ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 nr. 779

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą (21) • VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. EilėsPATRICIJA ŠMIT. Šoko terapijaJUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė (12) • VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas (7) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai ALEKSEJ PARŠČIKOV. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon...GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (1) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. UpynaEDUARD LIMONOV. Tai aš, EdičkaLAIŠKAI (243) •

Eilės

ALEKSEJ PARŠČIKOV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Daiktai. 1997
Arvydas Pakalka

Stikliniai bokštai


        Oliai Svirblovai


        Iš ryto jie traukė be jokios tvarkos
        stiklo bokštai panašūs į puokštę baronkų
        pakaruokliai iš tuštumos


        permatomi iš kur nepažvelgsi
        tikros bitės vangios pačios savęs tarsi
        tatai ir yra kontaktai kontaktai
        varpai jei kas tai bom bom


        visom pusėm
        mažojo piršto pagalvėle
        kelis apžvelgiamas ir netgi ceilonas
        stiklo bokštai


        iš kubelių ir iš jautrių rutulėlių
        vidutiniško ūgio gal šiek tiek aukščiau pasikėlę
        su tuščiais termometrais savose viršūnėlėse


        atsargiai išsirenki ir nusitaikai bokštą pati į save
        išsiriesdama tarsi vabzdys dievmeldys ant priekabaus stiebo
        įlendi į jį tikrindama ar nieko


        šiek tiek raudonuodamas
        tarsi stepių saulolaidoj džiūtų
        bandos apuosto jį akimis gaudo
        masalą bei malonės palaimą ir darosi nieko negaila
        o iš tikro jis lekia metro patrinksėdamas
        visad su tavimi šiek tiek raudonuodamas


        stiklo bokštai suvargėliai tarsi kiemo gale
        niūrus rytas kaip ir amžiams praėjus
        ėjo stikliniai bokštai linkui balto medvilnės kalno
        ten stovėjo ėriukas sukryžiuotomis kanopėlėm

        ką dėl panašybės ima jie iš to ką sutinka
        juo pačiu jie pavirsta
        išskydusi jų rega jau nebeatrenka skirtybių
        stiklo bokšte pakeičiamas aš esu


        svarbiausia nenumirti stikliniame bokšte
        tuomet nepamatysi erelio sklandančio virš kalnų
        jie klysta manim ir aš tuo baisiuosi
        koks nepažinus esu stiklo bokštams


        jie kėlėsi į kalną pasaulio skylamušėj
        ir tuo pačiu tempu leidosi žemyn
        gaila saldi ir apsimetus
        miegojai vienam iš tų bokštų bet negelbėjo niekas


        pabėgti iš ten įmanu magnetinėm bangomis
        įkvepiant oro visur polūpiu švilpiant
        reikia bėgti ilgai dar lygiai su jom
        kad patirtum jog korpusas be tavęs yra vienos tuštmės


        jie ima niauktis ir greit sugūra
        po padais ima kosėti sausos jų šukės
        stiklo bokštai yra atvirkšti jūrai
        ir man kaip šventovei skirta tai sublimuoti


        dėl to kad jie skaidrūs tamsoj jų nėra
        paimk raktus, kurie juodojo kambario
        botagą kad dresuotumei juos kaip maldomis kerta foma
        ir kambarys tekikens kaip šokčiodamas varnėnas


        nieko nepamatysi bet suprasi varpus
        dubliai atplyšta nuo jų dar stikliškiau susiraitę
        nematomom nuoskilom nukloja šlaitus
        baltasniegis šlaitas baltsniegės rojaus giraitės




Laipteliai


        Jugendstiliaus mansarda. Esu čia naujokas.
        Aš klausiausi, kaip auga gėlė po kalpokais.


        Tu sėdėjai ant laiptų – jau žinomas perlas,
        pajutau savo ribą ir apmirė nervai.


        Sankaupa tu buvai viso to, kas kely
        traukia žmogų savęsp, o apeit negali.


        Tai ganytojas moterų, čia jo žemės valda.
        Baimė kraustės iš proto, šilkinė kreida.


        Čia sužlugo visi. Ir krizeno Foma.
        Kas prapuola, tam plečias kaliūzė žema.


        Aplinka suformuojama dvasios. Lanku.
        Atsitiesi, save atpažinsi, žmogau!


        Jeigu lanką nutrauksi nuo jaučio, tuomet
        jis nuslys į sliekų suliniuotas žemes.



        Klausinėjanti, ieškanti mūs sauvalia
        spaudė laiką lanku, snaudė stalo gale.

        Reikalavo išverst, kas viduj, kas many,
        aš buvau kaip vilnis dvokiame vandeny.


        Bet pašertas ūmai pasišalino choras,
        ir jo Glorija jau pažaliavo kaip chloras,


        su išmanančiom reikalą mergšėm ant ratų
        jie juosmens plotmėje vietą poguliui rado.


        Čia šventyklos per kaukolę smogė kiaurai.
        Man kaip briedžiui didybėje šiaušės gaurai.


        O iš po ekranų lindo žemė didžiulė.
        Evoliucija vėl prasidėjo nuo nulio.


        Ir diktatorius kopė ginkluotas tribūnon,
        betgi buvo jisai tik gamtos atributas.


        Aš tave temąsčiau, tą, kuri prieš minutę
        kėlei tokį azartą, kaip budelis šutvei.


        Jazmininių batelių prisiūčiau apsčiai,
        kad geriau kojytes įsimintų nykščiai.


        O laipteliuos – tamsa tamsėliausia arti.
        Aš palauksiu tavęs. Kaipgi kopsi pati!
iliustracija
Be pavadinimo. 1997
Arvydas Pakalka

Vertė Sigitas Geda

 

no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 30 
1:05:22 Feb 8, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba