ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-01 nr. 879

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZETA. Apie rašymo baimę ir malonumą (35) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kur mano šiukšlė? (11) • DMITRO PAVLYČKO. Duona-kp-. Sekmadienio postilė (1) • ALI SMITH. Pasakojimo įkarštis (1) • JŪRATĖ BARANOVA. Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas (6) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnaiMILDA ŽVIRBLYTĖ. Maratonas sapneANDRIUS ŠIUŠA. Eilės (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (14) • GILBONĖ. TiltaiROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (3) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Sunkus gyvenimas, lengvas kinasFluxus perlai kiaulėms (5) • negražu neatsiliepti – čia juk šatėnai! (30) •

Apie rašymo baimę ir malonumą

ZETA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

    Visa humanitarijos verslo esmė – realybe nepamatuotuose, nepagrįstuose žodiniuose triukuose.
    Toto, 2007 04 16
        www.culture.lt/satenai


Visas svarbiausias naujienas man žmonės pasako dainuodami. Kaip Jane Birkin: Tua – ir paskiau kažką ilgai pasakoja. Mua! – ir vėl ilga įdomi istorija. Nesvarbu, kad tarpais nesuprantu tų žodžių, jie vis tiek nusėda atminties plyšiuose, kad paskiau būtų užrašyti. Be jokių racionalaus proto pastangų įsivaizduodama šitą lunatišką pokalbį, uždedu ranką ant juodos kompiuterio klaviatūros ir gėriuosi akto simbolika. Noriu kalbėti apie rašymo baimę ir malonumą.

Dar spėju pagalvot, kad niekada nesimokiau rašyti, nelankiau kompozicijos kursų ir nesmailinau pieštukų filologinėse peryklose. Nekvėpavau rašalo garų pritvinkusiu oru ir niekad, o niekad liūdnai nežiūrėjau pro humanitarinio išsilavinimo grotas. Tik kartą, atsitiktinai sučiupta knygų mugėj, parimau ant parapeto, kad paklausyčiau Alessandro Baricco. Jis pasakojo apie rašytojų mokyklą. Visiškai rimtai, primerkęs žibančią akį, lyg kalbėtų apie Hogvartsą ar kitą neįtikėtiną vietą. Viskas prasideda nuo sugebėjimo fiksuot detales, sako Baricco, čia pat pasišaukia nekaltą auką iš auditorijos ir paprašo kuo tiksliau apibūdint objektus, esančius už nugaros, – su visom spalvom, šešėliais, mažiausiom smulkmenom. Pasirodo, reikia išmokti stebėti aplinką ir kaupti milžinišką kartoteką galvoj – kaleidoskopinius įvykius, beveik nematomus judesius ir virpesius, vienu žodžiu, tai, kas neprieinama ir net nerūpi susikaupusiems ir disciplinuotiems žmonėms, užsiimantiems savo kasdieniais reikalais. Truputį kreivai žiūriu į tokią metodiką, nes manau, kad išmokyt rašyt yra neįmanoma. Žinoma, detalių fiksavimas ir interpretavimas reikalauja dėmesio, tai yra matematikos. Bet kad galėtum žvilgsniu stumdyt stiklinę ant stalo, turi būt gimęs stalkeriu. Kartais atrodo, nukirstum Edgarui Poe ar Evelynui Waugh pirštą – ir iš jo bėgtų kas? Rašalas. Arba mėlynas kraujas.

Ką reiškia „rašyti“? Anot Laimos Muktupāvelos, tai momentas, kai žmogus virsta vilkolakiu. Taip, rašymas – tai tas paslaptingas bendravimas pasislėpus už širmos, šešėlių teatras, begarsė vaidyba. Kai esi nei nuogas, nei apsirengęs ir bemaž užspringęs žodžiais. Rašymas, kaip ir kiekvienas nusikaltimas, turi savo motyvus. Tai visuomet yra ryšių (net nebesvarbu, pozityvių ar negatyvių) ieškojimas, blaškymasis po pavojingas vietas, delikatus ekshibicionizmas it vos vos praskleidžiamas lietpaltis slogią vasaros naktį kur nors nuošaliam parke, spalvas slopinančioj prietemoj. Kai ore tvyro baimė būti pagautam. Sučiuptam su varvančia plunksna rankoj...

Taip pat rašymas neįmanomas be tam tikros nebylystės arba bent dislalijos, savotiško negrabumo ir nesugebėjimo išsireikšt judesiais bei tariamais žodžiais. Nežymus nepataikymas į nesamą kakofonijos ritmą ir, kas be ko, dar nuodingos vienatvės geluonis, neištraukiamai įlindęs kur nors į tarpupirštį, irgi yra pusiau būtinos sąlygos.

Rašymo galių prabudimas taip pat yra labai specifinis momentas. Lyg kvėpuotų ir dūsautų ugnikalnis, lėtai, metų metais ir šimtmečiais stengtųsi pramerkt vieną akį, bandydamas nubusti iš letargiško miego. Kad vieną dieną pats sau sušuktų į ausį: rašyk! Garsas taip ryškiai perdreskia erdvę, kad kaipmat nutyla paukščiai, muzika, rietenos, gatvės triukšmas, monotoniškas kasdienybės gaudesys – ir tuomet išsilieja žodžiai. Bet čia viskas tik prasideda. Nes iš tikrųjų egzistuoja nedidelis tarpelis tarp gabumų ir nežaboto talento. Ir vargšai tie, kurie to nejaučia ar kažkaip nenuspėja. Nevykėlio amplua labai nemalonus, ypač kalbant apie kūrybines ambicijas.

Šiaip jau daug kas priklauso nuo savęs vertinimo, nuo galėjimo ar negalėjimo rašyti ar nerašyti, eksponuotis, publikuotis ar būti vertinimų aky. Talento kanarėlė, uždaryta narvely, naktim pasiverčia pelėda ir laksto po nepažįstamas erdves, nieko neužkliudydama. Įgimtas kūrybinis gracingumas gali būt priešpriešintas vidutiniokų sugebėjimams mėgdžioti, kopijuoti ir vilktis iš paskos. Ir vieni, ir kiti turi savo svitą, lygiai taip pat kaip šalia egzistuoja aliejinė tapyba ir reprodukcijų kultūra, hobitai ir goblinai ir dar daugybė nesuderinamų dalykų. Bet viskas yra subjektyvu, vertinimai visuomet šališki, kritika irgi. Šitoj vietoj, šalia talento, labai svarbu nušlifuotas profesionalumas, dalyko išmanymas ir vertinimų pagrįstumas, kitaip nieko niekada neatsirinktume. Tikras talentas labai matosi. Blizga inteligencijos šviesa, net kai realybės vaizdavimo diapazonas išsiplečia nuo antiestetikos iki lygaus nešališko įvykių atspindžio. Turbūt būtent čia ir išryškėja tas tarpelis tarp šiaip gabumų ir nesužeidžiamo žinojimo, kad gali daugiau nei kiti. Taip pat žavi atkakliai rašančių nujautimas: net jeigu esu visiškai vienas ir negražus – esu neužmušamas. Nekalbu apie lengvai nusijojamus grafomanus. Turiu galvoj tikro talento gimimą, tą persilaužimo momentą, kai undinėlė netenka balso ir įgyja kojas, o netekties sukrėtimas išsilieja sepijos rašalu. Yra ir kitų kraštutinumų – daugybė žmonių kalba ir rašo nesuprantamai. O ir dirbtiniai kalbos padailinimai literatūrinėm priemonėm neišgelbės skęstančių, skaitančių, rašančių vidutinybių. Šokiruojantys išsišokimai – irgi tik reklaminis triukas, Castoras su Polluxu vargu ar kada prilygs didžiajam spjaudytojui ant kapų Borisui Vianui. Tie, kurie rašo gerai, žino, kad rašo gerai. Tas žinojimas neatšaukiamas. O visi kiti tik blaškosi aplinkui, reprodukuodami savo pačių beviltiškas pastangas. Ir niekas nuo nieko nepasislėps, nes visgi literatūra yra ta veidrodžių karalystė, kur žmonės vaikšto nuogi.

Rašytinė kalba, be abejo, yra gerokai intymesnė: kai, spaudžiami aplinkybių, žodžiai užsibarikaduoja burnoj, mintis dar gali vaikščiot aplinkiniais keliukais. Pavyzdžiui, ištekėt pro išsiskėtusią parkerio plunksną, jei senoviškai. Jei šiuolaikiškai – tylus klaviatūros klanksėjimas įsispaudžia į momento kontekstą, prasimuša pro rūpesčius, muziką, pelių cypimą, verksmą už sienos, čia ir dabar vykstančią dramą, tragediją ir komediją ir su Chagallo teptuko jėga nusklendžia virš Vitebsko, Vilniaus ir visų kitų geografijų. Atsiranda įstabus partnerystės jausmas – kai su žodžiais gali daryt ką nori. Ir atvirkščiai.

Rašyti nėra lengva, nes tai procesas, reikalaujantis atsiribojimo ir autokorekcijos, sugebėjimo perskaityt tekstą iš šalies ir kartais atsisakyt daugybės gražių, tiesiog estetiškai tobulų sakinių. Nesunku įsivaizduoti verkiantį kino režisierių, karpantį filmą, – atsišliet nuo to, kas jau padaryta, gali būt labai sunku, kaip ir rašyt be jokių juodraščių – beveik neįmanoma. Bet blaivus protas ir intuicija dažniausiai padeda neužsimiršt, nes gerai parašytas tekstas nemėgsta eklektikos, kad ir kokia graži ji būtų.

Labai gaila, bet iš esmės poreikis rašyti nereiškia nieko gero. Kitaip tariant, tai reiškia, kad verbalinė komunikacija žlugusi, melodika nebeegzistuoja, kažkuris emocinio pašto skyrius, o gal ir visi – uždaryti. Rašymas mintyse ir net miegant tik parodo niekingą dvigubo agento gyvenimą, vykstantį tarp realybės ir fantazijos, ir atspindi šiek tiek sutrikusio perbėgėlio filosofiją. Geltona Dovydo žvaigždė per audinį įauga į odą ir iš esmės tik pažymi taikinį.

Šiaip jau daug kas prasideda nuo žodžių. Bet galbūt jie nieko nereiškia. Dažnai tik klaidina. Nes jiems nėra universalių interpretacijos taisyklių. Niuansai išmuša iš vėžių. Nutylėjimai suteikia klaidingos informacijos. Žodžių perteklius nuvainikuoja karalių, stygius – uždeda karūną kvailiui. Žodžiai yra išdavikai. Nes vienu metu pasitelkiami kaip aštriausi stiletai, bet ir be gailesčio apnuogina naivumą ir bejėgystę. Bjauriausi yra nepasakyti žodžiai – slapukai, mulkiai, bailiai. Visi melai yra iš žodžių, tokių apsimetėlių tigrų ėriuko kailyje. Žodžiai uzurpatoriškai valdo mintis, be jų nėra išėjimo. Nebent iš proto. Žodžiai yra pavojingi. Ypač kai skiriasi nuo veiksmų. Žodžiai labai sunkūs, kartais tokie sunkūs, kad negali kvėpuot. Jie dar būna labai skirtingi savo reikšme, kaip augalų ar vabzdžių rūšys. Jie apsimeta, kad sutinka su visokių Paganelių klasifikacija, bet ištrūksta pirmai progai pasitaikius. Jie nepatikimi: sakai viena – reiškia kita. Be žodžių paprasčiau. Liūdniau. Niekaip.

Bet iš tikrųjų žodžiai yra viskas, absoliutas. Mirtina klaida būtų to nepastebėti. Kalbinė priklausomybė, žodyno auginimas ir puoselėjimas reflektuoja nuo veidrodinio minčių paviršiaus. Ir emocijos suauga su savo verbaline išraiška tiesiog neatplėštinai. Tapyba, muzika, bebalsis kinas ar kvapą gniaužianti architektūra atsiduria užriby, jei paliekami patys sau. Raidės, smulkūs padarai, trasuoja tarp objektų, taip suteikdamos jiems ryšį ir egzistencijos prasmę net per didžiausią atstumą. Disleksija šitoj Jeano Paulio Sartre’o ir kitų žodžio apologetų paskleistoj šviesoj atrodo kaip skaudi Dievo rykštė. Negebėjimas atpažinti, sujungti ir interpretuoti. Kaip „Babelyje“, Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme, kur viena siužetinė linija plėtojasi Japonijoj. Kurčnebylė mergaitė šoka diskotekoj, mirtinoj tyloj, tarp lazerinių blyksnių, groteskiškai atsiliepdama į negirdimą ritmą. Toj absoliučioj tyloj, išvengusioj verbalinės komunikacijos triukšmo, išsivysto alternatyvios gyvybės formos – keistos, beveik neatpažįstamos, besiliejančios per kraštus, bauginančios savo intensyvumu. Tai yra atspindys tos kitos mūsų pusės, pasireiškiančios tikroj ar menamoj izoliacijoj. Šitam kontekste galvoju apie vertimo fenomeną kaip apie beveik matematiškai suplanuotą veiksmą, siekiantį priartinti transformuotą žodį prie kuo tikslesnės jo pradinės reikšmės. Atrodytų, kad programinė nesėkmė beveik garantuota, nes neegzistuoja viena kitą idealiai atitinkančios žodžių matricos. Bet bandymai prie jų priartėti nesiliauja ir muša į krantą su nepavargstančios jūros jėga. Visgi visa ko pradžioje buvo žodis. Gal net neartikuliuota figūra, stebėtinai panaši į raidę aleph.

Visada įtariau, kad semantiniu požiūriu turėtų būti kokie nors kūrybos / žodžio vertinimo kriterijai. Bet kartu jie labai neapčiuopiami. Gal dėl to, kad esam labai skirtingai išmokyti vertinti reiškinius, ypač estetinėj plotmėj. Literatūra turbūt yra vienintelė sritis, kur be jokių ypatingų pastangų ar kriterijų galima šokinėt iš mėgėjų į profesionalų lygą, pasitelkiant įgimtą žavesį ir beveik neklystančią klausą. Bet čia ir prasideda nesutapimai – kas vienam apreiškimo šukėm susminga į delnus, kitam pasirodo svetima, nepažįstama, neverta dėmesio. Būtent čia iš už kampo turėtų pasirodyti tamsi, sparnuota, lyg ir angelo pavidalo kūrybos kritiko figūra. Kritikai lyg ir privalėtų išmanyt vertinimo kriterijus bei mokėt motyvuot savo pasirinkimą.

Tačiau tie kriterijai taip pat turi vandens augalų savybių – modifikuojasi čia ir dabar, priklausomai nuo srovės krypties ir stiprumo. Šitam neapibrėžtume matau vieną kūrybos motyvą: kai supranti, kad turi jėgos ir galių parodyt kitokį, kartais efemerišką ir labai individualų pasaulį, nepretenduojantį į monumentalumą ir išlikimą, bet keistą, įdomų, nesuvaržytą, savotišką kultūrinį palimpsestą, pilną atpažinimo ženklų. Būtent tas orientyrų atpažinimas kitų kūryboj teikia didžiausią džiaugsmą, kurį būtų galima prilygint tai dienai, kai Robinzonas sutiko Penktadienį, ir vienatvė atleido savo geležinius gniaužtus.

Tarp daugybės rašymo žanrų, nuo haiku ir trumpučių novelių iki epinių romanų su begaliniais tęsiniais, norėtųsi atskirai paminėti eseistų pasaulį. Tai yra keisti žmonės, rašantys lyg ir apie nieką, beveik nesilaikantys pasakojimo konstravimo taisyklių ir neklydinėjantys fantazijų džiunglėse. Eseistai, manding, yra beveik tas pats kas estetai – miniatiūrininkai, graveriai, lengvais plunksnos perbėgimais iliustruojantys nematomą kasdienybės pusę. Esė negali būti parašyta grubiai, atmestinai ar priešokiais. Ten negali būti duobių ar tuščių vietų, mintys, tos iliuzinės machos ar olimpijos, turi gulėt gražiai išsipleikusios ant sofų. Pradžia gali būt lygi, beveik beveidė, bet kažkur per vidurį reikia paslėpt intrigą, suvyniotą į raudoną blizgutį, kad matytųsi. Rašant esė dar reikia tam tikros narcisistinės nuostatos, nes aprašomasis objektas visuomet yra tas pats – autorius. Kūrinio apimtis neturi reikšmės. Siužetas kartais gali būt vos gyvas. Visa esmė yra konteksto ir svetimos emocinės patirties atpažinimas. Esė žanras atpalaiduoja nuo herojiškos įtampos – ten gali būt pavargęs ar kartais nelabai vykęs. Nematomam bendravimui tai suteikia intymumo. Žanro meistrystė reikalauja patirties, o vidinė akis kartais turi būt negailestinga. Pasitaiko, kad paskaitai ir net nežinai, kaip padaryta – kai kurios žodžių girliandos tiesiog turi magiškos galios.

Kartais įdomu stebėt neskaitančius ir nerašančius, ypač tokius pusvaikius, prižiūrimus biurgerių tėvų ir vidutinybių mokytojų. Kamuoja kokią knygą metų metus, paskiau neprisimena, nei kur pradėjo, nei kur baigė, kol galų gale išdrįsta sau prisipažint, kad nelemta, ir paskui jau niekada į tas vietas nebegrįžta. Užauga normalūs žmonės, dirba savo darbą, moka palaikyt pokalbį, netgi demonstruoja įgimtą ar įgytą humoro jausmą – viskas gerai. Užtai ir keista, kad nieko neatsitinka. Skaitymas ir rašymas – tai kas? Nelikviduojamos kalbos sprogimo pasekmės? Sielos akiduobių krateriai? Nedemonstruotini pranašumai ar trūkumai? Viso labo bendro išsilavinimo dalis, kurios gali ir nebūti. Netgi ne relišeris tarpusavio santykiuose. Rašytinė kalba, panaši į begarsį kiną, gali būt traktuojama kaip nevisavertė. Vargšė giminaitė, išlaikoma atlaidžių globėjų ar prisiplakėlių. Požiūris priklauso nuo vartotojo kalbinio pamaldumo. Kalbos aplinkoj visuomet pilna pamišėlių ir fanatikų, atsidavusių sąjungininkų, priešų ir žudikų. Bet daugiausia turbūt indiferentiškų praeivių. Nepaisant nieko, ne tokia jau ji vargšė. Galima sakyti, tai yra vienintelė komunikacijos priemonė tam tikros rūšies ribose. Protingai skaitančių ir įdomiai rašančių rūšis reta, nykstanti, bet labai graži. Kaip saulėj žvilganti gaidžio plunksna.

Dar pagalvoju, kad rašymas būna kartais vienintelė dovana, kurią kai kas gauna savo gimimo dieną. Iš pradžių nesupranta, paskiau pastebi. Kai sakau „rašymas“, turiu galvoj rašytinės kultūros supratimą plačiąja prasme, panašiai kaip žmonės gauna muzikinę klausą – nėra tai ypatingas talentas, bet suteikia vertinimams tikslumo. Prielankumas gramatikai ar jos išmanymas irgi yra įgimta savybė. Arba turi, arba neturi. Panašiai kaip balsas. Galima pralavint, bet analitikai be intuicijos niekada nebus geri čiuožikai ant šito ledo. Galima nelavint. Tuomet tiesiog taisyklingai rašai, bet tai nėra tavo profesija. Kaip ir nebūtina dirbt vertėju, mokant keturias ar penkias kalbas. Kalbos nuojauta ir gramatikos griežtumas suteikia gyvenimui stilingumo ir subtilumo, lyg mokytumeisi kaligrafijos. Kantrybė, estetika, aiškios linijos – viskas yra gramatikoj. Padaryčiau išimtį sintaksei – neužtenka balso, reikia klausos.

Norint išlipti iš buitinio rašymo lygmens, prisideda kur kas daugiau reikalavimų: rašymas turi būti ne tik ganėtinai paprastas, bet ir įdomus, kitaip taip ir liks rašymu į erdvę. Čia jau kaip vaiduoklis iškyla paties rašančiojo asmenybė su visom ambicijom, egoizmu bei ekshibicionizmu ir iškart pakliūva į patirties ir egzistencializmo pinkles. Sutrikę mėgėjai kartais bando mest rašyt. Bet ta nepaaiškinama trauka į smulkių nusikaltimų vietą išlieka. Situacija apgailėtina – tikras, įdomus rašymas turi būt paliktas profesionalams. Bet mintys raštu, juodu ant balto, labai disciplinuoja gyvenimą. Toks jausmas, lyg turėtum skalikų būrį. Ir dresuotum juos prieš medžioklę. Lyg ir beprasmiškas užsiėmimas, nes medžioklė niekada neįvyksta. Bet kai rašai, ypač tyloj, beveik gali išgirst elektrą tekant laidais. Apima azartas. Toks keistas pojūtis – sugebėjimas pasakyt, pasukt žodį šonu, išgaut blizgesį, nuvalyt nuo triukšmo. Kas yra tas kalbėjimo būtinumas, priklausomybė nuo žodžių? Lyg būtų kalėjimo numeris – kad ir kur nueitum, kad ir kas būtum, pašauktas visada atsisuksi. Išsiduosi. Būsi atpažintas ir savų, ir priešų. Iš esmės tai yra blogai. Iš kitos pusės – vienintelis komunikacijos šansas. Vieną dieną gali sau suduot per nagus. O kitą dieną pasigriebsi Uždraustą Plunksną ir nubėgęs prirašysi ant sienų. Savikritika gal dar kiauksi ką silpnu balsu, bet niekas jos nebeklauso. Labai neįprasta priklausomybė. Bet ji egzistuoja.

Rašymas, sugebėjimas keisti vardą, veidą, kalbos manierą ir kiti vaizduotės siautėjimo reiškiniai dažnai išlaiko glaudžius ryšius su magiškos nerealybės pasauliu. Išgalvoti įvykiai ir neegzistuojantys žmonės susitinka, būna, susipina, gyvena savo gyvenimus, susikrausto į skaitančiojo atmintį ir pasąmonę ir tūno ten tol, kol vieną dieną ištrūksta keisčiausiais pavidalais.

Rašančių fokusininkų pasaulis egzistuoja pagal savas taisykles. Niekas nesidalija paslaptimis ir iš tikrųjų nėra fakyrų mokyklų, viską turi atspėti pats, o nesėkmingi eksperimentai kainuoja reputaciją arba net literatūrinę gyvybę. Išsekus jėgoms ir rašalui, apšepus plunksnoms, lėtai, bet nenumaldomai žingsniuojant link nebūties ir atėjus tai akimirkai, kai reikia susikoncentruot į vieną, patį paskutinį žodį, svarbiausią sakinį prieš sepuku, kartuves, elektros kėdę ar palaimingą išnykimą iškrakmolytose paklodėse, ką tikimės iš jų išgirsti? „Meilė išgelbės pasaulį“? „Nieko nesigailiu“? „Priimk mano sielą“? Tiek to, nebūkime naivūs. Paskutinis, vos girdimas rašančių (ar kariamų, kaip Christopherio Priesto romane) fokusininkų atodūsis, išsprūstantis su nusivylimu, gargaliavimu ir pašaipa, visuomet reiškia vieną ir tą patį:

ABRAKADABRA.

 

no OOXML

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109328. po palme2008-02-06 06:06
kazkaip savanaudiskai tikejausi ko nors "literaturiskesnio", tokio zetisko. Cia labiau rimta studija. O pagaliau kodel gi ne.

109346. kvailutė zetai2008-02-06 16:44
na, ir kaip dabar galima ką nors sakyti. atrodo, lyg prasižiosiu ir iš kart būsiu demaskuota nusikaltimo vietoje. kaip neturinti teisės žodžių žingsniams. todėl tik tyliai paklausiu (jei galima, žinoma. net jei ir negalima): kaip tu dabar jautiesi? kas pasikeitė (ar pasikeitė?), kai ne tik pati spausdini, bet ir tave spausdina? klausiu dabar, kol mėlynos bangos dar šnara tavo nutaukšėjusių žodžių aidu, kai išskleistos plunksnos jau glosto baltųjų debesų keteras.

109347. eik kvailutei2008-02-06 17:19
perskaityk ese pavadinimą. ;)

109349. krankt2008-02-06 17:56
rasymo baimiu ir malonumu yra tiek, kiek yra rasanciu. pats rasymo procesas, manyciau, nera didele vertybe ir gali buti idomus tik siauram paciu rasanciuju ratui. svarbu, koks "motoriukas" varineja zodzius deliojancia ranka. Galvoju, kad ir rasymo mokyklos ar pamokos nera toks jau visai bergzdzias dalykas, rayti tikrai galima ismokti, blogiau ar geriau, lygiai, kaip ir galima ismokti piesti. vienas toks meninykas yra net pasakes, jog ir bezdzione galima ismokyti piesti. jei yra norinciu ismokti rasymo kulturos, tai labai gerai, nes tie zmones, jei ir nebus rasytojai, tai bus tikrai imlesni skaitytojai. pikasas yra pasakes, kad menas ir per mela isreiskiama tiesa. iseitu, kad geriausi kurejai yra geriausi melagiai. ;)

109350. krankt2008-02-06 18:01
na, stai - taip ir nutinka, kai teksto neslifuoji. turi buti menas yra per mela isreiskiama tiesa.

109351. toto2008-02-06 18:20
Uoj uoj, nuo cukasa iki mukasa - daug kas ten ką sakė :),
tik nereikia pamiršt, pikasa dar ir darė (tą meną).

Zetai - Valio!


109355. krankt totui2008-02-06 18:39
taigi ta ir sakau. :) pikasas buvo ir teber vienas didziausiu meninyku.

109356. mie2008-02-06 18:59
kiek ismokytu geru pieseju ir geru lipdytoju nusmigo i nezinia.

109358. cc2008-02-06 19:42
Kadangi nieko neišmanau apie rašymo meną, baimę ar malonumą, tai ir nekomentuosiu. Dar nevisai suprantu ką, bet Zeta turi kažką - savito, originalaus, įdomaus, moteriško.

109359. cc - Ckiukui2008-02-06 19:46
Ar žodis originalus reiškia alaus šaltinį?

109362. balionas2008-02-06 20:22
va ir vėl puikus tekstas pirmam puslapy

109363. zeta>kvailutei2008-02-06 20:57
Iskart neatsakiau i nuosirdu klausima ne todel, kad esu arogantiska ar slapstausi, bet todel, kad visa diena dirbau kaip pasiutus.
Kaip jauciuosi, kai mane spausdina? Gerai jauciuosi, del dvieju priezasciu ;) Pirma, visai idomiai parasyta, antra, norit tikekit norit ne, bet uz isspausdintus zodzius moka pinigus. Galbut tai yra garsieji skatikai is Buratino Kvailiu lauko, lyg koks nepelnytos garbes simbolis ir ekvivalentas, bet kazkodel malonu tuos laisvalaikiu uzsiaugintus pinigus skinti ir kistis i kisenaite.

109365. archyvaras2008-02-06 21:43
Ai, pinigai šitie šitoke vargani grašiukai. O tekstas gyvas,"išjaustas", įtaigus, konceptualus.

109367. r2008-02-06 22:14
pelenu diena tokius perlus zarstyt ar ne nuodeme?

109368. sipik. .tyt2008-02-07 01:11
zeta, jus sau labai patinkate, ar ne? turetu but gan isdidu viska zinoti...

109369. krankt2008-02-07 01:16
baikite siame numeryje visi apie perlus verkti. perlai pries pelenus yra sudas sudziausias, anot varnos. :)

109373. bridaugilos2008-02-07 01:23
Džiaugiuos, kad ir hiiki nebuvo balsas tyruose. Zetos tekstuose visuomet randu tą bendrąjį vardiklį, be kurio rašiniai ateina ir išeina, nepalikę nė sakinio nuotrupos atminty, nei raibulių dūšioj sukėlę. Perskaičius Zetos negaliu šiaip nustriksėti į kitą puslapį. O vieną kartą labai išsigandau. Vos ne archetipinį geležtės šaltį pajutau, kai Zeta rašė apie finkas ir kitokius galąstus daiktus. Buvo baisu, lygiai kaip arachnofobui ant sienos pamačius vorą kryžiuotį... Įtaigumo ir trims plunksnoms užtektų.

109383. ivs2008-02-07 06:53
o kodel dvi pastraipos prasideda vienodai? kaip subalamutino mane! kaip puoliau blaskytis pirmyn - atgal, ar jau skaiciau, gal ka praleidau, gal neisidemejau, kaip cia dabar yra, ar cia ta pati ar kita? korekturos klaida? nu ka yra? paskui sau pasakiau: siaip jau visos pastraipos galejo prasidet tuo "siaip jau".

109384. kvailutė nudelbusi akis murma sau panosėj2008-02-07 08:45
į klausimą "kaip jautiesi?" atsakyti: "gerai" - vadinasi nieko nepasakyti...

109385. šaškė2008-02-07 09:21
zetai reiktu humanitarinio profesoriaus laipsni suteikt, kad nesusimandravotu;)

109398. S. (irgi murmu sau panosėj)2008-02-07 12:10
Iš viso šio baltai-mėlyno puslapio (tiesa, viso baltumo [dar] neperskaičiau, tik šen-ten žvilgterėjau) man tai labiausiai patiko 109346. Kv. paskutinis sakinys; gera tokius skaityti. Baltosios dalies paskutinis sakinys - nemaloniai bauginantis.

109400. dehumanitaras2008-02-07 12:15
smagu kaip zetute adoruoja pirmaji humanitaro honorara,o kai pabaigs- vel isbegs i menesiena prasegtu lietpalteliu rodyt virpancios plunksneles ir sukaus: saviskis, saviskis- ARBA DAK ARBA:)

109403. achyvaro netekstinis variantas2008-02-07 12:57
Ot prašausiu - neprašausiu: Zeta yra balzakiško amžiaus moteris, parašiusi šį tekstą, kuris yra keliariopas įrodymas, ir pirmiausia - įrodymas pačiai sau: 1) esu galioje bei patirtyje teoretizuoti; 2) galiu rašyti grožinius bei eseistinius tekstus; 3) be to, perskaitys ir visi kiti, kuriems buvau, esu ir liksiu įdomi;

109407. zeta>pik tytojui2008-02-07 15:01
Nu. Del to patikimo paciai sau tai kaip cia pasakius...Siandien, pavyzdziui, iskeikiau save paskutiniais zodziais, nes pameciau leidima, be kurio negaliu nei ieit, nei iseit is darbo. Tai dabar viskas, chana, tpsknt, smaksosiu prie sito kompo kol kas nors kitam simtmety atras nubalusius kaulus mazam kambariuky, tam kur is juros puses, nes iejau is ryto kartu su visais, o dabar tie visi kazkur nunyko ir likau ziauriai izoliuota vienatveje savo. Palauksiu dar kuri laika, gal prajos koks princas ant juros arkliuko ir isvaduos mane is situ painiu aplinkybiu. Jau toks piktumas ima, kad net negaliu. Dar paskiau, beerzeliuodama ant kedes ir apsimestinai ramiai beskaitinedama si bei ta, prisiminiau, ka sake archyvaras, kad esu balzakisko amziaus moteris (tai ir elgtis tureciau atitinkamai), tai ne, vos nepuoliau prie veidrodzio ziuret, ar nepasidariau isoriskai panasi i Monsieur Honore. Tokioje stai dramatiskoje situacijoje prieina pasipiktines skaitytojas ir klausia "na, ir kaip jus sau patinkate?" Atsakysime jums atvirai, nepatinkame mes sau visai, ypac kai papuolame i keblias situacijas ir beveik matome savo galva besiritancia nuo esafoto (pamest leidima i kosmodroma tai jums ne troliko taloneli prazudyt!)

109409. re: 109407. Zeta2008-02-07 15:16
Ne tokia ir bloga ta vienutė, jei ir Internetą turi; bent jau nėra problemos "NETURIU KĄ VEIKTI!..." Susiinstaliuokit SKYPE`ą ir prisiskambinkit viršininkui :-)

109410. p.s.2008-02-07 15:18
įdomu: ar mūsų malonioj kompanijoj yra mėgstančių patekti į keblias situacijas?.. Patarkit ką nors Zetai

109411. archyvaras2008-02-07 15:21
Neliūdėkite, Zeta, netrukus prie Tamstos prisiartins išvaduotojai ufonautai ir leidimas į kosmodromą nebeteks galios anei realumo.

109419. po palme(leidzia sau)2008-02-07 17:39
nedora taip apie autores diskutuoti, archyvarai, parseli tu, juolab kad zeta yra tiksli Tinkerbell kopija :).

109427. mie2008-02-07 20:38
ar negalima apie save gerai galvoti?

109428. zeta2008-02-07 20:51
Na ka gi, gerieji biciuliai, siaip ne taip is tos nevilties buvau isvaduota, tada kuo greiciausiai lekiau i toki punkta fotografuotis naujiems dokumentams. Tai spekit is dvieju kartu, ar pavyko ar ne. Be abejo, atspejot kaipmat, nes nepavyko niekaip. Kadangi visa pusdieni buvau atskirta nuo savo rankinuko, tai mums susivienijus pastebejau nedideli trukuma - jame nebebuvo kuklaus banknoto, droviai kysojusio pro kisenuko krasta. Likau smarkiai pribloksta, nes nesitikejau, kad tokie ziaurus paprociai vyrauja kosmodromuose su simtais sargybiniu ir uztrenkiamu duru. Taip kad del laikinu finansiniu nepritekliu fotografijos seansas neivyko. Uztai net neisivaizduojat, kiek tremties metu perskaiciau apie ejaku kalba. Faktas, kad ji isnyko kaip dumas pries septyniolika dienu kartu su paskutine kalbetoja, vardu Udach`Kuqaxa`a`a`ch`, neturi reiksmes. Lingvistinis pasaulis nuolat siurbia mane lyg butu kokia traukos spinta is mokyklinio chemijos kabineto. Sestadieni stai esu pakviesta i vieno antropologo gimimo diena, tai mintyse aiskiai nesiuos pokalbi apie ejakus. Ejaku kalbos mirtis man primine kita istorija. Labai seniai, kai teko integruotis germanisku kalbu kulturoj, leidau jaunas dienas Kopenhagoj. Ten sutikau tokia mergaite is Grenlandijos, vardu Arnajaraaq. Man vardas neatrode niekuoo ypatingas, vienas is daugelio svetimos kalbos garsu, kurie atsispaudzia atminty, kad pasiliktu ten desimtmeciams. Bet kaip tik tuomet pastebejau ir isidemejau mazu kalbu zudymo irankius. Tos mergaites tikruoju vardu niekas nevadino, visiems gerasirdziams trumpadanciams danams ji buvo Anna. Taigi, pirmiausiai pakeiciamas tavo vardas, nezymiai taip, nepastebimai, kad tau paciam butu lengviau... Paskiau siek tiek pataisomas alfabetas. Po to uzdaromos kelios mokyklos ir nebelieka motyvacijos mirstancios kalbos mokyt vaikus. O juk kalbos mirtis yra tikroji mazuju tautu apokalipse. Iki siol nesuprantu, kaip nenusmegom i pragaisti po 1863-iuju sukilimo, dusinami kirilicos, o ir veliau, kai mano pacios namuose mazdaug 1920-30 metais buvo snekama tik lenkiskai. Kulturinis genocidas vos nenuslave nuo zemes katalonu ir maoriu. Ejakams is vis nepasieke, o ir klimatas pasipriesinimui pasitaike nepalankus - visgi Aliaska. Reiks nuejus i ta gimtadieni papurtyt antropologa uz atlapu ir pareikalaut paaiskinimo. Ir kad atsiprasytu uz imperines proteviu nuodemes. Bet su atsiprasymais gal jau tiek to, as gi ne Vyzentalis koks. Tiesiog nuolat stebesiu budria akim savo genties kalbos metamorfozes. Puoselesiu visaip grazius budvardzius ir retus veiksmazodzius. Neniekinsiu pusdalyviu ir padalyviu. Siuo metu galiu didziuotis, kad bent keli svetimkalbiai yra ismokyti svarbiu lietuvisku zodziu: "miegok", "buciuoju" ir "maldauju" (du praktiski, vienas tiesiog grazus). Kombinacija gal kiek ir neiprasta, bet niekada negali zinot, ko gali prireikt gyvenime. Amzinatilsi ejakams, tiems jau nebeprireiks nieko.

109430. piktines > zetai2008-02-07 22:00
gaila, kad ir vel viska zinote...

109431. tota zhe2008-02-07 22:19
Zinant isties juk nerasoma - tik piktinamasi:)

109432. S.2008-02-07 22:21
Paskiau siek tiek pataisomas alfabetas
Zeta, Zeta: o pati kokia abėcėle rašot?... :-(((

109434. Gavrošas2008-02-07 22:41
Puiku, zeta. Reveransas.

109437. Artūras iš Vilniaus (Jerichono Rožė)2008-02-07 23:20
siaubas, Zeta, kaip tu susileidi prieš podlyzas. Net nupurtė.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 236 
0:04:18 Feb 8, 2008   
Jun 2005 Oct 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba