Pirmasis
________________________________________________

Magiška, fantastiška ir... realiai tikra
Virginija JANUŠEVIČIENĖ


Skulptorius Juozas Lebednykas savo studijos kiemelyje. 2007 m. Sauliaus SALADŪNO nuotrauka


Skulptorius Juozas Lebednykas savo studijos kiemelyje. 2007 m.
Sauliaus SALADŪNO nuotrauka
 

Paukštis – laivas. 2001. Bronza, granitas. 44x37x18. Sauliaus SALADŪNO nuotrauka

Paukštis – laivas. 2001.
Bronza, granitas. 44x37x18.
 
Vėžlys nešantis augalą I. 2006. Akmens masė, oksidai, 1380º C. 90x65x36. Sauliaus SALADŪNO nuotrauka

Vėžlys nešantis augalą I. 2006.
Akmens masė, oksidai, 1380º C. 90x65x36
 
Medžiojanti žuvis. 2007. Marmuras, bronza. 69x18x18. Sauliaus SALADŪNO nuotrauka

Medžiojanti žuvis. 2007.
Marmuras, bronza. 69x18x18.
Sauliaus SALADŪNO nuotraukos

„Svarbu, ne kur, o su kuo gyveni“, – teigia vieni. „Tavo namai ten, kur tavo širdis“, – tikina kita išmintis. Skulptorius Juozas Lebednykas per trisdešimt metų gyvena Panevėžyje. Čia jo namai, mylima žmona, čia užaugo vaikai, o širdis vis traukia į gimtąjį Onuškį Trakų rajone. Tarsi koks piligrimas keliauja jis į savo šventąsias vietas vasarą ir žiemą. Ten, kur tokia graži, pagal Vilniaus katedros modelį XIX a. pradžioje pastatyta bažnyčia, kur kruopščiai išpuoselėtame sode skulptoriaus mama Janina su seserimis geria arbatą, kur netoli tekančiame upelyje pagautas pats didžiausias šamas Lietuvoje.

Priėjęs kryžkelę skulptorius prisėda po paties sukurta „Gėlių angelo“ skulptūra. Pastatė ją praėjusią vasarą, o dabar gali pasidžiaugti, kad kiekvienas į šiuos kraštus užklydęs atvykėlis ne tik pasigėrės meno kūriniu, bet ir ras reikalingą kryptį.

„Gėlių Angelas“ tarsi kokia rodyklė rodo, kur yra pelkėje susitelkęs Kerėplio, o kur gilus ir švarus Verniejaus ežerai. Ežerų pavadinimai tokie taiklūs, tikri, kaip tikri ir svarūs skulptoriaus žodžiai, pasakyti apie Onuškį ir jame nuveiktus darbus: „Reikia pastatyti. Kas padarys, jei ne aš? Ten esu gimęs, užaugęs. Jaučiu savo Onuškiui meilę ir atsakomybės jausmą, noriu, kad ten būtų gražu“.

„Gėlių angelą“ menininkas pastatė pernai. Dar prieš porą metų skverelyje netoli bažnyčios apsigyveno šventojo Roko skulptūra. Abu kūrinius skulptorius sukūrė savo lėšomis. Ir beveik pyktelėjo paklaustas, kodėl taip darąs, o ne ieškąs valdžios, mecenatų paramos. Gyvendamas Panevėžyje J. Lebednykas nepamiršo savo šaknų, jis tarsi bambagysle suaugęs su gimtuoju Onuškiu.

Pastatęs šv. Roko skulptūrą, menininkas sako jaučiąs tos vietos sakralumą. J. Lebednykas šv. Roką sukūrė pagal visas tradicijas: keliaujantis piligrimas, vargšų ir ligonių globėjas, rodo žaizdą ant savo kojos. Šalia jo – ištikimi globėjai: ant dešiniojo peties sėdįs angelėlis, o šalia glaudžiasi šunelis-maitintojas.

Prieš kažkiek metų ir pats skulptorius panašiai atrodęs. Tik vietoj angelėlio ant jo peties tupėdavo kranklys Roma, o šalia bidzendavo rusvakailė vokiečių dogė Greta. Ši dabar tikriausiai gyvena kokiame gyvūnėlių rojuje (toks juk tikrai turėtų egzistuoti, kitaip kur dabar glaustųsi šventąjį Roką pamaitinęs šunelis). Kranklys irgi kažkur prašapo, nors visi kaimynai paukštį pažinojo, bet atsirado piktavalių žmonių, kuriems jis kažkuo trukdė, ir nudaigojo vargšą.

J. Lebednyko rankomis sukurti gyvūnai ilgaamžiškesni. Ganosi skulptoriaus soduose fantastiškų vėžlių kaimenės, gieda bronziniai paukščiai, mąsliai kiekvieną stebi marmuro žuvys.

Parodos „Aukštaitijos dailės dienos 2007“ vertintojai menotyrininkai ir profesionalūs dailininkai J. Lebednykui paskyrė nominaciją už kūrybos brandumą. Lietuvos dailininkų sąjunga pažadėjo poilsį Palangoje, o menininkas tik rankomis sumosikavo. Jis neturįs laiko poilsiui. Jo gyvenimas bėga dirbtuvėje prie skulptūrų, o jei norįs nuo jų trumpam pabėgti su kelionmaišiu ir piligrimo lazda, tai geriausia – į šalia Onuškio tyvuliuojančius žuvingus ežerus. Tą patį Kerėplį ar Verniejų, kurių link jo „Gėlių angelas“ rodo.

„Svarbiausia man – kūryba ir šeima. Ir dar gamta. Be jos aš negaliu. Gamtoje gali pabūti vienas, pasijunti geriau, niekas tavęs netrukdo. Paklausai, kaip paukštis čiulba, pasižiūri į grožį. Čia viskas tobula: ir medžio žievė, ir samanos, ir koks vabalas. Kitas sėdi ant bruko ir gerai, o mane vargina šurmulys“, – kalba skulptorius.

Šiandieniame postmoderniame mene, kur kūriniai dažniausiai desakralizuoti, J. Lebednyko skulptūros turi pirmykščio šventumo. Tai anaiptol nesisieja su konkrečia religija. Menininko skulptūros tarsi iš to meto, kai visa gamta buvo sudievinta. Kai magiškų galių turėjo paukščiai, žvėrys, žuvys, o žolės ir medžiai galėjo kalbėti.

„Taip susidarė gana margas ir sudėtingas dievų pasaulis. Šių dievybių suskaičiuojama apie aštuonis milijonus arba, kaip sakoma padavimuose, aštuoni šimtai miriadų. Jų buvo išties gausybė, siautėjusių, švytėjusių kaip jonvabaliai, zyzusių tarsi musės“, – rašoma „Japonijos mituose ir legendose“.

J. Lebednykas dažnai kuria paukščius, vabzdžius, žuvis. Paukščiai varijuojami įvairiais pavidalais ir įgauna transformacijas, virsdami angelais, paskui moterimis, o kartais savo sparnus paskolindami burėms. Štai ir dabar jo dirbtuvėje dar tik bandomos formos: moters-drugelio, žmogaus-vabzdžio.

Ypatingų galių ir solidžią vietą turi vėžliai, kurie gali ant savo šarvinių nugarų nešti augalus ar vandenį – gyvybę pasauliui. Jie dažniausiai nevaikšto po vieną, o buriasi į pulkus (meno kalba – kompozicijas). Skulptorius kartais jų net neįvardija, tiesiog teigia: „Jie jau čia“.

„Japonijos mitų ir legendų“ sudarytojas Vaclovas Mikailionis pabrėžia ypač jautrų japonų tautos požiūrį į gamtos apraiškas, gilų siekį gyventi darnoje su gamta. Visa tai lietuviui atrodo ypač artima. „Iš esmės ir lietuviai, ir tokie atrodantys mums tolimi japonai išpažįsta didžiąją darną tarp gamtos ir žmogaus, tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp žmonių ir visų gyvų būtybių, tarp žmogaus ir slėpiningųjų dangaus galių. Kai kurie sutapimai tiesiog stulbina. Štai ir japonai kai kuriuos kalnus laikė šventais ir nuo jų viršūnių kreipdavosi maldomis į „gimtinės dievus“. Lietuviai, kaip žinia, tai atlikdavo alkakalniuose. Ne vieną šventyklą japonai buvo įsirengę giraitėse, beje, neretai ir ąžuolynuose, kuriuose dievybėms meldėsi po atviru dangumi. Ir Japonijoje yra nemažai šventųjų upių, ežerų ir šaltinių, prie kurių atlikdavo, o kartais dar ir dabar atlieka įvairias apeigas“, – teigia V. Mikailionis.

Kaip vėl neprisiminsi vaizdingų Trakų apylinkių, Onuškio, Kerėplio ir Verniejaus ežerų. Net kai žvelgi į J. Lebednyko sukurtus vėžlius, atrodo, kad jie galėję gyventi tų ežerų vandenyse ir išplaukti kartą per metus į pakrantę atnešti kažką svarbaus žmonėms (juk jei jie gali išlipti iš Viduržemio jūros viename pakrantės smėlio draustinyje mėnesėtą naktį tam, kad padėtų kiaušinius smėlyje ir vėl pasislėptų gelmėse, o tą datą iš anksto žinantys gamtos mylėtojai suplūsta iš viso pasaulio to stebuklo pažiūrėti, tai galbūt mūsų ežeruose irgi gyvena kokios paslaptingos būtybės).

Paminklas Onuškio miesteliui ,,Gėlių angelas“. 2007. Amens masė. 500x80.  Kauno g-vė, Onuškis. Sauliaus SALADŪNO nuotrauka

Paminklas Onuškio miesteliui ,,Gėlių angelas“. 2007.
Amens masė. 500x80. Kauno g-vė, Onuškis.
 
 
Vaisius. 2004. Akmens masė, oksidai. 93x37x37. Sauliaus SALADŪNO nuotrauka

Vaisius. 2004. Akmens masė, oksidai. 93x37x37
Sauliaus SALADŪNO nuotraukos

Lebednykų šeimos sąsajas su Japonija galima įžvelgti ne tik mitiniame lygmenyje, bet ir realiame gyvenime. Skulptoriaus duktė, žinoma tekstilininkė, grupės „Baltos kandys“ narė Miglė Lebednykaitė, baigusi dailės studijas Lietuvoje, tobulinosi Kinijoje ir Japonijoje, o štai sūnus Lukas Lebednykas, baigęs skulptūros mokslus, dirba tarpdisciplininių menų srityje. Miglė, visų senųjų technikų išmokusi pas geriausius tos srities meistrus, sukūrė nuostabius kimono. Kai M. Lebednykaitės kimono buvo eksponuojami Japonijoje, menotyrininkai negalėjo patikėti, kad tokią meistrystę gali įvaldyti kitatautis. Darbštumą tekstilininkė bus paveldėjusi iš tėvų – Juozo ir Jolantos Lebednykų. Skulptorius nuo ankstyvo ryto pasineria į savą angelų, šiek tiek fantastiškų, sudvasintų gyvūnų tobulų formų pasaulį. Tačiau jis nenukeliauja į Nirvaną, užmiršdamas realų pasaulį, nes Panevėžio pakraštyje esančio namo aplinka menininko rankomis išpuoselėta, o jo kulinarinių gebėjimų galima tik pavydėti.

Panevėžio dailės galerijos direktorė, Tarptautinės keramikų akademijos akademikė J. Lebednykienė garsėja organizuojamais tarptautiniais keramikos simpoziumais, turinčiais didžiulį prestižą meno pasaulyje, į kuriuos veržiasi garsūs meistrai iš įvairių pasaulio šalių. Ji yra ne vieno tarptautinio projekto rengėja, dailės leidinių sudarytoja. Neseniai pristatytas leidinys „Panevėžio tarptautiniai keramikos simpoziumai“.

J. Lebednykas nemėgsta tuščiažodžiauti. Jau geriau jis parodys savo darbus. Vien tų, esančių jo namuose, užtektų kelioms parodoms. Norint pamatyti monumentalius kūrinius, tektų išsirengti į ilgą kelionę po Lietuvos miestus. Daugiausia tokių darbų – Panevėžyje. Menininkas sukūrė daug skulptūrų miesto pastatų eksterjerams ir interjerams, vario reljefų, mažosios plastikos, skulptūrinės keramikos kompozicijų, objektų, pastelių. Įvairias Panevėžio erdves puošia skulptūros „Paukščiai“, „Burės“, „Žiedas“, „Sraigė“, pasižyminčios formos ir linijos grožiu, meile gamtai, gyvenimo išmintimi, ir viskas perteikiama subtiliai, lakoniškai.

Menininkas atidavė duoklę tautos istorijai, 1990-aisiais sukurdamas „Pietą“, kuri stovi prie Švč. Trejybės bažnyčios, ir paminklą, skirtą 1863-iųjų sukilimo aukoms atminti, pastatytą prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.

Kokia išieškota forma ir akivaizdžiai juntamas gamtos pulsavimas gėlės žiede, sraigėje, žuvyje ar vėžlyje. Nesvarbu, kūrinys iš bronzos, granito ar šamoto. Visi alsuoja šiluma, gyvybe, kartais atrodo tikresni net už gamtos tvarinius. Kūriniuose vyraujanti formos, linijos, spalvos harmonija dvelkia tobulybe. „Dievo pateptasis!“ Tokią frazę yra ištaręs ne vienas dailės žinovas skulptoriaus J. Lebednyko jubiliejinės parodos atidarymo Panevėžio dailės galerijoje metu. Įdomu, kad tą pajuto ir žinomi menotyrininkai, dailininkai, ir mažai bendro su daile turintys žmonės. Sakoma, kad genialaus menininko sukurti kūriniai įtaigiai veikia visus. Kiekvienas randa kažką savo.

Skulptoriaus kūrinių linijos išbaigtos, o formos primena amžiną gyvybės ratą, besiskleidžiantį žiedą, prisirpusį moters kūną, kuris viliojantis, gundantis, o kartu ir tyras. Edeno sodai su milžiniškais prisirpusiais vaisiais, gigantiškais kaktusais ir begalybe paukščių. Granito ir bronzos paviršiai spindi kaip veidrodis, o keramikinėse skulptūrose faktūros grubesnės, jų paviršiuje gali įskaityti simbolius, ženklus, čia susipina įvairios kultūros. Spalvingose pastelėse tas pats pasaulis transformuojasi į kitą matavimą, tačiau išlaiko savo gyvybingą formą ir svarbiausius motyvus.

J. Lebednykas yra surengęs aštuoniolika personalinių parodų Panevėžyje, Vilniuje, Kaune, Berlyne, savo kūrinius eksponavęs daugiau kaip šešiasdešimtyje parodų įvairiose Europos šalyse, dalyvavęs septyniuose simpoziumuose. Paklausiau, ką skulptorius darytų, jei staiga taptų labai turtingas. Gal keliautų po pasaulį, ieškodamas naujų patirčių, kaip svajoja daugelis menininkų? Žinoma, J. Lebednykui pažintis su pasaulio meno lobynais prie širdies, vasarą su žmona Jolanta jis keliavo į Indiją susipažinti su senųjų šventyklų menu. Tačiau gavęs milijoną jis sako žinąs, kur pinigus panaudotų.

Tuos savo darbus, kurie iš šamoto, paverstų granito ir bronzos kūriniais. Ir kaime pasistatytose dirbtuvėse sukurtų dar daugiau naujų skulptūrų.



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 1 iš 284 
0:22:42 Feb 8, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba