 1920 metu Vilnijos reikalo traktavimas straipsnyje. Lyg ir iseitu, kad Lenkija butu galejusi okupuoti visa Lietuva, bet jai jos nereikejo... Kiek zinau, tai priestarauja faktams. Lietuva jau buvo mobilizavus nemenka karini pasipriesinima, ir jau dave Zeligovskiui i kaulus, kai Tautu Sajunga isikiso - Pilsudskiui butu teke atsisakyti apsimestinio maisto priedangos, kad paremti Zeligovski, ir butu kiles karas, kaip reikiant, o to Tautu Sajunga nebutu leidus. O gal tai tik Lietuvos istoriku romantine interpretacija? Tai gal nera svarbiausia; mane labiausiai izeidzia 1920 spalio 7 Suvalku sutarties sulauzymas. Galime sakyti, kad 1923 lietuviai lygiai ta pacia operacija atliko Klaipedos krastui, bet juk tuo jokiu savo isipareigojimu Vokietijai nesulauze? Kaip ten bebutu, ar tikrai Lenkijos geranoriskumas leme, kad tarpukariu egzistavo nepriklausoma Lietuvos valstybe?

20458. Queer2004-08-11 12:38
Kiek painiavos... Kažkam nepatinka "tautos" siejimas (atseit, rusiškas, ergo neteisėtas) su kaimu ir prastuomene? Bet juk pati mūsų "tauta" save šitaip susaistė, panoro ir (vis dar) tebenori tokia būti. Euridikė tai jau sakė. Respublikos laikais "tauta" (natio) reiškė "bajorai", tačiau kaip tik su ja ryšiai nutraukti. Su pasididžiavimu. O dabar Kudirkos "aukštų idealų" gerbėjams nemalonu girdėti, kai "lietuvis" laikomas "kaimiečio" sinonimu. Paradoksalesnę laikyseną sunku sugalvoti. Mūsų kontekste netgi žodis "žmonės" turi panašią prasmę, tad, išgirdęs politiką kreipiantis "Mieli Lietuvos žmonės...", pasijunti nejaukiai. P.S. Įdomu, ką juodai dažytasis Donelaitis veikia ant Universiteto laiptų? Persona prima VU istorijoje, ar ne?

20459. Remigijus į Queer2004-08-11 13:55
Kur jau čia lietuvis laikomas kaimiečio sinonimu? Ar tik ne tamstos galvoje?

20460. Euridikė2004-08-11 14:00
Labai daug įtampų išnyksta, kai atsistoji į vadinamojo priešininko vietą ir pažiūri į dalykus jo akimis. Todėl taip patogu būti dvejopo kraujo. Tada tiesiog imi ginti silpnesniojo poziciją, aš tą ir dariau pagal savo išgales. Ergo: mes nesame arba – arba, mes esame ir – ir. Kad ir kokia iš vienos pusės ta Želigovskio istorija, iš kitos – kraštas vis dėlto rinkosi, buvo referendumas (žydai iš apdairumo nedalyvavo). Ir tegu tik sėdi Donelaitis savo vietoje, bus blogiau, kai ten atsisės koks Paksas. Nemanau ką nors įtikinusi, kad paminklą reikia statyti ne Kudirkai, o Pacui, bet vieną pergalę šitame ilgame pokalbyje mes vis dėlto laimėjome: per visą ilgą diskusiją, vietomis ir nelabai draugišką, pasitaikė gal tik koks vienas sarmatlyvas keiksmažodis IR NEPASITAIKĖ ANGLICIZMŲ. Niech żyje piękny, przejrzysty język litewski! Wiwat!

20461. Euridikei2004-08-11 14:38
Pokeiste logika: kraujas ir identitetas gali (turi?) buti hibridizuoti, bet kalba privalo likti "ariskai-rasiskai" gryna? Postringauti apie tolerancija ir sugebeti igrusti replika apie "netinkama" leksika - toks jau cia tas "ir-ir". :)

20464. Queer2004-08-11 15:04
Sutinku, Donelaitis - dar ne taip blogai, visai nesiūlau eiti ir nuversti. Tikrai nesu toks agresyvus. Tiesiog to šaunaus būro vieta ne ten, bet čia tik tarp kitko. Va, jei ten įsitaisytų koks nors Paksas, tada tai jau tikrai beliktų VU ir mums visiems palinkėti requiem aeternas.

20466. Queer2004-08-11 15:11
Manau, kad imtis provokacijų ir sąmoningai perlenkti lazdą mūsų situacijoje tiesiog reikalinga: pernelyg ilgai ta lazda lenkta į priešingą pusę. Kaimietiškas identitetas tikrai dar ne agonijoje: jei taip nutiks, aš tikrai pritarsiu ginantiems silpnesnįjį. O kol kas jis žvitrus ir savimi patenkintas, taigi...

20468. Remigijus į Queer2004-08-11 15:24
Tas, anot jūsų, "šaunus būras" mokėjo senąsias kalbas ir išmanė mechaniką. "Šaunusis būras" dar sugebėjo sutaikyti hegzametrą su lietuvišku kirčiavimu, derindamas toninę bei metrinę eilėdarą. Jis be to žymėjo kirčius ir priegaides nepadarydamas nei vienos(!) kirčio ar ritmo klaidos. Štai ką sako A.Girdenis: "..kaip išradingai metrinės eilėdaros principus poetas derino prie lietuvių kalbos fonologinės sistemos ir teksto statistinės struktūros -- kaip taikliai pasirinko parankiausią eilutės vidutinį ilgį, subtiliai pasirėmė įvairiais intonacijos niuansais, gyvais balsių trukmės svyravimais, net tokiomis nežymiomis žodžių dinamikos moduliacijomis, kaip šalutiniai kirčiai...Suvaldyti dvi prozodines stichijas -- kiekybę ir kirtį -- ir kartu kalbėti taip, tarsi jokių suvaržymų nebūtų, -- ne juokų darbas net talentingiausiam žmogui"

Truputį nukrypau į šoną, bet jei norite patys save murkdyti, tai jau niekas nepadės. Tai čia dėl to "šaunaus būro"...


20469. Euridikė - ...612004-08-11 15:34
Kraujo neįmanoma "hibridizuoti" pagal savo norą (o ką reiškia – turi?), identitetas klostosi "ir" iš pažinimo, o kalba (arba kalbos) yra paveldėta ir nehibridizuojama. Aš manau, kad bet kokio paveldo darkymas yra dvasios nedermės padarinys. Tolerancija yra pakantumas, o ne niveliavimas. Bet dingojas man, kad Jūsų pastaba – tik mažutė provokacija pokalbiui pagyvinti.

20470. dar E. - Remigijui2004-08-11 16:08
Būriškas identitetas yra labai geras, įdomus ir produktyvus. Blogas jis tampa tada, kai labai išpuiksta, pamiršta savo ribas ir ima gožti visa, kas nėra jis pats. Beje, kai būras imasi mechanikos ir hegzametro, jis jau nėra joks būras, jis padaro kaip tik tai, kas labai labai pageidautina mūsų tikrovėje: perėjęs į kitą aplinką, jis pažįsta ir įvaldo visa, kas joje yra, jokiu būdu nepaneigdamas to, kas iki jo sukurta kitų.

20471. ebola2004-08-11 16:19
Tolerancija, jei tikra, nera nei pakantumas nei niveliacija.Tai ko gero dvasines pusiausvyros akrobato pasauleziura.Isminties paralele.Hibridizacija yra idomus reiskinys, jei domiesi genetika ir fiziologiniu paveldimumu.Ji gali buti ivertinta tiek teigiamai tiek neigiamai, priklausomai nuo puoselejamu savybiu(vertybiu kompaso).Kalbos kergimas su kaimyninemis - panasus pavyzdys.Anglu k. zinojimas siandien yra vertybe, padedanti islikti.Jei islikima, fizinio vieneto, laikyti didele vertybe, pergale, tai anglu/lietuviu kalbu sinteze yra neisvengiama.Nes ji yra blizgesio paralele, ji patraukli su visomis savo priezastimis ir pasekmemis.Jeigu visuotinai pripazinta vertybe butu musu kalbos ir kulturos uniklumas, o asimiliacija butu viesai pristatomas kaip pavojus - padetis gal ir pasikeistu.Taciau dabar daugelis Londono imigrantu slapta dziugauja, kad ju vaikai nebemoka lietuviskai, o Lietuvos politikai ir verslininkai anglizmus kalboje vertina kaip kazkoki sekmes atgarsi, isprusima.Taip yra tik todel kad godumo politika apverte vertybiu skale aukstyn kojomis.Kazkada lenkiskai kalbejo bajorai.Priklause ar pageidaujantys priklausyti tam luomui bent jau isitaisydavo akcenta. Niekas atrodo nepasikeite...

20472. Remigijus2004-08-11 16:31
Mūsų šiokia tokia bėda yra nesugebėjimas atpažinti ir pažinti bei įvertinti būtent lietuviškąją liniją mūsų kultūroje -- senuosius lietuviškus raštus, bei jų rašytojus, tų raštų spausdintojus, bei rėmėjus, kaip J.Radvilą. Tada ima vaidentis "iš niekur" ar "per stebuklą" kaimiečių išsaugota lietuvių kalba. Čia aš nekalbu apie valstybės vyrus -- jų darbas ne kalbėti, bet veikti. Pasidomėkime, ir pamatysime, jog visais laikais apie viską buvo kalbama gražiausia lietuvių kalba -- nereikia apsigauti santykiškai vyraujančia lenkiška raštija. Yra tik šioks toks vėlavimas, palyginti su kitais, bet linija aiški. Rasime ten plačiausių interesų žmones, kad ir tą patį Donelaitį ar Baranauską. Reikia priimti savo likimą ir paveldą su didžiausia pagarba. Rasime čia ir tai kas būdinga tik mums -- kad ir tą ypatingą dėmesį kalbai (vėliau). O jei kam neįdomu kirčiai ir priegaidės tai jie tikri kaimiečiai turbūt...:)
Tėvynė Lietuva kad ir mielesnė už sveikatą, bet sveikata bent jau antroje vietoje tikrai, tad sau ir savo tautiečiams linkiu mažiau inkštimo ir daugiau sveikatos!

20476. pasipiktines skaitytojas2004-08-11 17:05
Dar vienas dalykas, iskiles diskusijoje - apie identiteta. Dalis jo yra neisvengiamai paveldeta, dalis - samoningai pasirinkta, t.y. igyta arba is paveldetojo atmesta. Sakoma, kad zmogus yra tokios tautybes, kokios jauciasi esas. Todel nereiketu smerkti nei gaileti uzsieniuose "nutautejusiu" lietuviu - ne jie vieni tokie. Mano pazistamas pries desimtmeti gyveno NY, dalindamasis buta su pries du metu atvykusiu lenku, tai tas, paklaustas, kas esas, sakydaves "I am Amerrrrican!" Esu sutikes tamsiaveidziu amerikonu, kurie lietuvisko kraujo 1/8 beturi, o vis viena jauciasi esa lietuviais, nors lietuviskai ir nekalba.

Siap jau lenkams jauciu siltus, kone broliskus jausmus (andai pires 15 metu Varsuvos kavineje greta prie baro sedejes lenkas, isgirdes, kad esu lietuvis, susidomejes paklause: Juk ta unija nebuvo jums bloga?); dauguma mano sutiktu lenku isties yra man ir mums nesavanaudiskai padare daugiau, nei broliai lietuviai, ir vien tik del to paties brolisko jausmo. Taciau savo identitete nieko nei igimto, nei igyto lenkisko neaptinku; o va litvakisko identiteto esu daug igijes, nors genealogijoje ir neaptinku...

20477. uzuovejos.puslapiai- Euridikei2004-08-11 17:35
Gerbiamoji Euridike, būtų labai šaunu, jeigu panorėtumei prisijungti prie mūsų Užuovėjoje. Tu mums labai patinki. (lt)

20478. Euridikė2004-08-11 18:09
Trukt už vadžių – vėl iš pradžių. Šiurpus Ebolos realizmas užmuša bet kokį įkvėpimą. Taigi turime uždavinuką. Duota: kurdami moderniąją naciją, pagrindiniais kriterijais patriarchai pasirinko tautinę kalbą ir tautinį mitą apie žirgus; praėjo šimtas metų – kai kas džiaugiasi, kad vaikai nebekalba lietuviškai, o iš tų žirgų visi sutartinai juokiasi. Rasti: ką pražiopsojo patriarchai?

20479. Remigijui2004-08-11 18:16
Senoji rastija yra gerai, kulturoje apskritai ji buvo svarbi, bet prieinama gi buvo iki visiskai neseniai tik saujelei zmoniu, tai vargiai gaunasi teigti, jog butent ji ir buvo pagrindinis lietuviu kalba perneses agentas. Taip kad vis vien iki +-1900 mes liekam prie kaimiecio, kuris vienintelis simtmeciais be pertrukiu vartojo ir vyste tarmes, buvusias pakankamai pastoviam susidurime su jidis, vokieciu ir slavu kalbomis. 19 a. pb. tas kaimietis pradejo kraustytis i miestus, kol apie 1970 is daugumos lietuviu tautoje tapo mazuma, o lietuviu kalba pagaliau igijo savo nuosava miestietiska slenga (zr. Kaunas, Siauliai), kuris kazkodel vis dar ir siandien ne vienam atrodo naikintina "necenzurke" ir issaukia apopleksijos priepuolius. :) O kad lietuviai turi itin stipriai erotizuota santyki su savo kalba, kuris turbut yra unikalus Europoje, sutinku visiskai.

20480. Remigijus į 204792004-08-11 18:25
1900 m. mes jau turime Maironį, Jablonskį ir pasaulinio lygio baltistą K.Būgą. Čia tik keli pavyzdžiai, ko ieškai, tą ir randi.

20482. Euridikė2004-08-11 19:20
Dovanokite, o kas yra "Užuovėjos puslapiai"?

20483. Remigijui2004-08-11 19:24
Tai ir rasau "plius minus 1900", kad trumpiau butu, o siaip, aisku, kad reikia primesti po 30-40 metu i abi puses. :) Svarbu, kada su minimais ir neminimais sviesuoliais i Lietuva atejes modernybes proverzis, tame tarpe ir kalbiniuose reikaluose, pagaliau tampa masine lietuviu nuosavybe. Taip atsitinka tiktai po 1945, kada pagaliau pasiekiame masini rastinguma. Tik sovietmeciu pagaliau susitinka buras-kaimietis kaip kalba nesantis agentas ir senosios bei ankstyvosios naujosios rastijos autoriai. Artimiausiu metu reikia i lietuviu kalba grazinti ir kaimiecio, virtusio miestieciu, kalba, kuri del akivaizdziu priezasciu turejo automatiskai buti eliminuota sovietmeciu is oficialaus lietuviu kalbos diskurso. Ir tik tada pirma karta turesim apypilni lietuviu kalbos vaizda.

20484. Euridikei2004-08-11 19:27
uzuovejos.puslapiai.lt Tai vieta, kur Tavęs trūksta. :)

20490. Euridikei2004-08-11 19:49
Viska gerai ir visiskai atliepiant savo laikmeti patriarchai dare, tik prie arkliu ir kalbos dar reikia prideti dievukus. Visa Europa tuo metu (ir dar gerokai iki 20 a. vid.) vezinosi nuo daikciuku viduramzisku ir "primityviu", viena po kitos antra kvepavima igavo "kaimietiskos" kalbos (skandinavai, fino-ugrai, slavai, baltai). Paskui buvo Kauno Lietuva, kuri ir tuos arklius, ir dievukus, ir visa kita perdirbo i modernias formas - Dariu & Girena, "Zalgiri", "Sileli", Alytaus nameli, geriausius Sovietu Sajungos kelius, "Zalia kalna" ir "Neringa", t.t., t.t. Po to buvo Kovo 11-oji ir ivyko relapsas, iskilo viduramziska Vilniaus Lietuva - atsirado neluomineje parlamentineje respublikoje "ponai" ir "ekselencijos", kurie mikliai perdare Lietuvos piliecius i "mielus Lietuvos zmones", surente pusantro blizgancio dangoraizio dar simtaprocentines kanalizacijos neturincioje sostineje-megapolyje, atkuto vilnieciu lietuviu polonofilija, rimtu veidu intelektualai pradejo kurti tiesmukiskas LDK adaptacijas stiliuje "lietuviai kaip naujieji Europos barbarai", tolygiai vystyta Lietuva tapo naujoju Wildnisu su kazkur toli rytuose zibanciu Kremliumi, t.t., t.t. Ten ir pradejo ne vienas galvoti, ar jis nori su sita graudziai juokinga lietuvybes karikatura identifikuotis, ar nori savo vaikus su ja sieti. Bet patriarchai juk cia ne prie ko, tiesa?

20493. Remigijus į 204832004-08-11 20:08
Aišku ne raštai svarbiausia kalbos terpė. Tik neabejotina, kad visada buvo išsilavinusių žmonių kalbėjusių ar bent mokėjusių lietuviškai. Nebūtų kitaip nei Būgos, nei Maironio. Kas, kad jų mažiau nei norėtųsi. Tyčia aukščiau įdėjau tą liaupsę Radvilui, nes daug kas ir dabar mano, jog lietuviškai tik apie vyžas buvo kalbama. Vyskupai Giedraitis, Valančius, Baranauskas, bajorai tokie kaip Stanevičius -- ar reikia dar geresnių lietuvių? Juk nesamdė jie bobutės lietuvių kalbai pramokti. Aš primygtinai teigiu -- nebuvo jokio lūžio ar trūkio, buvo tik lietuviškos kultūros reliatyvus nusilpimas lyginant su kitomis tautomis. O visuotinis raštingumas ir dabar kai kur dar siektinas dalykas.

20494. Euridikė2004-08-11 20:26
Chamizmas yra spontaniškas, o kultūra labai labai paveldima.Todėl manau, kad patriarchai, pasirinkę vien mitą ir užbraukę istoriją (vietomis - iš naujo ją sukūrę) yra "prie ko", nes tai demoralizacijos prielaida. Demoralizaciją turime prieš akis ir grožimės kasdien. Tebūna palaimintas naivumas tų, kurie mano, kad tai vis sovietai taip mus perkeitė.

20495. Remigijus2004-08-11 20:35
Euridikei. Jei mane "perkeitė" ar sovietai ar patriarchai, tai aš viso labo nekaltas triušis "anapus gėrio ir blogio". Demoralizuoju tik aš pats save, ir aš pats už tai atsakingas -- palikime tokiu atveju patriarchus ramybėje.

20498. varna2004-08-11 21:05
Manau, jog patriarchams nebuvo kitos iseities, kaip sukurti viesiems suprantama ir priimtina mita - toki, koki lengvai isisavintu ne tik sulenkejusi lietuviu inteligentija, bet ir i miestus ciugliais patrauke kaimieciai, kuriems ju paciu manymu "per amzius tausota" kalba tapdapdavo atgrasi ir "gedinga". Patriarchai ne chamai ir ne kvailiai - kazkaip reikejo suvaldyti sita gaivala. Tad "arkliai" gana greitai sutrype istorija. Nevadinciau tai tiksline demoralizacija. Ji greiciau ivyko savaime, nes sulietuvinti miestieciai tos istorijos ir nelabai tezinojo. Pradzioj, pries uzgimstant mitams, jie labiau rupinosi savo "teisinga" lenku kalba, veliau - kaip ta susikurta dirbtini akcenta panaikinti. Ne istorija jiems buvo galvoj. Bet pagrindine priezastis, jog "mitu kurimas" vyko Lietuvoje be Vilniaus. Kai lietuviai "atgavo" savo sostine, tautiniams mitams jos jau nebereikejo. Is tikruju Vilnius netgi tapo rakstimi kai kuriems "zirgu girdytojams" - staiga paaiskejo, jog sostine ne tokia jau lietuviska, joje gyvena ir lenkai, ir zydai, ir rusai ir t.t. O "anie" apie Gedimina ir "arklius" nelabai nutuokia... Ne, ne tokios sostines reikejo. Jei ne karas, praktiskai sunaikines Vilniaus kulturos ir paveldo nesejus, dar nezinia, ka siandien atstatinetume - Zemutinius rumus, ar Didziaja sinagoga. Ivyko kas ivyko - Vilnius galutinai ir negriztamai sulietuvintas. Galima tai vadinti praradimu, kaip tai daro Euridike, bet galima ziureti ir kitaip. Gimsta nauja istorija, kurioje, beje, irgi nebeliko vietos ir "zirgams". Ar arkliams? Ka ten, po velniu, girde?

20499. quasi modo2004-08-11 21:14
Na, ne... jei ne patriarchai - jau būtume kaip škotai Britanijoje. Juk net vysk. Baranauskas netikėjo, kad iš to kas išeis...

20500. Queer2004-08-11 21:21
Patriarchų nereikėtų pervertinti ("Išmintingi dėdės žinojo, ką darė; tada taip reikėjo", etc.): dauguma, įkvėpti resentimento, nuoširdžiausiai tikėjo pačių kuriama propaganda ir buvo stulbinančiai primityvūs (deja, deja). Kitaip niekada nebūtų išdrįsę.

20501. Remigijus į Queer2004-08-11 21:30
Atsiprašau, tai ką tie pariarchai jau taip primityviai padarė? Kuo tamstą nuskriaudė? Ką iš jūsų atėmė?

20503. Euridikė2004-08-11 21:37
Kad Vilnius kalba lietuviškai, nėra joks praradimas, ir aš to nesakiau . Norėjau tik pasakyti, kad jame reikia daug ką atrasti; kalbant hipotetiškai, atrasti būtų buvę daug lengviau, jei senieji vilniečiai nebūtų iškeliavę kas pas Abraomą, o kas - į Torūnę. Beje, apie Gediminą ir tuos arklius kaip tik pastarųjų proseniai išpūtė burbulą. Labanakt, mano ponai, buvo labai malonu...

20504. 2 quasi modo2004-08-11 21:52
Net ne skotai, o velsieciai, bretonai ar akvitonai kokie. Skotai konkreciai keisti. Sakai jiems: "After 400 years you`ve got a real chance to make a run for it, the EU will be forced to stand behind you, London will be forced to sign the oil over to you" - o tieji spokso it ne angliskai su jais sneketum.

20505. Queer Remigijui2004-08-11 21:55
Ką tie patriarchai padarė? Nagi padėjo sukurti tokią agresyviai ekspansyvią socio-kultūrinę erdvę, kurioje turi beveik jausti gėdą ir kaltę, kad tavo protėviai kiaulių neaugino ir nekalbėjo lietuviškai, kad neturi kaime giminių ir nemėgsti laisvalaikiu kapstyti žemės, kad ašaros nespaudžia dainos apie geltonkases, kad nemėgsti lašinių, kad nesižavi tautinių "klasikų" kūryba ir nevartoji tautinių mitų, kad esi šiek tiek dekadentiškas kosmopolitas... Kad intelektualinis, estetinis ir buitinis šalies klimatas tau svetimas. Tai tiek; o apie prosenelių dvarelius dabar jau nebeverta...

20507. Remigijus į Queer2004-08-11 22:27
Na aš irgi daugelio iš tų dalykų nemėgstu, tik savijauta kažkodėl priešinga. Ne buitine-praktine prasme, bet kaip čia pasakius... mano siela čia penima riebiausiu maistu. Sutinku, kad lietuvybė pati savaime neturėtų piršti kokio nors turinio, kad galėtų čia gerai jaustis ir krikščionis, budistas, ir ateistas. Man tokiais atvejais savotiškas malonumas pasikapstyti po praeitį ir rasti sau artimų dalykų. Ko tik ten nėra!

20508. quasi modo2004-08-11 22:43
Tai kokia čia velniava išeina?.. Jei ne Kotryna II ir Muravjovas - nebūtų likę lietuvių, o jei ne Stalinas - Vilniaus ir Klaipėdos?..

20510. Remigijui2004-08-11 23:03
Ir as primygtinai su Tavim sutinku, jog nuo pat baltu kalbu issidiferencijavimo lietuviai kaip visuma ne vienoje kartoje nenustojo sneketi lietuviskai (gerai, tarmemis, kad zemaiciai per daug nepyktu). Taciau "visuma" nereiskia "100% per amzius" - lietuviai kaip visuomenes grupes (luomai, veliau klases) skirtingai ta testinuma islaike, t.y. kazkas nuosekliau, kazkas ne taip, gal net su pauzemis. Bet dar del ko Tau noretusi paantrinti, yra butent tai, kad lietuvybes istorija kaip tik ir reikia statyti ant silpimas-stiprejimas asies, nors ji nera tokia dramatiska ir ispudinga kaip kokia ivaskeviciscika nuskendimo-isnirimo metafora.

20514. varnai2004-08-11 23:49
Ne 1939 rudeni lietuviai sugalvojo, kad Vilnius jiems kaip ir nereikalingas (amen! pradziunginkim lenkus vardan geru kaimynisku santykiu). Paciais pirmaisiais 20 a. metais, kada apie sava valstybe buvo kalbama tik tariamaja nuosaka, jau teigta, kad sostine reikes daryti Kaune (tada procentiskai vien zydu turejusiu daugiau nei Vilniaus), nes Vilniaus niekada nebus imanoma atlietuvinti. :)

20517. ebola2004-08-12 09:36
Labai keistai atrodo tas Vilnietiskas poziuris i Vilniu is sono(as ne vilnietis).Mazas, taikios dvasios miestas Vilnius vis dar sukunkuliuoja kazkokiais nacionalistiniais burbulais.Jums tai netinka is veido! Ko gero kaltas igimtas, parnestas is sodybu lietuviskas agresyvumas.Kazkuria prasme tai pozityvus bruozas.Jei jam neduoti daug valios.Bet as manau vertetu ji palikti Kauniokams ir kitiems miesteliams - tai jiems labiau tinka.Tai daro juos savitus, kaip Vilnius yra savitas savo multikultura ir laisvamaniskumu. Kas del rastu...juos reikia traukti i pavirsiu per jega.Gal kokiu laisvo remimo fondu reiketu tam reikalui...Tas yra skaudu is tiesu, kad nebera mechanizmu, kurie pastatytu Donelaiti lentynoje salia kokio pigaus nuotykiu romanelio.Muzika dar atranda kazkaip ziuriu klausytoja rimtesne, nors irgi...Daile neturi problemu, bet va rastai tai kazkaip visai....

20521. Linas Pl2004-08-12 11:18
Tiek daug atsiliepimų, vadinasi reikalas nėra nesvarbus. Bet kas yra? Kodėl lietuviai, kurie vienaip ar kitaip patyrė lenkų kultūros įtaką, taip keistai žiūri į lietuvybę? Dar 20 a. pradžioje, kai mūsų tautai buvo pats atgimimo laikas, daug kas sakė, kad lietuviai esą linkę pasiduoti svetimai dvasinei įtakai. Tai esąs toks lyg ir tautinis bruožas. Esu lietuvis, vilnietis, nemažai teko pažinti kitų tokių. Nesu matęs žmogaus, kuris kaip relikvijas laikytų vyžas, lumzdelį ar kažką tokio. Visokių žmonių, žinoma, esama. Bet veikiau lumzdelis gal yra kur nors paprastas papuošimas. Bėda čia man pasirodė kita. Patys lietuviai, kurie vienaip ar kitaip per daug patyrė lenkiškos kultūros įtaką, dažnai dar savo mąstymu nori kažko lenkiškai, - iki to kad net atrodo , kad lietuvių kultūra tokia pati kaip lenkų, tik apversta aukštyn kojomis. Lenkų šarvai, mūsų turį būti vyžos, ir panašiai. Nori kad būtų to, ko nėra. Galų gale jų pačių troškimas ir pateko į visus istorijos vadovėlius. Ir, žinoma, daro įtaką visai tautai. _Valstybė iki Juodosios jūros, kuri neabejotinai būtų siejama su bajorišku kosmopolitizmu, vargu ar galėtų būti nuoširdus tautos troškimas, ypač geriau suvokiant savo padėtį. Nuolatinis priešpriešos tarp išsilavinusių ir neišsilavinusių pabrėžimas irgi bene iš lenkų mąstysenos, bet juk tauta dalijasi ne tik šiuo požiūriu (jeigu žmones padalintume į blaivininkus ir girtuoklius, liktų aristokratų abiejose pusėse. Ir taip toliau). Tokie štai bruožai. _Kas čia yra? Tiesa, sunku sėdėti ant dviejų kėdžių. Pilsudskis didžiavosi, kad jis, lenkiškų pašalių gyventojas yra visos Lenkijos vadovas, bet širdies gilumoje atrodo graužėsi, kad atskyrė Vilnių nuo Lietuvos. Lietuvos, žinoma, tokios, kaip jis suprato. Taip ir kitiems, kurie patenka į takoskyrą tarp dviejų tautų. Todėl ir geriau būti savo vienos tautos žmogumi. Žinoma, kai kam jau kitaip skiria pats likimas. _Nėra čia viskas taip sudėtinga. Straipsnyje nematau tinkamo abiejų tautų santykių apibūdinimo. Vis dėlto čia daugiau esama paties autoriaus vidinio neapsisprendimo aprašymas. Bet tada žodis mes, lietuviai, vartojamas ne visai tiksliai.

20523. Linas Pl2004-08-12 11:33
P.S. Turėčiau patikslinti, kad kalbu ne apie visus lietuvius, sakydamas "lietuviai, kurie patyrė". (--> "tie lietuviai, kurie patyrė").

20525. Remigijus2004-08-12 12:37
Įdomi detalė. Ką tik perskaičiau išmanančio žmogaus žinutę istorijos forume. J.Radvilas 1651 m. rašė laišką Lietuvos totorių(!) daliniams Kijeve lietuviškai, kad rusinai ir kazokai nesuprastų. Apie tai rašoma: Wisner.H. Janusz Radziwill, liet.leid.- 2000.

20526. -- ->2004-08-12 12:37
aritokratas girtuoklis - mires aristokratas.

20527. A+A2004-08-12 13:08
Šimtas! Šimtas!

20528. \_/ _/ _2004-08-12 13:36
A - anoniminiu,+ A - alkoholiku klubas.

20530. vasara2004-08-12 14:15
Užteks teršti eterį! Viskas užsifiksuos amžiams archyvuose. Ateities kartos tik graudžiai šypsosis.

20535. kadangi2004-08-12 16:01
Istorija pagal "Auszra" ir "Lietuvos Ryta".

20541. Sig, autisto tėvas2004-08-12 17:51
Gal tą įvykį pakaktų vadinti "Reconquista"? Tik ispanai (o vėliau ir žydai, Palestinoje) tai atliko sunaikindami daug daugiau maurų (arabų) ir jų civilizacijų paminklų.

20567. a. :-) 2004-08-13 11:00
:):) :)

20585. Remigijui2004-08-14 13:14
O nera ivardinta, kas buvo laisko gavejas? Visai tiketina, kad pas totorius buvo likes ar nusiustas lietuviu atstovas, mokejes kalba, bet gal ir kas nors tarp totoriu buvo ja spejes pramokti - kalba ismokt juk ne Belomor kanala rankom israust. :)

20594. IVS2004-08-15 22:46
Ne taip seniai vienas amerikietis manes paklause: ar tiesa, kad lietuviams labai nepatiko tevyneje Lenkijoje ir todel jie atsiskyre ir ikure Lietuva? Beje, nesu sutikus provincialesniu zmoniu kaip vulnieciai. Jiems viskas "Co to ja". Pzsekai, matyt, bus padare ziauresne itaka, nei rusu komunistai :(

20595. s./i.2004-08-15 22:51
2 IVS kaip gera iš anapus savo tautą dergti... tokia iš tavęs ir nauda.

20598. IVS2004-08-16 02:20
Tevynes nedergiau ir nedergiu nei siapus, nei anapus. Mano tevyne Lietuva, o Vilnius - jos skausmas ir geda. Vilniaus inteligentija, iskyrus pavienius atvejus, provincialiausiai mastanti publika. Ieskote lietuviu inteligentu - vaziuokite skersai ir isislgai Lietuvos - visur rasite, Vilniuje, deja, pzceku bacila dar gaji.

20787. x2004-08-19 11:28
nuo šios vasaros - Vilnius mires miestas

20788. to IVS2004-08-19 11:36
asmenu ratas, su kuriais bendraujame...norim to mes ar nenorim, priklauso nuo musu paciu. gal kiek zvilgtelk i save ir rasi atsakyma, kodel vilnieciai tau atrodo tokie provincialai. be to, pamineti idomus faktoriai provincialumui nustatyti. na cia kiekvienam savo... kiekvienas pagal savo isprusimo laipsni lygiuoja. ir dar...ar tik pats cia visiems nedemonstruoji "co to ja"?

20789. vilnietis2004-08-19 11:41
skandalas, Vilniaus širdis paversta balaganu, širdis plyšta, važiuoju gyvent į alytų. Zuokas pradažnaja skura, gatavas viska kas gyva sugriaut, parduot už grašius, visus skverialius uzmurint betonu. jėzau, jėzau...

21024. Beata2004-08-29 17:44
Tik dabar perskaiciau straipsni, komentarus skaityti tingiu. Puikus straipsnelis, tiek autoriaus mastymas man patinka, kad uztenka puoseleti tuos "muzikiskus" kompleksus, tiek istoriniu detaliu daug, kuriu nezinojau ir kurios idomios. Pvz., kad dabartines Danijos ambasados pastate buvo Cerniachovskio vila. Kaip megstu tokias detales! Geras straipsnis.

29028. as2005-01-23 21:58
Kiek klaipedoje dabar yra gyventoju mazdauk. atsakykit greit plz. rytoj man reikia. Dekoju is anksto

30721. Vinipego2005-02-25 11:04
mes esam lietuviai lietuvisko kraujo.man pikta ,kad joje gyvena kt tautybiu zmones,mane zeidzia atrodo,kad tyrame Lietuvos ezerelyje,daug purvo ir siuksliu.nenoriu yzeist kt tautybes pilieciu,bet man skaudu ,kad maza tautele - lietuviai nyksta, tirpsta akyse.......pagalvokim apie ateiti ir mus jaunima........... nesuprantu, ko jus skundziates nato ar es...........mes gyvename ateitimi......kas is to,kad liksim uzsidare savame kiaute,ir kiti gales gliaudyt,kaip kieta riesuta...........mes turime parodyti save,mes turime realizuoti save,mes turime iskelti savo maza salele ant europos delno.............nesuprantu tokiu zmoniu,kurie bijo ateities,kurie sedes ramiai kamputy ir lauks,kad kas pasikeis mes turime veikti,mes gyvename,ir turime teise rinktis.......visi mes norime gerai,ramiai,uztikrintai gyventi,todel stengiames.ka padare nato? ka padare ES? ka padare blogo? malonekit atsakyti? cia vyksta pakitimai.juk mazas vaikas, kuris nori ismokti vaikscioti,jis griuva n kartu.......kiekvienas zmogus turi savo nuomuone,bet kad tas zmogus butu zmogumi........:( cia kita tema,kuri liecia asmenybe dar giliau. bukime zmones ir gyvenkime,taip lyg paskutine diena,kam jaudintis del miglotos ateities,kuri dar neatejo,gyvenkime siandiena..........tik gyvendami siandiena,valgysime skania duona ateity...........dar niekas nesugriuvo?tegul tik lietuviai gyvena Lietuvoj.

31817. 5642005-03-24 21:03
uzpaudziau nuoroda aztekai. Galvojau duos apie Amerika, o dawe visaj ka kitą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 28 
1:07:07 Feb 8, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba