Apie rašymo baimę ir malonumą

Autorės nuotrauka

Visa humanitarijos verslo esmė – realybe nepamatuotuose, nepagrįstuose žodiniuose triukuose.

Toto, 2007 04 16
    www.culture.lt/satenai

Visas svarbiausias naujienas man žmonės pasako dainuodami. Kaip Jane Birkin: Tua – ir paskiau kažką ilgai pasakoja. Mua! – ir vėl ilga įdomi istorija. Nesvarbu, kad tarpais nesuprantu tų žodžių, jie vis tiek nusėda atminties plyšiuose, kad paskiau būtų užrašyti. Be jokių racionalaus proto pastangų įsivaizduodama šitą lunatišką pokalbį, uždedu ranką ant juodos kompiuterio klaviatūros ir gėriuosi akto simbolika. Noriu kalbėti apie rašymo baimę ir malonumą.

Dar spėju pagalvot, kad niekada nesimokiau rašyti, nelankiau kompozicijos kursų ir nesmailinau pieštukų filologinėse peryklose. Nekvėpavau rašalo garų pritvinkusiu oru ir niekad, o niekad liūdnai nežiūrėjau pro humanitarinio išsilavinimo grotas. Tik kartą, atsitiktinai sučiupta knygų mugėj, parimau ant parapeto, kad paklausyčiau Alessandro Baricco. Jis pasakojo apie rašytojų mokyklą. Visiškai rimtai, primerkęs žibančią akį, lyg kalbėtų apie Hogvartsą ar kitą neįtikėtiną vietą. Viskas prasideda nuo sugebėjimo fiksuot detales, sako Baricco, čia pat pasišaukia nekaltą auką iš auditorijos ir paprašo kuo tiksliau apibūdint objektus, esančius už nugaros, – su visom spalvom, šešėliais, mažiausiom smulkmenom. Pasirodo, reikia išmokti stebėti aplinką ir kaupti milžinišką kartoteką galvoj – kaleidoskopinius įvykius, beveik nematomus judesius ir virpesius, vienu žodžiu, tai, kas neprieinama ir net nerūpi susikaupusiems ir disciplinuotiems žmonėms, užsiimantiems savo kasdieniais reikalais. Truputį kreivai žiūriu į tokią metodiką, nes manau, kad išmokyt rašyt yra neįmanoma. Žinoma, detalių fiksavimas ir interpretavimas reikalauja dėmesio, tai yra matematikos. Bet kad galėtum žvilgsniu stumdyt stiklinę ant stalo, turi būt gimęs stalkeriu. Kartais atrodo, nukirstum Edgarui Poe ar Evelynui Waugh pirštą – ir iš jo bėgtų kas? Rašalas. Arba mėlynas kraujas.

Ką reiškia „rašyti“? Anot Laimos Muktupāvelos, tai momentas, kai žmogus virsta vilkolakiu. Taip, rašymas – tai tas paslaptingas bendravimas pasislėpus už širmos, šešėlių teatras, begarsė vaidyba. Kai esi nei nuogas, nei apsirengęs ir bemaž užspringęs žodžiais. Rašymas, kaip ir kiekvienas nusikaltimas, turi savo motyvus. Tai visuomet yra ryšių (net nebesvarbu, pozityvių ar negatyvių) ieškojimas, blaškymasis po pavojingas vietas, delikatus ekshibicionizmas it vos vos praskleidžiamas lietpaltis slogią vasaros naktį kur nors nuošaliam parke, spalvas slopinančioj prietemoj. Kai ore tvyro baimė būti pagautam. Sučiuptam su varvančia plunksna rankoj...

Taip pat rašymas neįmanomas be tam tikros nebylystės arba bent dislalijos, savotiško negrabumo ir nesugebėjimo išsireikšt judesiais bei tariamais žodžiais. Nežymus nepataikymas į nesamą kakofonijos ritmą ir, kas be ko, dar nuodingos vienatvės geluonis, neištraukiamai įlindęs kur nors į tarpupirštį, irgi yra pusiau būtinos sąlygos.

Rašymo galių prabudimas taip pat yra labai specifinis momentas. Lyg kvėpuotų ir dūsautų ugnikalnis, lėtai, metų metais ir šimtmečiais stengtųsi pramerkt vieną akį, bandydamas nubusti iš letargiško miego. Kad vieną dieną pats sau sušuktų į ausį: rašyk! Garsas taip ryškiai perdreskia erdvę, kad kaipmat nutyla paukščiai, muzika, rietenos, gatvės triukšmas, monotoniškas kasdienybės gaudesys – ir tuomet išsilieja žodžiai. Bet čia viskas tik prasideda. Nes iš tikrųjų egzistuoja nedidelis tarpelis tarp gabumų ir nežaboto talento. Ir vargšai tie, kurie to nejaučia ar kažkaip nenuspėja. Nevykėlio amplua labai nemalonus, ypač kalbant apie kūrybines ambicijas.

Šiaip jau daug kas priklauso nuo savęs vertinimo, nuo galėjimo ar negalėjimo rašyti ar nerašyti, eksponuotis, publikuotis ar būti vertinimų aky. Talento kanarėlė, uždaryta narvely, naktim pasiverčia pelėda ir laksto po nepažįstamas erdves, nieko neužkliudydama. Įgimtas kūrybinis gracingumas gali būt priešpriešintas vidutiniokų sugebėjimams mėgdžioti, kopijuoti ir vilktis iš paskos. Ir vieni, ir kiti turi savo svitą, lygiai taip pat kaip šalia egzistuoja aliejinė tapyba ir reprodukcijų kultūra, hobitai ir goblinai ir dar daugybė nesuderinamų dalykų. Bet viskas yra subjektyvu, vertinimai visuomet šališki, kritika irgi. Šitoj vietoj, šalia talento, labai svarbu nušlifuotas profesionalumas, dalyko išmanymas ir vertinimų pagrįstumas, kitaip nieko niekada neatsirinktume. Tikras talentas labai matosi. Blizga inteligencijos šviesa, net kai realybės vaizdavimo diapazonas išsiplečia nuo antiestetikos iki lygaus nešališko įvykių atspindžio. Turbūt būtent čia ir išryškėja tas tarpelis tarp šiaip gabumų ir nesužeidžiamo žinojimo, kad gali daugiau nei kiti. Taip pat žavi atkakliai rašančių nujautimas: net jeigu esu visiškai vienas ir negražus – esu neužmušamas. Nekalbu apie lengvai nusijojamus grafomanus. Turiu galvoj tikro talento gimimą, tą persilaužimo momentą, kai undinėlė netenka balso ir įgyja kojas, o netekties sukrėtimas išsilieja sepijos rašalu. Yra ir kitų kraštutinumų – daugybė žmonių kalba ir rašo nesuprantamai. O ir dirbtiniai kalbos padailinimai literatūrinėm priemonėm neišgelbės skęstančių, skaitančių, rašančių vidutinybių. Šokiruojantys išsišokimai – irgi tik reklaminis triukas, Castoras su Polluxu vargu ar kada prilygs didžiajam spjaudytojui ant kapų Borisui Vianui. Tie, kurie rašo gerai, žino, kad rašo gerai. Tas žinojimas neatšaukiamas. O visi kiti tik blaškosi aplinkui, reprodukuodami savo pačių beviltiškas pastangas. Ir niekas nuo nieko nepasislėps, nes visgi literatūra yra ta veidrodžių karalystė, kur žmonės vaikšto nuogi.

Rašytinė kalba, be abejo, yra gerokai intymesnė: kai, spaudžiami aplinkybių, žodžiai užsibarikaduoja burnoj, mintis dar gali vaikščiot aplinkiniais keliukais. Pavyzdžiui, ištekėt pro išsiskėtusią parkerio plunksną, jei senoviškai. Jei šiuolaikiškai – tylus klaviatūros klanksėjimas įsispaudžia į momento kontekstą, prasimuša pro rūpesčius, muziką, pelių cypimą, verksmą už sienos, čia ir dabar vykstančią dramą, tragediją ir komediją ir su Chagallo teptuko jėga nusklendžia virš Vitebsko, Vilniaus ir visų kitų geografijų. Atsiranda įstabus partnerystės jausmas – kai su žodžiais gali daryt ką nori. Ir atvirkščiai.

Rašyti nėra lengva, nes tai procesas, reikalaujantis atsiribojimo ir autokorekcijos, sugebėjimo perskaityt tekstą iš šalies ir kartais atsisakyt daugybės gražių, tiesiog estetiškai tobulų sakinių. Nesunku įsivaizduoti verkiantį kino režisierių, karpantį filmą, – atsišliet nuo to, kas jau padaryta, gali būt labai sunku, kaip ir rašyt be jokių juodraščių – beveik neįmanoma. Bet blaivus protas ir intuicija dažniausiai padeda neužsimiršt, nes gerai parašytas tekstas nemėgsta eklektikos, kad ir kokia graži ji būtų.

Labai gaila, bet iš esmės poreikis rašyti nereiškia nieko gero. Kitaip tariant, tai reiškia, kad verbalinė komunikacija žlugusi, melodika nebeegzistuoja, kažkuris emocinio pašto skyrius, o gal ir visi – uždaryti. Rašymas mintyse ir net miegant tik parodo niekingą dvigubo agento gyvenimą, vykstantį tarp realybės ir fantazijos, ir atspindi šiek tiek sutrikusio perbėgėlio filosofiją. Geltona Dovydo žvaigždė per audinį įauga į odą ir iš esmės tik pažymi taikinį.

Šiaip jau daug kas prasideda nuo žodžių. Bet galbūt jie nieko nereiškia. Dažnai tik klaidina. Nes jiems nėra universalių interpretacijos taisyklių. Niuansai išmuša iš vėžių. Nutylėjimai suteikia klaidingos informacijos. Žodžių perteklius nuvainikuoja karalių, stygius – uždeda karūną kvailiui. Žodžiai yra išdavikai. Nes vienu metu pasitelkiami kaip aštriausi stiletai, bet ir be gailesčio apnuogina naivumą ir bejėgystę. Bjauriausi yra nepasakyti žodžiai – slapukai, mulkiai, bailiai. Visi melai yra iš žodžių, tokių apsimetėlių tigrų ėriuko kailyje. Žodžiai uzurpatoriškai valdo mintis, be jų nėra išėjimo. Nebent iš proto. Žodžiai yra pavojingi. Ypač kai skiriasi nuo veiksmų. Žodžiai labai sunkūs, kartais tokie sunkūs, kad negali kvėpuot. Jie dar būna labai skirtingi savo reikšme, kaip augalų ar vabzdžių rūšys. Jie apsimeta, kad sutinka su visokių Paganelių klasifikacija, bet ištrūksta pirmai progai pasitaikius. Jie nepatikimi: sakai viena – reiškia kita. Be žodžių paprasčiau. Liūdniau. Niekaip.

Bet iš tikrųjų žodžiai yra viskas, absoliutas. Mirtina klaida būtų to nepastebėti. Kalbinė priklausomybė, žodyno auginimas ir puoselėjimas reflektuoja nuo veidrodinio minčių paviršiaus. Ir emocijos suauga su savo verbaline išraiška tiesiog neatplėštinai. Tapyba, muzika, bebalsis kinas ar kvapą gniaužianti architektūra atsiduria užriby, jei paliekami patys sau. Raidės, smulkūs padarai, trasuoja tarp objektų, taip suteikdamos jiems ryšį ir egzistencijos prasmę net per didžiausią atstumą. Disleksija šitoj Jeano Paulio Sartre’o ir kitų žodžio apologetų paskleistoj šviesoj atrodo kaip skaudi Dievo rykštė. Negebėjimas atpažinti, sujungti ir interpretuoti. Kaip „Babelyje“, Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme, kur viena siužetinė linija plėtojasi Japonijoj. Kurčnebylė mergaitė šoka diskotekoj, mirtinoj tyloj, tarp lazerinių blyksnių, groteskiškai atsiliepdama į negirdimą ritmą. Toj absoliučioj tyloj, išvengusioj verbalinės komunikacijos triukšmo, išsivysto alternatyvios gyvybės formos – keistos, beveik neatpažįstamos, besiliejančios per kraštus, bauginančios savo intensyvumu. Tai yra atspindys tos kitos mūsų pusės, pasireiškiančios tikroj ar menamoj izoliacijoj. Šitam kontekste galvoju apie vertimo fenomeną kaip apie beveik matematiškai suplanuotą veiksmą, siekiantį priartinti transformuotą žodį prie kuo tikslesnės jo pradinės reikšmės. Atrodytų, kad programinė nesėkmė beveik garantuota, nes neegzistuoja viena kitą idealiai atitinkančios žodžių matricos. Bet bandymai prie jų priartėti nesiliauja ir muša į krantą su nepavargstančios jūros jėga. Visgi visa ko pradžioje buvo žodis. Gal net neartikuliuota figūra, stebėtinai panaši į raidę aleph.

Visada įtariau, kad semantiniu požiūriu turėtų būti kokie nors kūrybos / žodžio vertinimo kriterijai. Bet kartu jie labai neapčiuopiami. Gal dėl to, kad esam labai skirtingai išmokyti vertinti reiškinius, ypač estetinėj plotmėj. Literatūra turbūt yra vienintelė sritis, kur be jokių ypatingų pastangų ar kriterijų galima šokinėt iš mėgėjų į profesionalų lygą, pasitelkiant įgimtą žavesį ir beveik neklystančią klausą. Bet čia ir prasideda nesutapimai – kas vienam apreiškimo šukėm susminga į delnus, kitam pasirodo svetima, nepažįstama, neverta dėmesio. Būtent čia iš už kampo turėtų pasirodyti tamsi, sparnuota, lyg ir angelo pavidalo kūrybos kritiko figūra. Kritikai lyg ir privalėtų išmanyt vertinimo kriterijus bei mokėt motyvuot savo pasirinkimą.

Tačiau tie kriterijai taip pat turi vandens augalų savybių – modifikuojasi čia ir dabar, priklausomai nuo srovės krypties ir stiprumo. Šitam neapibrėžtume matau vieną kūrybos motyvą: kai supranti, kad turi jėgos ir galių parodyt kitokį, kartais efemerišką ir labai individualų pasaulį, nepretenduojantį į monumentalumą ir išlikimą, bet keistą, įdomų, nesuvaržytą, savotišką kultūrinį palimpsestą, pilną atpažinimo ženklų. Būtent tas orientyrų atpažinimas kitų kūryboj teikia didžiausią džiaugsmą, kurį būtų galima prilygint tai dienai, kai Robinzonas sutiko Penktadienį, ir vienatvė atleido savo geležinius gniaužtus.

Tarp daugybės rašymo žanrų, nuo haiku ir trumpučių novelių iki epinių romanų su begaliniais tęsiniais, norėtųsi atskirai paminėti eseistų pasaulį. Tai yra keisti žmonės, rašantys lyg ir apie nieką, beveik nesilaikantys pasakojimo konstravimo taisyklių ir neklydinėjantys fantazijų džiunglėse. Eseistai, manding, yra beveik tas pats kas estetai – miniatiūrininkai, graveriai, lengvais plunksnos perbėgimais iliustruojantys nematomą kasdienybės pusę. Esė negali būti parašyta grubiai, atmestinai ar priešokiais. Ten negali būti duobių ar tuščių vietų, mintys, tos iliuzinės machos ar olimpijos, turi gulėt gražiai išsipleikusios ant sofų. Pradžia gali būt lygi, beveik beveidė, bet kažkur per vidurį reikia paslėpt intrigą, suvyniotą į raudoną blizgutį, kad matytųsi. Rašant esė dar reikia tam tikros narcisistinės nuostatos, nes aprašomasis objektas visuomet yra tas pats – autorius. Kūrinio apimtis neturi reikšmės. Siužetas kartais gali būt vos gyvas. Visa esmė yra konteksto ir svetimos emocinės patirties atpažinimas. Esė žanras atpalaiduoja nuo herojiškos įtampos – ten gali būt pavargęs ar kartais nelabai vykęs. Nematomam bendravimui tai suteikia intymumo. Žanro meistrystė reikalauja patirties, o vidinė akis kartais turi būt negailestinga. Pasitaiko, kad paskaitai ir net nežinai, kaip padaryta – kai kurios žodžių girliandos tiesiog turi magiškos galios.

Kartais įdomu stebėt neskaitančius ir nerašančius, ypač tokius pusvaikius, prižiūrimus biurgerių tėvų ir vidutinybių mokytojų. Kamuoja kokią knygą metų metus, paskiau neprisimena, nei kur pradėjo, nei kur baigė, kol galų gale išdrįsta sau prisipažint, kad nelemta, ir paskui jau niekada į tas vietas nebegrįžta. Užauga normalūs žmonės, dirba savo darbą, moka palaikyt pokalbį, netgi demonstruoja įgimtą ar įgytą humoro jausmą – viskas gerai. Užtai ir keista, kad nieko neatsitinka. Skaitymas ir rašymas – tai kas? Nelikviduojamos kalbos sprogimo pasekmės? Sielos akiduobių krateriai? Nedemonstruotini pranašumai ar trūkumai? Viso labo bendro išsilavinimo dalis, kurios gali ir nebūti. Netgi ne relišeris tarpusavio santykiuose. Rašytinė kalba, panaši į begarsį kiną, gali būt traktuojama kaip nevisavertė. Vargšė giminaitė, išlaikoma atlaidžių globėjų ar prisiplakėlių. Požiūris priklauso nuo vartotojo kalbinio pamaldumo. Kalbos aplinkoj visuomet pilna pamišėlių ir fanatikų, atsidavusių sąjungininkų, priešų ir žudikų. Bet daugiausia turbūt indiferentiškų praeivių. Nepaisant nieko, ne tokia jau ji vargšė. Galima sakyti, tai yra vienintelė komunikacijos priemonė tam tikros rūšies ribose. Protingai skaitančių ir įdomiai rašančių rūšis reta, nykstanti, bet labai graži. Kaip saulėj žvilganti gaidžio plunksna.

Dar pagalvoju, kad rašymas būna kartais vienintelė dovana, kurią kai kas gauna savo gimimo dieną. Iš pradžių nesupranta, paskiau pastebi. Kai sakau „rašymas“, turiu galvoj rašytinės kultūros supratimą plačiąja prasme, panašiai kaip žmonės gauna muzikinę klausą – nėra tai ypatingas talentas, bet suteikia vertinimams tikslumo. Prielankumas gramatikai ar jos išmanymas irgi yra įgimta savybė. Arba turi, arba neturi. Panašiai kaip balsas. Galima pralavint, bet analitikai be intuicijos niekada nebus geri čiuožikai ant šito ledo. Galima nelavint. Tuomet tiesiog taisyklingai rašai, bet tai nėra tavo profesija. Kaip ir nebūtina dirbt vertėju, mokant keturias ar penkias kalbas. Kalbos nuojauta ir gramatikos griežtumas suteikia gyvenimui stilingumo ir subtilumo, lyg mokytumeisi kaligrafijos. Kantrybė, estetika, aiškios linijos – viskas yra gramatikoj. Padaryčiau išimtį sintaksei – neužtenka balso, reikia klausos.

Norint išlipti iš buitinio rašymo lygmens, prisideda kur kas daugiau reikalavimų: rašymas turi būti ne tik ganėtinai paprastas, bet ir įdomus, kitaip taip ir liks rašymu į erdvę. Čia jau kaip vaiduoklis iškyla paties rašančiojo asmenybė su visom ambicijom, egoizmu bei ekshibicionizmu ir iškart pakliūva į patirties ir egzistencializmo pinkles. Sutrikę mėgėjai kartais bando mest rašyt. Bet ta nepaaiškinama trauka į smulkių nusikaltimų vietą išlieka. Situacija apgailėtina – tikras, įdomus rašymas turi būt paliktas profesionalams. Bet mintys raštu, juodu ant balto, labai disciplinuoja gyvenimą. Toks jausmas, lyg turėtum skalikų būrį. Ir dresuotum juos prieš medžioklę. Lyg ir beprasmiškas užsiėmimas, nes medžioklė niekada neįvyksta. Bet kai rašai, ypač tyloj, beveik gali išgirst elektrą tekant laidais. Apima azartas. Toks keistas pojūtis – sugebėjimas pasakyt, pasukt žodį šonu, išgaut blizgesį, nuvalyt nuo triukšmo. Kas yra tas kalbėjimo būtinumas, priklausomybė nuo žodžių? Lyg būtų kalėjimo numeris – kad ir kur nueitum, kad ir kas būtum, pašauktas visada atsisuksi. Išsiduosi. Būsi atpažintas ir savų, ir priešų. Iš esmės tai yra blogai. Iš kitos pusės – vienintelis komunikacijos šansas. Vieną dieną gali sau suduot per nagus. O kitą dieną pasigriebsi Uždraustą Plunksną ir nubėgęs prirašysi ant sienų. Savikritika gal dar kiauksi ką silpnu balsu, bet niekas jos nebeklauso. Labai neįprasta priklausomybė. Bet ji egzistuoja.

Rašymas, sugebėjimas keisti vardą, veidą, kalbos manierą ir kiti vaizduotės siautėjimo reiškiniai dažnai išlaiko glaudžius ryšius su magiškos nerealybės pasauliu. Išgalvoti įvykiai ir neegzistuojantys žmonės susitinka, būna, susipina, gyvena savo gyvenimus, susikrausto į skaitančiojo atmintį ir pasąmonę ir tūno ten tol, kol vieną dieną ištrūksta keisčiausiais pavidalais.

Rašančių fokusininkų pasaulis egzistuoja pagal savas taisykles. Niekas nesidalija paslaptimis ir iš tikrųjų nėra fakyrų mokyklų, viską turi atspėti pats, o nesėkmingi eksperimentai kainuoja reputaciją arba net literatūrinę gyvybę. Išsekus jėgoms ir rašalui, apšepus plunksnoms, lėtai, bet nenumaldomai žingsniuojant link nebūties ir atėjus tai akimirkai, kai reikia susikoncentruot į vieną, patį paskutinį žodį, svarbiausią sakinį prieš sepuku, kartuves, elektros kėdę ar palaimingą išnykimą iškrakmolytose paklodėse, ką tikimės iš jų išgirsti? „Meilė išgelbės pasaulį“? „Nieko nesigailiu“? „Priimk mano sielą“? Tiek to, nebūkime naivūs. Paskutinis, vos girdimas rašančių (ar kariamų, kaip Christopherio Priesto romane) fokusininkų atodūsis, išsprūstantis su nusivylimu, gargaliavimu ir pašaipa, visuomet reiškia vieną ir tą patį: