TURINYS

DAINIUS GINTALAS. Šamano Diuendės pasakojimas apie kūno išskaidymą per iniciaciją-sapną
trylika dienų keliavau upės dugnu. tarp mano šonkaulių nardė ir glaustėsi unguriai, vėgėlės, srovės. ten sutikau iki kelių akmenyse įklimpusius sapnų žmones varlių galvomis. kiekvienas iš jų mane mokė, kaip pasinaudojęs savo raktikauliu galėsiu atrakinti sergančiojo sapną ir jo juodąją dėžę, gulinčią, priklausomai nuo to, vyras jis ar moteris, jo galvos arba gimdos dugne. po pamokymų jie spjaudavo į mane, ir tik paskutinis iš jų man paaiškino, kad iš šių lipnių stingstančių seilių susidarys dar vienas kauliukas, prarastas kūdikystėj, o jis ir bus tasai tikrasis raktikaulis, kuriuo atidaromas sapnas.

LILIJA MASLIUKAITĖ. Apie veidą
Veidas – tai epifanija. Tai nuoroda į santykį su Kitu ir atsakomybę, tai Dievo bylojimas. Staiga iš atminties išnyra dar vienas Lévino dialogo ypatumas – rūpestis. Jis, matyt, čia visą reikalą ir gadina. Juk mano kolegos rodo rūpestį. Vos mane pamatę, rodo rūpestį ir klausia. Keistai klausia. Jų balse jaučiu ką kita, kažkokį priekaištą, kuris gimdo mano veido skausmą. Turėčiau atliepti nuolankia tyla ar suprasti žaidimo potekstes. Jaučiu atsirandantį ir augantį įtarumą: kodėl Lévinas nekalbėjo apie rūpesčio suteikiamą skausmą? Kitų rūpestis sukelia skausmą ir paženklina veidą. Sąmokslas! – pradeda kraipytis mano mintys. Noras užspausti žmogų, įvaryti jį į kampą, priversti jaustis nelaimingą, ištroškusį Kito atgrąžties ir rūpesčio. Nekaltinu Lévino. Nors... mintimis jau imu pritarti aršiems filosofo kritikams.

-js-. Sekmadienio postilė
Išsigandome? Kaip čia dabar su mūsų dalyvavimu? Prie ko dabar jungtis, ko laukti? Ko verta šventė, kuri baigiasi egzekucija?
[...]
Tai ir atima galimybę čiulbėti apie Velykas pasitelkus bet kokias žemiškas analogijas ir pavyzdžius. Prisikėlimo scenarijų rašiusi ranka ir dabar tęsia Jėzaus istoriją atsisakydama mūsų paslaugaus proginio sufleravimo. Ji veikiau sudaužo mūsų argumentus ir įrodymus, užuot dauginusi juos. Jeigu ką, dieviškajam nuosprendžiui nieko nereiškia ką tik nori žmogaus gyvenime persmelkti velykiniu turiniu, visiškai nepaisant mūsų balsavimo rezultatų. Verbų sekmadienio "už" ar "prieš" Jėzų vienodai neturi galios žvilgsniui iš aukštybių. Vienodai nuolankiai Jėzus leidžiasi apiberiamas bučiniais ir vedamas ant kryžiaus. Tiesa apie jį bus kita ir iš kitur.

ANDRIUS MARTINKUS.Šeši duetai
Esame atskirti vieni nuo kitų labiau nei ketvirčiuoto kūno dalys. Sudaužyto ąsočio šukės greičiau prabils žmogaus balsu, negu mes atversime burną, kad ištartume žodį šalia esančiajam. Mes springstame pačiais savimi. Ugnis čia juoda, o žemė raudona. Ir nėra išėjimo iš šio labirinto. Visur vien aklagatviai, kuriuose boluoja savimeilės kirminų suėstos meilės griaučiai. Tie riebūs, geltoni, juodagalviai kirminai yra viskas, kas mums liko iš gyvenimo. Sudegintojo pelenai šimteriopai gyvesni už mus. Čia niekas nieko nelaukia. Tai – vienatvė...

Esu Goyos Saturnas, ryjantis savo vaikus. Esame Boscho tamsybės, ryjančios žemėje gimusius. Esu baisus ir gundantis juodos ir raudonos spalvos patiekalas storoje tapybos reprodukcijų knygoje kietais blizgančiais viršeliais. Mane godžiai ryja vaiko akys. Jos didelės ir smalsios. "Mama, kas tai?" "Nebijok, duok šen. Tai tik paveikslas..."

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Žiemaspalvystė
Abi parodas sieja savitas religinis rakursas: Cicėno raiškoje jis demonstratyvus, net agresyvus. "Gailestingumo motina" vaizduojama pigaus dirbtinio jaguaro kailio pakaitalo drabužiais (pasąmoninė aliuzija į prostitutes). Kelero – punktyriškas, elitariškai skoningas, subtilus. Abi parodos simptomiškos: "Da Vinčio kodo" paveikta visuomenė mėgaujasi pliuralizmo prisigėrusiais religiniais potyriais ir išgyvenimais, polemika religinėmis temomis, sukarikatūrintomis asmeninėmis nuoskaudomis; žodžiu, idėjiškai pataikyta ant bangos. Kelero bespalvybė žiemą atrodo santūriau ir solidžiau, bet Cicėno spalva ir gerai įsisąmonintas kičas yra liūdesio priešnuodis, žiemiškos depresijos vitaminas. Gaivinamai aštraus skonio, galintis krimstelėti į monotonišką sapną apie pavasarį.

AUGIS GUČAS. Vietoj recenzijos
O pajutau, prisiminiau... kvapą. Terpentininiu vašku blizginto parketo ir anglimis kūrenamų krosnių kvapą. Pokarinio Vilniaus stalininės epochos žiemos kvapą, tada tikriausiai dar nepakitusį nuo praėjusių lenkmečio ar carizmo laikų. Kvapą vaikystės ir tos mokyklos, kurią lankiau ir kuri vadinosi Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla (nors iš tiesų buvo vienuolikmetė). Tada ji buvo ką tik įkurta maskviškės mokyklos pavyzdžiu, prisiglaudusi viename buvusios carinės gimnazijos pastato – taip pat neseniai pradėjusios veikti Konservatorijos – sparne. Mūsų klasių langai skersai gatvę naiviai žvelgė į saugumo langus. Kai vykdavo mokinių įskaitiniai koncertai, mergaitės privalėdavo vilkėti uniformomis su baltomis prijuostėmis – kaip ir maskviškėje mokykloje. Matyt, kaip ir Maskvoje, per muzikos literatūros pamokas mums kimšdavo tik rusų muziką, daugiausiai – Musorgskį ir Rimskį-Korsakovą. Mokytoja lietuviška pavarde skambindavo, dainuodavo ir apskritai pamokas vesdavo rusų kalba. Rusų kalba buvo dėstoma ir tokia savotiška disciplina – ritmika. Per solfedžio pamokas traukdavome tos pačios Čaikovskio Penktosios simfonijos antrosios dalies pagrindinę temą: "Fa mi re faa miii, do re mi sool faaa..."

SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojai
Mintys, rūpestis, kuris dažnai pagauna mane pačiose netikėčiausiose vietose: ogi aš pamiršau, kad tenai yra mano namai, tėvas ir motina, šuo Lordas, sodas, kaštonai ir ežeras...
Paskui aprimstu – nieko nėr, tėvai mirę, brolis miręs, šunį nušovę (ir Lordą, ir Brisių), kaštonus – nupjovė.
Ežeras negi lauktų manęs?

MIYABE MIYUKI. Šešėlių namai
Iš: Miyabe Miyuki. Ayashi. Tokijas, 2000. Iš japonų kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas
Paskutinis kartas, kai mačiau besijuokiančią senąją ponią Tadzu, buvo kaip tik ta diena, ta diena, kai į vienutę nešiau ponios Tadzu patalynę ir rankšluosčius. Vėliau porą metų aš nemačiau ponios Tadzu veido, negirdėjau jos balso. Kadangi ponia Natsu taip padarė, kad, be jos, niekas negalėtų įžengti į ponios Tadzu vienutę. Ponas Isobė klausia, kas būtų buvę, jei kas būtų bandęs pamatyti ponią Tadzu. Toji vienutė buvo ne tik tvirtai suręsta, bet iki jos einant reikėjo net net dviejose vietose atrakinti duris. O jas padarė dailidė, iš toli atkviestas pačios ponios Natsu. O tą vieną vienintelį raktą prisirišusi prie siūlo, užsikabinusi ant kaklo ir niekada nesiskirdama nešiojo pati ponia Natsu. O anas dailidė, specialiai atkviestas iš Kavasakio, buvo kažkoks žymus asmuo, kurio niekas iš mūsų nepažinojo.

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Irvin D. Yalom. Gydymas Šopenhaueriu. Romanas. Iš anglų k. vertė V. Labuckienė. V.: Vaga, 2006.
Buvęs pacientas Filipas Sleitas, atrofuotų jausmų seksualinis zombis, dabar sveikas. Jis, susitapatinęs su Šopenhaueriu, pats tapo psichoterapeutu ir bando gydyti naudodamas įvairių filosofų maksimas apie mirtį ir gyvenimą. Įdėjinis konfliktas tarp psichoterapeuto ir mizantropiško šarlatano – pagrindinė romano tema. Kita, šalutinė, tema – Šopenhauerio biografija – plėtojama visų pirma siekiant parodyti, koks jis buvo psichopatas ir kodėl. Filipas Sleitas serga didybės manija (delirium grandiosum) ir save identifikuoja su kitu. Jis – Šopenhauerio alter ego. Ir elgiasi, ir mąsto, ir gyvena panašiai. Atrodytų, kad knygos autorius iš esmės nori išgydyti patį Šopenhauerį, o ne personažą. Žodžiu, jei aš gydyčiau, tai gydyčiau taip ir išgydyčiau. AŠ! Ligonis...

Jonas Mikelinskas. Čia ir dabar. Epistolinis politinis romanas. V.: Vaga, 2006.
O jei žiūrėtume visai rimtai, man baisiai gaila tų dabarties senukų – mano tėvo, "megztų berečių", senų sąjūdininkų, tremtinių, šios knygos autoriaus, pagrindinių jos herojų Marijonos ir Julijono, visų tų, kurie savo ar kieno nors kito valia buvo įsukti į politinių žaidimėlių smagračius. Jie sukasi tenai ir toliau. Tikra prarastoji karta. Sutrėkšta, sumaitota, besiblaškanti agonijos konvulsijose tarp apgaulingų nepriklausomybės idealų ir tikroviškų priklausomybės realijų.

Barbara Gruszka-Zych. Miegu su tavimi po oda. Eilėraščiai. Iš lenkų k. vertė B. Jonuškaitė. K.: Nemunas, 2006
Geriausias Barbaros Gruszkos-Zych striptizas haikinis ir be partnerio. Kai ji nušvinta savo moteriškumu, suprasdama, kas su ja vyksta. Tada gan erotiška. Tokie būties proveržiai tikrai standina tą, ką reikia, bet bėda ta, kad jie per trumpi ir jų nėra daug. Kiti, ypač ilgesni, eilėraščiai – eleginiai, juose atsiranda konkurentas, mylimasis, kuris skaitant neleidžia visaip kaip įsivaizduoti Barbaros ir su savim žaisti, nes ji jau priklauso kitam. Šiaip net sunku pasakyti, kam galėtų patikti tokia poezija. Mūsų moterys rašo šiek tiek santūriau, o čiagi slaviškas patosas su visais sudrėkusių jausmų veržimosi į išorę apogėjais. Truputį gašlu, truputį subtilu, truputį melancholiška. Truputį putų...
Et, tiek jau to – paskaitykit...

Tomas Venclova. Kitaip. Poezijos vertimų rinktinė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
Įdomiausias man pasirodė pats šios rinktinės sudarymo principas. Kaip knygos pratarmėje teigia vertėjas: Man labiausiai rūpėjo autoriai, kurių tada niekas kitas nevertė – draudžiami ar ne visai priimtini tuometinei valdžiai ir cenzūrai. Tai štai kur šuo pakastas – veikia tipinis emigranto mentalitetas, t. y. patologinė neapykanta buvusios tėvynės valdžiai, perdėtai kritiškas žvilgsnis į visą buvusios tėvynės gyvenimą (šiuo atveju – į kultūrą ir literatūrą). Toks požiūris į poeziją ganėtinai naujas – cha, cha, cha!

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusi
Krikščionybės Lietuvoje istorija. Sudarytojas V. Ališauskas. Autoriai D. Baronas, R. Černius, L. Jovaiša, M. Paknys, E. Raila, A. Streikus, P. Subačius. V.: Aidai, 2006. 596 p.
Vienu žodžiu, Vakarams religiškai inkorporavus Lenkiją, Rusijai spaudžiant iš pietų ir šiaurės, baltų ir ugrofinų koridorius tampa sala, priartėja jos inkorporavimo klausimas – naujosios krikščioniškos didvalstybės varžosi dėl krikšto pirmenybės, kurią, suprantama, lydi ir politinės įtakos. Ir jos susikerta jau ankstyvaisiais laikais kaip tik lietuvių teritorijose – labai anksti, bet procesas jau prasidėjęs. Kaip pabrėžia D. Baronas, Thietmaras Merseburgietis praneša, kad šv. Brunono palaikus išpirko Boleslovas Narsusis. O Ademaras Šabanietis teigia, kad juos išpirko rusai. "Geresnį interesų susikirtimo pavyzdį sunku ir surasti!" – sušunka D. Baronas. Ir tikrai – matome didžiulių jėgų slinktį iš visų pusių, beprasidedančią kolonizaciją, kurios pasekmės – ne tik vokiečių atsikėlimas į Lenkiją ir Čekiją, "natūraliai" prasitęsęs kryžiaus žygiais 1230 m., bet ir rusų slinktis iš pietų bei jotvingių pajungimas (o gal ir sutriuškinimas). Tad Mindaugas, formuodamas valstybę, ir jo sekėjai niekaip negalėjo apeiti krikšto klausimo. Tai buvo gyvybės ir mirties problema. Ar tas krikštas kam iš mūsų atrodo simpatiškas, ar ne – jis turėjo būti priimtas. Buvo tik alternatyva – bizantiškas ar lotyniškas krikštas.

EMILIJA LIEGUTĖ. Eilės
[...]
plekši Dauguvoj ne kuojos
lyviai šveičia galvą kojas
nardo bangose ir nardo
švento pagonybės vardo
neišsižadės
tegul jiems dievai padės
krikšto vandenį nuplovę
atsigaus savo šventovėj
grįžta – čia ugnis jau ryja viską
kalavijai krauju tviska
[...]

ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretui
Toporovas mokėjo daugybę kalbų. Lengvai jas išmokdavo. Tačiau jis neturėjo "papūgos talento". Laisvai lietuviškai galėdavo kalbėti tik su vaikais, kai negirdi suaugusieji. Kai kalbų jis mokydavo dukras, šios po dviejų trijų mėnesių jau pradėdavo kritikuoti tėvo tarimą. Labai gražiai lietuviškus žodžius tardavo universitete anglų kalbos specialybę baigusi jo žmona. Vieną kartą Kuršių nerijoje Toporovai ieškojo kambario ir niekaip negalėjo jo gauti. Žmonai šovė į galvą mintis, kad kambario reikia pamėginti ieškoti lietuviškai. Toporovas parašė mandagaus pokalbio "scenarijų". Žmona jį taip puikiai išmoko, kad kambarį gavo iš karto. Vėliau šeimininkai žmonos varžėsi – prie jos bet ko lietuviškai nekalbėdavo, o dėl Toporovo jie buvo ramūs: jis vis tiek nieko nesupranta...

Gerbiamieji skaitytojai!
Dėkojame Jums už praeitais metais parodytą dėmesį ir "Šiaurės Atėnams" suteiktą paramą 2 procentus savojo pajamų mokesčio skiriant mūsų savaitraščiui.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Pasižmonėjimas pas Kiburcijų
– Vos mažutėlis perstoja siusioti į bampersus, jau žvaigždute skelbiamas, – vėl užsiveda. – O jei dar angliškai kelis žodžius vograuja, tai televizijų durys koja spiriamos.

– Aš irgi angliškai moku, – bandau tramdyti šeimininko nartą. – Love – tai lova, seks – seka. Labinasi – gut bai, o atsisveikina – bai bai. Tokia graži kalba, greit paskelbsim šalies antrąja.

Matydamas grytelninko išprusimą, Kiburcijus draugiškai nusišypso, bet tuoj subjūra, prisiminęs Perekšlių grupės koncertą, kai vaikiai angliškai šiurpino kaimiečius. Pasirodo, tą kalbą piš mokėjo, visas mandrumas – trys žodžiai, nusirašyti iš žodyno. Lietuviškam "popsui" ir tiek į valias.

– Prieš dešimtmetį jei taip būtų viaukčioję, būčiau pylęs į lempą. O dabar madinga.